Menininkė V. Vasiliauskaitė: „Kūrėjas turi atspindėti šviesą, prasmę, gyvenimą“
V. K. Jonyno erdvėms dar daugiau šviesos suteikė ten atidaryta iš Druskininkų kilusios tapytojos Vilmos Vasiliauskaitės kūrybos paroda „Laiptai į gelmę“.
„Nuo pat Renesanso laikų tapytojai ieškojo savito šviesos vaizdavimo, tapomų objektų apšvietimo, ir kam pavykdavo savo šviesą rasti ir perteikti, visada sulaukdavo ypatingo meno gerbėjų dėmesio. Šviesos paslapties perpratimas – kiekvienam dailininkui kūrybinis iššūkis. V. Vasiliauskaitė šį galvosūkį sprendžia, tarsi įjungdama naktinės lempelės šviesą, kviesdama mus sapnuoti atviromis akimis. Paveikslų motyvai patys įvairiausi: čia per rūkus matyti tirpstantis balerinos siluetas ar gėlės žiedas… Kaip sapne jie atsiranda iš niekur, taip ir išeina į kažin kokius mūsų pasąmonės užkulisius. Arba iškelia vaikystėj matytus vaizdus ir priverčia minutei kitai sustoti ir pasvajoti“, – apie V. K. Jonyno galerijoje eksponuojamą parodą sakė jos kuratorė Onutė Zakarienė.
V. Vasiliauskaitė tapybos pradmenų mokėsi Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje, V. K. Jonyno dailės skyriuje. Studijavo Šiaulių universitete, baigė dailės magistro studijas. Dalyvavusi daugiau nei dešimtyje tarptautinių plenerų, surengusi daugiau kaip 30 personalinių parodų, dalyvavusi apie pusšimtyje grupinių parodų įvairiuose Lietuvos miestuose ir užsienyje, V. Vasiliauskaitė sako, kad eksponuoti kūrybą gimtajame mieste jai yra ypatingai svarbu.
– Kodėl paroda pavadinta „Laiptai į gelmę“?
– Kiekvieną dieną renkamės, kaip gyventi, užduodame klausimą, kas aš esu, ieškome prasmių. Kūryboje lygiai taip pat. Tik einame dar toliau ir giliau. Meno išraiškos būdų yra įvairių, aš renkuosi šviesos atspindėjimą. Kas sakė, kad gemėje nėra šviesos? Tik reikia ją įjungti…
– Kas Jus labiausiai įkvepia kūrybai?
– Nuo mažens mano didžiausia įkvėpėja yra gamta. Bet to įkvėpimo randu visur: poezijoje, teatre, kine, muzikoje. Net kepdama blynus… O kartais pakanka tik apsidairyti. Arba susapnuoti. Kartais sapne mokausi skraidyti. Iš to net gimė paroda „Skraidymo pamoka“.
– Kaip gimsta temos ir motyvai? Kuris iš jų yra mylimiausias?
– Įkvėpimą, paveikslo gimimą sunku „surežisuoti“. Bet kartais idėja tiesiog „atsiranda“. Juk kas ieško, tas ir suieško. Bet man įdomiau, kai idėja užklumpa netikėtai. Va tada ir būna didžiausia palaima. Manau, tikras menininkas net už didžiausią atlygį nesutiktų netapyti. Nes tada būtų atimtas didžiausias džiaugsmas ir giliausi nardymai sielos vandenyne. Aš be to džiaugsmo laukimo negalėčiau ištverti nė dienos. Be meno negalėčiau gyventi. Diagnozė „netapyti negaliu“ man tinka…
O kūryboje mylimiausi man klouno ir balerinos personažai, per juos galiu išreikšti savo socialines ir filosofines idėjas. Gėriuosi Slava Poluninu ir jo kūryba.
– Jūsų paveiksluose daug šviesos, jie skleidžia labai gerą energiją. Turbūt juos sušildo ir autorės skleidžiama šiluma?
– Manau, kad kūrėjas turi atspindėti šviesą, prasmę, gyvenimą. Mano kūryboje atsispindi svarbiausi būties klausimai, mano kūryba – „be kraujo“. Aš nelaužau, neprotestuoju, nepolitikuoju. Žiūrėdami į mano paveikslus, galite nebijoti „susižeisti“ savo sielą. Neturiu tikslo įsibrauti į jūsų pasaulį ir neleisti ramiai gyventi, miegoti.
Galbūt tai nemadinga, nepopuliaru, bet man atrodo, kad labai gerai, jog mes esame laisvi savo pasirinkimuose.
– Visada akcentuojate, kad esate iš Druskininkų ir kad šis kurortas Jums kaip energijos šaltinis. Ar pačiai svarbu, kad esate iš Druskininkų ir čia įgijote meno pradmenis?
– Labai džiaugiuosi, kad gimiau ir užaugau Druskininkuose, kad čia mane mokė nuostabūs mokytojai. Jiems būsiu dėkinga visada.
Be Druskininkų miškų auros, manau, aš pati būčiau kitokia. Kitaip alsuotų mano kūryba. Nes augau gamtos apsuptyje, o ji harmonizuoja, įkvepia, nuramina mano sielos stichijas.
– Ar smagu savo kūrybą parodyti gimtajame mieste, V. K. Jonyno galerijoje?
– Visada norėjau surengti parodą V. K. Jonyno galerojoje. Labai džiaugiuosi, kad taip ir nutiko. Šiltas prisiminimas apie šią parodą ilgam išliks atmintyje. Esu labai dėkinga galerijos vadovei Reginai Stankevičienei ir parodų kuratorei Onutei Zakarienei.
– Tuo pačiu metu savo darbus eksponuojate ir Vandens parko erdvėje, vėliau su jais bus galima susipažinti „Eglės“ sanatorijos erdvėse. Jūsų paveikslai Druskininkuose užsibus ilgiau?
– Vandens parko erdvėse užsibūsiu ilgiausiai. V. K. Jonyno galerijoje – iki gegužės 9 dienos, „Eglės“ sanatorijoje Druskininkuose, stiklinėje galerijoje, mano paroda nuo birželio 15 veiks veiks visą mėnesį, o vėliau keliaus į šios sanatorijos Birštono filialą.
– Ką pačiai reiškia tapyba?
– Tapyba man kartais būna meditacija, kartais – minčių fontanas. Ten aš pasitikrinu, ką manau apie gyvenimo vertybes ir sielos gyvastį. Patiriu fantazijos skraidymus ir šuolius be parašiuto. Niekada nežinau, kur nusileisiu. Bet žinau – viskas bus gerai. Šiais laikais reikia drąsos kurti be agresijos, be kraujo, be cinizmo. O aš vis tiek manau, kad menas turi pakrauti, o ne „užmušti“…
Kai tiek daug atrasta, mes neprivalome verstis per galvą, kad nustebintumėme. Kaip tik geras laikas nurimti ir dalinti savo pilnatvės, harmonijos atradimus. Atverti savo atrastos gelmės gylį pasauliui.
Nes su tais meno „šokais“ pasiekiama tik kūrėjo ir žiūrovo nejautra… Kaip sako poetas Aidas Marčėnas: „Pasaulio pabaiga! Ir ką? Ir nieko. Šventė kaip šventė“…
Tapyba man panaši į poeziją, apie kurią Donaldas Kajokas yra pasakęs: „Tu ateini iš ten į kur visi nueisime ir palieti mūs gelmę taip švelniai švelniai taip be galo švelniai kad net suabejojam ar esi…“
– Didžiausia Jūsų, kaip menininkės, svajonė?
– Norėčiau sukurti tai, kas pranoktų mano lūkesčius! Panerti daug giliau, nei maniau esant gylį… Norėčiau visada išlikti savimi ir dalintis su pasauliu tuo, kas man svarbu. Išmokti skraidyti ir tapyti sapne…
V. Vasiliauskaitės tapybos darbų parodą galima apžiūrėti V. K. Jonyno galerijoje/Laimos Rekevičienės nuotrauka
Laima Rekevičienė