Parodoje Kaliningrade – 142 kūriniai, šiuolaikinių menininkų skirti Lietuvos sukakčiai

Kaliningrado apskrities vaizduojamojo meno muziejuje atidaryta paroda „LDS 100-mečio kolekcija 2018“, kurioje savo darbus eksponuoja įvairių kartų šiuolaikiniai Lietuvos dailininkai, tapytojai, grafikai, skulptoriai. Parodoje Kaliningrade – 142 kūriniai, šiuolaikinių menininkų skirti Lietuvos sukakčiai. Tarp beveik pusšimčio kūrėjų, kurie gruodžio 6 dieną pristatė savo darbus Lietuvos vaizduojamąjį meną reprezentuojančioje parodoje – ir trys druskininkiečio Vidmanto Vėlyvio tapybos darbai.

Tarp beveik pusšimčio kūrėjų, Kaliningrade pristačiusių savo darbus Lietuvos vaizduojamąjį meną reprezentuojančioje parodoje – ir druskininkietis Vidmantas Vėlyvis\Asmeninio archyvo nuotrauka

 

– Kodėl savo gyvenimą susiejote su menu?

– Tapyba yra pati tikriausia mano esybės išraiška. Beje, manyje ilgai kovojo jėgos: kur pasukti savo gyvenimą? Buvau aistringas gamtininkas, zoologas, prof. Tado Ivanausko gerbėjas, bet kartu labai traukė dailė, muzika, žodžiu, menas. Nugalėjo meno mūzos. Nors vaikystėje savo šviesios atminties seneliui – šeimoje jį vadindavome Diedeliui – vis sakydavau, kad „būsiu kosmonautas“, piešti, tapyti irgi pradėjau labai anksti, nuo mažumės. Iki šių dienų išsaugojau savo tuomečių „menų“ pavyzdžių: keletą namų bibliotekos knygų, kurias vaikystėje „išmarginau“ tankais ir patrankomis, laivais ir lėktuvais. Gaudavau už tai pylos. Vaikystėje tapydavau visur, net ir ant statybvietėje suverstų akmeninių plokščių, kurios man atstodavo molbertą. Teptukai – nukniaukti iš tėvo garažiuko, o dažai – žvirblių ekskrementai ant tų blokų… Man tebuvo šešeri metai. Daug vėliau, besimokydamas, pažinau meno istorijos abėcėlę, sužinojau, kas yra Van Gogas ir kuo jo kūryba skiriasi, pavyzdžiui, nuo Gogeno arba Gojos… Didelį įspūdį darė impresionistai, modernistai, ir M. K. Čiurlionis. Žavėjausi A. Samuolio, L. Gutausko, A. Švėgždos, A. Kuro, J. Švažo tapyba. 1975-aisiais įstojau į tuometį valstybinį Dailės institutą, restauracijos specialybę. Baigęs grįžau į Kauną, dirbau restauratoriumi.

– Kokius pokyčius Jūsų gyvenime lėmė Druskininkai?

– Į Druskininkus atvykau 1983-aisiais. Pradėjau intensyviai judėti link savo kūrybinių aspiracijų, kurias tuo metu buvau kiek apleidęs dėl įvairių buitinių rūpesčių. Druskininkuose įsiliejau į vietos kūrėjų, menininkų judėjimą, nuoširdžiai stengiausi realizuoti save. Daug dirbau aliejinės tapybos ir akvarelės srityse. Surengiau ne vieną personalinę parodą, dalyvavau daugybėje grupinių parodų Vilniuje, Kaune, Druskininkuose, Alytuje, Klaipėdoje, Gardine, Varšuvoje, Elbinge, Karlskrunoje ir kitur. 1992-ųjų pabaigoje Druskininkuose man buvo įteikta Metų premijai už kūrybinius pasiekimus. Buvo labai malonu. Atstačius Lietuvos nepriklausomybę, atsivėrus laisvo pasaulio vartams, pasinėriau į privatų verslą: Druskininkuose įkūriau pirmąjį privatų knygyną ir daug metų sėkmingai dirbau. 1999-aisiais įstojau į Dailininkų sąjungą, kūrybiškai reiškiausi vis plačiau. Su vienminčiais 1996-aisiais sukūrėme dailininkų grupę „Kopėčios“. Manau, tai tapo dideliu postūmiu naujiems pokyčiams kiekvieno iš grupės narių kūrybiniam gyvenimui, Druskininkų kultūrinei aplinkai.

– Ar kūrybinis įkvėpimas – dažnas Jūsų svečias?

– Įkvėpimas iš tiesų dažniausiai siejamas su kūryba, menu. Bet, man regis, kad jį įvairiose gyvenimiškose situacijose gali jausti visi dori žmonės. Tai toks džiaugsmingas pakylėjimas, primenantis laisvą paukštės skrydį, nešantis laimės pojūtį, palengvėjimą, džiaugsmą. Nuostabi būsena!

 

Parengė Ramunė Žilienė