Lietuva šiemet mini Vaižganto 150-ąjį gimtadienį

Praėjusį savaitgalį Lietuva ir pasaulis skambėjo „Tautiškos giesmės“ gaidomis. O visus metus teskamba gaidos vienos ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių – Juozo Tumo Vaižganto atminimui. 

Vaižgantas – gili, plačių interesų asmenybė (etnologijoje – „Vaižgantas – linų dievybė“). Lietuvos rašytojas, kritikas, literatūros istorikas, žmonių mylimas kunigas, knygnešys, visuomenės veikėjas ir pedagogas – savo gyvenimą pašventęs Lietuvai ir jos žmonėms auginti bei stiprinti. Savo kūryba Vaižgantas siekė parodyti mūsų tauto kultūros kūrimą ir kovą dėl jos. Tokie žmonės yra pragiedruliai, šviesuoliai kultūroje ir savo kaime, nes jų gyvenimą praturtina įgimtas darbštumas, noras gražinti aplinką, laiku atlikti kaimo darbus – ir kas labai patrauklu – dirbti su pasitenkinimu, jaustis laimingam, nuveikus gera.

Labai meniški jo kūriniai – „Pragiedruliai“, „Dėdės ir dėdienės“, „Nebylys“ (buvo kuriamas mūsų teatre). Jo sukurti moterų paveikslai meniški, psichologiškai ir gyvenimiškai įtikinantys, spalvingi. Visur autoriui pats gražiausias yra dirbantis žmogus, o kūryboje atskleidžiama Aukštaitijos dvasia. Siekdamas gelmės, Vaižgantas panaudoja tarsi paaiškinimus – publicistinius elementus. Vienas gražiausių senos moters paveikslas – dėdienė iš „Nebylio“. Jo veikėjai labai lietuviški, išauginti kaimo gamtos. Pati gamta Vaižganto kūryboje yra be galo sava ir brangi, o kartais atrodo lyg veikėja. Dažnos lemtingos dramos, konfliktinės situacijos, iškylančios savo stiprybe arba kartais kenčiančios dėl savo silpnybių ir egoizmo. Iš Vaižganto kūrybos atpažįstama Lietuva, jos dvasia. „Dėdės ir dėdienės“ žavi gilios jaunimo meilės vaizdais, žavumu – nuo romantinių darnių gamtinių jausmų iki „Liūdnos istorijos“ sukūrimo. Taip savo kūrinį yra pavadinęs pats kūrėjas.

J. Tumas-Vaižgantas įdomus, labai skaitomas autorius ir dar daugiau – jis yra tarsi pati gamtos dalis, tarsi vietos dvasia, galinti žmogų suprasti, jį mylėti, girdėti: „Visa, ką aš turiu, yra iš ten, iš gimtinės – iš žmonių, iš sesers kalbos gražumo, iš Malaišos upelio, iš Popšutės piliakalnio“, – sako kūrėjas.

Žmogaus istoriją jis matė gaivališkai kylančią iš ypatingų gamtos pavidalų ir tautiškumo, kurio ryšiai patys stipriausi. Štai ta nuoroda mums. „Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas; ne, dar daugiau – jos vergas, dėl jos metų metais nebematąs, kaip skaisti saulutė šviečia ir džiugina. Kur tik kas man liepė eiti, ėjau, neatsiklausdamas, kas jį įgaliojo man liepti: bet tik visuomenės labui. Ėjau, dirbau be atodairos, laiku nesumetęs, ar aš tam kvalifikuotas. Liepė būti kunigu, kad galėčiau likti savo krašte, esu, nesiskundžiu ir nusikunigavęs nesijaučiu. Liepė būti žurnalistu, buvau. Liepė būti politikos veikėju, diplomatu, revoliucionierium, tik ne anarchistu (buvau pakviestas vieno tilto sprogdinti), buvau. Liepė „profesoriauti“, profesoriavau pačioje aukštojoje mokslo įstaigoje. Jei būtų liepę važiuoti į Anglų Karalių, turbūt būč važiavęs“, – rašė 1932 m. J. Tumas-Vaižgantas.

Jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu, Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu, Latvijos Trijų Žvaigždžių 2-ojo laipsnio ordinu. J. Tumo-Vaižganto kūryba įvairiais rinkiniais buvo leidžiama ir po jo mirties.

R. Samulevičius 1970 m. parašė Vaižganto „Nebylio“ scenarijų, pagal jį 1980 m. buvo pastatytas televizijos spektaklis, kuris buvo labai gerai sutiktas ir įvertintas. Jame atpažįstama Lietuva, jos dvasia. Nuo 2002 m. įteikiama kasmetinė Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos J. Tumo-Vaižganto premija. Svėdasų seniūnija teikia Mažąją Vaižganto premiją už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui. Jo vardu pavadintos miestų ir miestelių gatvės, mokyklos, gimtajame krašte rengiamos Vaižgantinių šventės. Kaune veikia J. Tumo-Vaižganto memorialinis muziejus, o ant namų, kuriuose jis gyveno, įrengtos memorialinės lentos.

„Mylėdamas Lietuvą, myliu Laisvę, kurią tegali man laiduoti nepriklausoma šalis, mano Tėvynė“, – rašė J. Tumas-Vaižgantas.

Romana JONUŠIENĖ