M. K. Čiurlionio namų fortepijono garsų magiją kuria ir instrumento derintojas

Druskininkuose, M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus sode pro langą skambantys fortepijono muzikos garsai jau ne vieną dešimtmetį žavi klausytojus. Kai druskininkiečiai ir kurorto svečiai susirenka Čiurlionių namų sodelyje mėgautis fortepijono garsais, galbūt ne vienas pasvarsto, kad bendrą muzikos grožį, skambėjimą, harmoniją lemia ne tik atlikėjas, bet ir instrumento derintojas?

Lietuvos fortepijonų derintojų asociacijos vadovas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos instrumentų derintojas Audrius Blažiūnas M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje esantį instrumentą derina bei profilaktiškai tikrina, prižiūri ir paruošia koncertams pastaruosius kelerius metus. A. Blažiūną pakalbinome, jam atvykus į Druskininkus patikrinti muziejaus fortepijono mechanizmą bei paruošti instrumentą, kad jis tinkamai skambėtų XVI tarptautinio menų festivalio „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ renginiuose bei Fortepijoninės muzikos festivalio koncertuose.

 A. Blažiūnas prie jo restauruoto C.Bechstein fortepijono Trakų Vokės dvare/Evaldo Lasio nuotrauka

 

A. Blažiūnas: „Periodiškai prižiūrint instrumentą, Čiurlionių namelių „August Förster“ dar ne vienerius metus gali skambėti visavertiškai ir džiuginti fortepijoninės muzikos mylėtojus/Justino Kygos nuotrauka

 

– Kaip derintojas-technikas gali nulemti fortepijono tembrą?

– Instrumento derinimas yra ištisas jo mechanizmo reguliavimo, intonavimo ir derinimo darbų ciklas, kuriuos atlikus, fortepijonas įgauna maksimalias savo galimybes. Malonu, kad šiam darbui mane rekomendavo mano kolega ir buvęs dėstytojas prof. Rokas Zubovas. Su juo bendradarbiaujame ir kai tenka aptarnauti instrumentus, esančius M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje. Smagu girdėti, kad mano darbas yra gerai vertinamas, esu rekomenduojamas ir kviečiamas ir į kitus renginius, festivalius paruošti instrumentus. M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus fortepijonas vasaros sezonui jau buvo paruoštas anksčiau, kadangi atvykstu jį patikrinti keletą kartų per metus, tačiau maždaug apie vasaros vidurį, įpusėjus renginių ciklui, dar reikia fortepijoną patikrinti, pareguliuoti mechanizmą ir paderinti, kad visi koncertai ir toliau būtų sklandūs. Muziejuje esantis kabinetinis fortepijonas „August Förster“ yra gana senas instrumentas, ir, nors pripratęs prie esamų sąlygų, vis tiek gana jautriai reaguoja į sezoniškai besikeičiančius temperatūros, drėgmės pokyčius. Į Čiurlionių namus Druskininkuose atvažiuoju keletą kartų per metus. Vasaros pradžioje būna pirmasis po žiemos sezono susitikimas su instrumentu, kai jo apžiūrai ir sureguliavimui reikia skirti daugiau laiko, o vasaros viduryje atlieku darbus, kurie būtini, palaikant gerą instrumento būklę. Periodiškai instrumentą prižiūrint, kaip sakoma, vis pridedant ranką, jis dar ne vienerius metus gali skambėti visavertiškai ir gražiai. Toks subtilus ir unikalus reiškinys, kaip muzikinė harmonija, atsiskleidžia visu savo grožiu tada, kai instrumentas skamba darniai. Suderinto, prižiūrimo instrumento garsas sklinda kaip vientisas, lygus, dar galima apibūdinti – stabilus. Nederintu instrumentu grojant, o ir klausantis tokiu instrumentu atliekamos muzikos, kyla toks tarsi „plaukiojančio“ garso, jo nevientisumo ir savotiško įkyrumo pojūtis. Todėl ir grojant, ir klausantis nederančio instrumento, sunku įsiklausyti į harmonijos, muzikos kūrinio grožį. Fortepijonas ar pianinas – tai instrumentai, pagaminti daugiausia iš medienos. Natūralus medis reaguoja į aplinkos (drėgmės, temperatūros) pasikeitimus, todėl gali kisti jo derėjimas ir skambesys, kinta ir pats instrumento tembras. Pavyzdžiui, kai instrumentas yra įdrėkęs, – medis išbrinkęs – tembras gali būti ne toks skambus, instrumentas skambės dusliau, o derėjimas bus labai „kreivas“. Derintojas formuoja instrumento garsą – gali padaryti jį ryškesnį, minkštesnį dainingesnį arba švelnesnį. Galima sureguliuoti mechanizmą, kad jis būtų itin jautrus, perteikiant pačius subtiliausius kūrinio dinamikos, piano-forte spalvų niuansus. Tačiau tai jau susiję su vadinamuoju koncertiniu paruošimu, kuris taikomas išskirtiniams instrumentams prieš kiekvieną koncertą. Koncertinių instrumentų paruošimas yra ypatingas ir pats kruopščiausias darbas, reikalaujantis patirties, atsakomybės ir didžiausio meistriškumo. Labiausiai prižiūrimiems ir svarbiausiems instrumentams šią procedūrą būtina atlikti reguliariai kas 2-3 metus, rečiau – kas 5-7 metus. Pagrindiniai klientai yra koncertų salių šeimininkai, pianistai ir tie, kuriems ypač svarbus tobulas, iki smulkmenų išbaigtas paruošimas. Fortepijonus pradėjau derinti 2008-aisiais, o nuo 2013-ųjų, kai pradėjau atlikti ir koncertinį fortepijonų reguliavimą bei paruošimą, turėjau galimybę paruošti šiuos gana skirtingų firmų koncertinius ir saloninius fortepijonus.

 

– Ar svarbiausias fortepijono derintojo darbo įrankis yra klausa?

– Tai labiau svarbiausias įgūdis ir būtina pastarosios profesijos savybė. O klausai privalo paklusti įrankiai. Be įrankių visumos neįmanoma sutvarkyti instrumento. Yra visas įrankių derinys, kuris skirtas suprasti, pažinti instrumentą, jo garso, tembro niuansus, valdymo ypatumus. Derinime, be jokios abejonės, toks įrankis kaip derinimo raktas yra svarbiausias. Derinant instrumentą, jis atlieka pagrindinę ir galutinę funkciją. O jei kalbėtume apie fortepijono mechanizmo reguliavimą – tai tektų pasakoti apie įrankių pilną lagaminą.

 

– O kokie garsai labiausiai džiugina patį?

– Žavi gyvas garsas. Labai patinka klausytis paukščių čiulbėjimo, ypatingai pavasarį, kai galima girdėti tokią garsų įvairove. Mėgstu laisvu nuo darbo laiku pavaikščioti parkuose, pasivažinėti po apylinkes dviračiu – tas paukščių čiulbėjimo natūralumas, gyvumas ir buvimas gamtoje man yra didžiausia sielos atgaiva. Gyvas garsas teikia tokį patį malonumą dūšiai, kaip, tarkime, masažas kūnui. Klausydamas muzikos įrašų, žinoma, turėdamas nemenką profesinę patirtį ir įgūdį, atskiriu, kokiu fortepijonu ji atliekama – kabinetiniu, koncertiniu ar, tarkime, elektroniniais klavišiniais. Fantastiškas jausmas ir labai didelis malonumas groti geru instrumentu – pavyzdžiui, puikiai paruoštu koncertiniu fortepijonu.

 

– Esate profesionalus pianistas, tačiau dirbate derintoju. Kodėl taip pasirinkote?

– Mėgiamas darbas yra labai svarbus, siekiant realizuoti save, kaip asmenybę, savo tikslus, idėjas, tenkinant įvairius kitus socialinius poreikius. Turint mėgiamą darbą, tai padaryti žymiai lengviau. Lietuvos muzikos ir teatro akademiją aš baigiau, kaip džiazo pianistas. Kurį laiką koncertavau, išleidau CD albumą, tačiau pastaruoju metu viešai nekoncertuoju. Tačiau pomėgis improvizuoti išliko. Improvizacija man yra pats natūraliausias būdas muzikuoti ir išreikšti save. Studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje džiazo pianisto specialybę, paraleliai jau buvau pradėjęs ir derinti fortepijonus, kol ši veikla galiausia įgijo pagreitį ir kažkaip natūraliai nurungė pasirinktą specialybę. Lietuvoje iki šiol nėra mokymo įstaigos, kurioje būtų ruošiami derintojai. Šio amato mane išmokė vienas patyręs derintojas, mano kolega, paskui ne kartą stažuodavausi užsienyje pas profesionalius derintojus. Tai nuolat darau ir dabar, prieš keletą mėnesių teko pabuvoti Italijoje, „Europiano Congress 2018“ suvažiavime – tai didžiausias ir svarbiausias Europos derintojų- technikų suvažiavimas, rengiamas kartą per trejus metus. Jame savaitę trunkančiuose seminaruose, naujienų pristatymuose ir ekskursijose sužinoma daug įdomių ir aktualių dalykų, susipažįstama ir bendraujama su dalyviais ir žinomais lektoriais. Tai puiki patirtis, neišdildomi įspūdžiai ir galimybė praplėsti savo akiratį.

Beje, kai tik pradėjau mokytis muzikos, šia kryptimi eiti mane labiau skatino mama, o tėtis gana „atsargiai“ žiūrėjo į mano, kaip pianisto, ateitį. Gal todėl, kad jam artimesni konstravimo, o ne muzikavimo dalykai, juolab kad abu jo seneliai, o mano proseneliai, buvo staliai. Šeimoje esame trys broliai, tad vasaromis kaime, su didžiuliu entuziazmu ir įkvėpimu nuveikdavome darbų ir, tėčio „vadovaujami“, įgyvendindavome savo idėjas, kai panorėdavome pastatyti verandą ar pavėsinę, įsirengti sodybos baseinėlį. Visus meistravimo darbus dirbdavome drauge, su entuziazmu, dideliu noru ir džiaugsmu. Dauguma tų darbų buvo iš medžio – ir šie man ypač sekėsi; namuose visada buvo daugybė įvairiausių įrankių; tad, kai iš gimtosios Utenos išvažiavau mokytis į Vilnių – iš pradžių į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, vėliau jau ir į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją – vis tiek visas vasaras stengiausi praleisti kaime, ką nors meistraudamas. Tikras smagumėlis būdavo ką nors atpjauti, prikalti, išdrožti, sukonstruoti. Tas noras meistrauti manyje giliai įsišaknijęs ir siejasi su šeimos tradicijomis. Mano šeima buvo ir dabar yra labai vieninga, tėvai įskiepijo man atkaklumą, darbštumą ir suvokimą, kaip svarbu sąžiningai atlikti bet kurį darbą, kurio ėmeisi.

 

– Kuo jus žavi Druskininkai?

– Kaskart, atvykdamas darbo reikalais į Druskininkus, nepraleidžiu progos papramogauti, pailsėti. Druskininkuose labai patinka ir mano žmonai Kristinai. Žavimės plačiu paslaugų spektru: slidinėjimas, pasivažinėjimas dviračiais, mineralinio vandens versmės ir SPA paslaugos, Vandens parkas ir kitos. Yra tekę išbandyti viską. Kai atvažiuojame iš Vilniaus, Druskininkuose pasijuntame it kokioje žaliojoje oazėje. Skirtingais metų laikais aš matau vis kitokius Druskininkus ir kaskart patraukiu vis į skirtingą vietą. Buvau sužavėtas, kai, atvykęs vieną ankstyvą pavasarį, pamačiau, jog visa pieva parke prie ežero nusėta gausybe žydinčių narcizų. Tai nuostabu! Puiki idėja taip papuošti parką. Kai atvykstu vasarą, nepraleidžiu progos pasivažinėti dviračiu – takai labai įvairūs ir ilgi, galima mėgautis gamta ir apylinkėmis. Kai kuriais važiuojant „pakrato“, bet aš nesu išrankus – mėgstu keliauti įvairiomis sąlygomis, man svarbu yra pats procesas.

 

Ramunė Žilienė