Leipalingio dvaras – miestelio kultūros židinys

Kas nutinka, kai gera idėja pasiūloma išradingiems ir kūrybingiems žmonėms? Ogi gimsta įdomios ir intriguojančios programos, kurios suteikia dar daugiau patrauklumo kraštui, kuriame tie žmonės gyvena.

Tokia idėja – unikali edukacinė programa „Keturios seserys periferijos dvare“ – jau šiandien pristatoma Leipalingio dvare, kuriame nuo šiol bus galima susipažinti su keturiomis dvarininko dukterimis, originaliai perteikiančiomis šio objekto istoriją, to meto atmosferą, atskleisiančiomis ne vieną paslaptį ir suteiksiančiomis lankytojams daugybę smagių akimirkų.

Taigi apie naująjį projektą ir Leipalingio miestelio bendruomenės pastangas garsinti savo kraštą kalbėjome su naujosios programos dalyvėmis – Leipalingio miestelio bendruomenės pirmininke Žaneta Krivoniene, Laisvalaikio salės vadove Rimante Černiauskiene, Leipalingio kraštotyros muziejaus vedėja Laima Žukauskaite ir Leipalingio seniūnu Antanu Krancevičiumi.

– Papasakokite, kaip gimė mintis dar plačiau išnaudoti Leipalingio dvaro galimybes – „persikelti“ į kitą šimtmetį ir įkūnyti dvarininko dukras. Kieno galvoje gimė ši idėja?

Žaneta: Idėja atsirado tada, kai tapome Viečiūnų seniūnijos partneriais, įgyvendinat projektą „Druskininkų krašto garsintojai“. Šio projekto metu kaimo bendruomenės kuria edukacines programas, kurių tikslas yra pritraukti kuo daugiau žmonių į pačius Druskininkus ir į kurorto apylinkes.

Neseniai buvo atidaryta Leipalingio miestelio dvaro antra dalis, labai daug žmonių pradėjo čionai plūsti, nes apie šį unikalų objektą garsas pasklido plačiai, jis parodytas ir televizijoje. Žmonės pradėjo domėtis, skambinti ir teirautis, kaip galėtų pas mus atvykti, ką mes galime jiems pasiūlyti.

Pamatėme, kad tikrai reikalinga kokia nors smagi edukacija, kuri tarsi nukeltų visus į tą dvarišką gyvenimą, kurioje netrūktų geros nuotaikos ir šmaikštumo, būtų parodyti dvaro gyvenimo užkulisiai.

Taigi ėmėmės įgyvendinti VVG projekto idėją, o tai padaryti mums padėjo Druskininkų kultūros centro režisierė Asta Žiūrinskienė. Ji, kaip profesionalė, padėjo sukurti programą „Keturios seserys periferijos dvare“. Ir, manau, jai labai puikiai pavyko atskleisti mūsų skirtingus charakterius.

– O kaip jūs rinkotės seserų vaidmenis?

Rimantė: Tiesiog perteikiame tai, ką kiekviena išmanome geriausiai. Asta Čmukienė šoka, taigi ji programoje ir veda šokio edukaciją. Laima Žukauskaitė įvaldžiusi vėduoklių kalbą ir paslaptis, todėl ji apie tai pasakoja lankytojams. Aš daug žinau apie arbatą, išmanau apie kvapus, moku pasakoti istorijas, tai man ir teko toks vaidmuo. O Žaneta yra ta sesuo, kuri mus visas tarsi apjungia.

Žaneta: Regis, aš esu ta sesuo, kuri jokių ypatingų talentų neturi ir sau neatranda vietos, ji – šiek tiek maištauja, truputį pasišaipo iš rimtesnių vyresniųjų savo seserų ir pati bando save atrasti per įvairias veiklas.

– Kaip jums sekasi įgyvendinti naująją programą?

Žaneta: Tiesą sakant, didesnė premjera bus rodoma tik šiandien. Iki tol programą pažiūrėti pakvietėme tik savus žmones, kai buvo kuriamas pristatomasis filmukas. Tąkart buvo daug jaudulio, nes, man atrodo, prisistatyti saviems yra dar sunkiau, nei svetimiems.

Bet viskas pavyko puikiai, jau dabar žmonės iš visos Lietuvos domisi ir ketina pas mus apsilankyti. Tikrai smagu!

Antanas: Tikrai gera idėja. Juk naujovės žmonėms patinka, o tie, kurie atvyks, papasakos ir kitiems, taip žinia apie Leipalingį, o kartu ir visą Druskininkų kraštą, sklis vis plačiau. Tie, kurie kartą atvyksta, kartais sugrįžta ir vis klausia: „Ką dar nauja darysite?“ Žmonės nuolat nori naujovių, o tai mus skatina kurti. Tikimės, kad naujų idėjų mums nepritrūks.

– Gražu žiūrėti, kai bendrų idėjų įgyvendinimui susitelkia ir Leipalingio bendruomenė, ir Druskininkų kultūros centro Leipalingio laisvalaikio salė, ir seniūnija.

Antanas: Na, žiūrėkite kaip norite, bet šiandien mes visi dirbame po vienu stogu – atėjęs žmogus mus visus randa čia, Leipalingio dvaro erdvėse. Savaime suprantama, kad ir mūsų visų tikslai yra bendri. Taip jau yra, kad ir renginius kartu organizuojame, ir projektus įgyvendiname. Juo labiau, kad ir prie jų organizavimo dažniausiai prisideda tie patys žmonės. Yra aktyviausių žmonių branduolys, aplink kurį veiksmas ir sukasi.

Žaneta: Noriu akcentuoti, kad, rengiant šią programą, dalyvavo ir kiti bendruomenės nariai. Mes esame apsvarstę daugybę kitų idėjų, „Keturios seserys periferijos dvare“ – tik viena iš jų. Mus labai džiugina ir režisierės A. Žiurinskienės prisidėjimas, jos atsidavimas ir profesionalumas, įgyvendinant minėtą projektą. Ji puikiai perprato, kaip derėtų įkūnyti menamų seserų personažus ir parinko mums vaidmenis.

Beje, mūsų miestelio istorija yra labai sena. Jeigu mes paimtumėme kiekvieną laikmetį, galėtumėme sukurti labai daug įvairių edukacijų. O Laima jau ir iki šiol yra parengusi nemažai edukacijų.

Labai smagu, kad Leipalingyje yra aktyvių bendruomenės narių, kurie nori dalyvauti įvairiose veiklose.

Turime minčių kurti ir kitas edukacijas, bet pirmiausia norisi įsivažiuoti su šita programa.

Džiaugiamės tuo, kad iš Nevyriausybinių organizacijų ir bendruomeninės veiklos stiprinimo 2022 metų projekto programos gavome lėšų, už kurias galėjome įsigyti edukacijai reikalingų rekvizitų – pasisiuvome naujus kostiumus, įsigijome indų, papildėme interjero detales, edukacinių priemonių, nusipirkome vitrinų. Jose galėsime eksponuoti kuriančių mūsų krašto žmonių dirbinius, kuriuos edukacinių programų dalyviai galės įsigyti. Taigi edukacinėje programoje ne tik mes keturios dalyvaujame, bet skatiname save reprezentuoti ir Leipalingio krašto kūrėjus, kitus bendruomenės narius, kad jie turėtų galimybę užsidirti ir iš to turėti naudos. Pastebėjome, kad žmonės labai kūrybingi, atneša labai aukšto meistriškumo ir labai originalių savo sukurtų gaminių.

– Edukacinė programa „Keturios seserys periferijos dvare“ Jums suteikia galimybę netradiciškai parodyti dvaro istoriją.

Laima: Skirtingi seserų charakteriai, galima sakyti, kažkiek atspindi klasikinėje literatūroje sukurtus personažus, o per išraiškingai sukurtus personažus bandome parodyti, ką buvo galima veikti to meto Leipalingio dvare. Rėmėmės tradiciniais dvaro gyvenimo akcentais.

– O kas jums yra įdomiausia, kuriant savo personažus?

Žaneta: Man atrodo, kad žiūrovui įdomus netikėtumo efektas. Atrodytų, vienoje dvaro erdvėje jis jau susigyveno su vienos dvarininkaitės vaidmeniu, ir staiga viskas keičiasi – laukia kita erdvė, ir jį pasitinka visiška pirmosios sesers priešingybė.

Tarkime, Rimantė – rami, melancholiška, labai konkreti, o štai Asta šmaikšti, jai rūpi tik šokiai. Mano personažas niekaip neranda savęs, jai, regis, visur smagu, norisi iš visų pasišaipyti. Man smagu, kad kuriame tokią edukaciją, kurioje lankytojų laukia daug netikėtumų.

Laima: Dėl to yra nenuobodu. Čia laukia vienas tipažas, čia – kitas, nemažai informacijos, šokis, emocija, vėduoklės, kvapai. Stengsimės sužadinti visus pojūčius, kurie žmogui sukeltų gerus prisiminimus.

Žaneta: Mums labai norisi pristatyti Leipalingio dvarą. Bet jis neišliko su savo istorinėmis vertybėmis ir reliktais. O sausos sienos nėra labai iškalbingos, todėl reikia tai daryti, pasitelkus išmonę ir fantaziją. Todėl perteikiame tam tikras dvariško gyvenimo peripetijas, kurie žmogui gali sužaidinti vaizduotę, sukurti vaizdinius.

Rimantė: Žinoma, mes nesistengiame atkurti autentiškos to meto atmosferos, neatkuriame to tikrojo gyvenimo, daug improvizuojame, pasitelkiame fantaziją.

Laima: Smagiausia bus, jei bus sukurta emocija ir žmonės juoksis, užsimirš. Dar labai smagu, kad žmonės, dalyvaudami edukacijoje, susipažins su visu Leipalingio dvaru, pasivaikščios po visas erdves.

Rimantė: Žmonės viską geriausiai įsimena per patirtas emocijas, matytus vaizdus, kvapus. Todėl norime, kad mus prisimintų per geras emocijas.

Žaneta: Po pirmojo pristatymo režisierė A. Žiurinskienė, kuri pirmiausia yra labai pozityvus žmogus, mumyse įžvelgė didelį potencialą, džiaugėsi mūsų sukurtais personažais, o tai mums labai daug reiškia. Pasijautėme tarsi artistės.

– Susidaro įspūdis, kad dabar visas miestelio gyvenimas sukasi aplink antram gyvenimui prikeltą Leipalingio dvarą.

Žaneta: Man tai svarbiausia ir smagiausia, kad visos Leipalingio dvare įsikūrusios įstaigos tarpusavyje bendradarbiauja. Ne konkuruoja, o bendrai siekia tikslų. Mums visiems labai svarbu, kad renginiai būtų kokybiški, o miestelis būtų pateikiamas taip, kad sukeltų geriausius atsiliepimus. Mes nesiekiame labai greitų rezultatų ir nenorime taip vadinamo popso. O šiuo atveju labiausiai pasiteisina mūsų visų bendradarbiavimas. Man tai yra didžiausias pasiekimas. Galbūt tai lemia, kad visi veikiame po vienu stogu.

Aišku, kartais pasitaiko ir trinties – juk esame skirtingi žmonės, bet visada daug diskutuojame, kol randame optimalų bendrą sprendimą.

– Edukacines programas siūlote grupėms, o ar pavienis žmogus, užklydęs į dvarą, gali jį apžiūrėti?

Rimantė: Užsukti tikrai galima. Ir dvarą apžiūrėti yra galimybė. Žinoma, ne kasdien lankytojus pasitiksime, pasidabinę dvariškais apdarais. Dvaro rūsyje rengiamos parodos, šiuo metu galima apžiūrėti labai įdomią šalies menininkų sukurtą siuvinėtų paveikslų ekspoziciją, kurioje savo kūrinius eksponuoja ir druskininkietė Alė Kalėdienė. Leipalingio dvaras tampa įvairiapuse kultūrine erdve.

Antrame aukšte veikia koncertų salė, kurioje vyksta įvairūs muzikos renginiai. Spalio mėnesį čia bus parodytas barokinės muzikos spektaklis „Basso Ostinato“.

Antanas: Laukiame visų. Jeigu turime galimybę, visada parodome dvarą ir apie jį papasakojame.

– Dvaras tarsi įgavo naują kvėpavimą. Kas Jums patiems teikia daugiausia džiaugsmo?

Antanas: Labiausiai džiugina žmonės. Tie, kurie kažką daro, kuria, aukoja savo laisvą laiką, galbūt net savo interesus. Tie, kuriuos vienija bendras tikslas.

Žaneta: Ir tie žmonės, kurie daugiausia nuveikia, neturi iš to naudos sau. Mūsų visų tikslas – geresnės Leipalingio aplinkos kūrimas, noras parodyti, kad Leipalingyje yra labai daug gerų ir įdomių dalykų.

Rimantė: Man, kaip kultūros srities atstovei, norėtųsi, kad pas mus apsilankytų ir kuo daugiau druskininkiečių, kad jie suprastų, jog Druskininkų savivaldybė neužsibaigia ties Druskininkų miesto riba. Aplinkui yra miestelių, galinčių pasiūlyti įdomių dalykų.

Laimė, per tradicinę „Jotvingių“ šventę, Leipalingio dvaro festivalį jau sulaukiame daugybės svečių iš visos Lietuvos, taip pat ir druskininkiečių.

Išnaudojame skirtingas Leipalingio erdves. Renginiai organizuojami ne tik pačiame dvare. Nemažai žmonių atvyko ir į Dvaro festivalio metu Leipalingio bažnyčioje surengtą koncertą.

Žaneta: Man atrodo, kad mes siūlome tiesiog kitokio formato renginius. Tarkime, barokinės muzikos festivalį. Mums svarbu išnaudoti tam tinkamas erdves. Juk baroko muzika dvaro erdvėse tikrai gerai skamba. Ir kaskart vis daugiau žmonių sulaukiame. Jų nebereikia asmeniškai kviesti!

Ir smagu, kad tai, ką mes darome kitaip, sulaukia gerų ne tik druskininkiečių, bet ir visos Lietuvos gyventojų atsiliepimų.

Rimantė: Smagu, kai sulaukiame, pavyzdžiui, Lietuvos muzikos rėmimo fondo darbuotojų skambučio, kurie sako girdėję apie mūsų renginius ir pasiūlo kitą pavasarį pristatyti Leipalingį, kaip mažąją Lietuvos kultūros sostinę, Vilniuje.

Žaneta: Mūsų veiklos – tikrai plataus spektro. Ne tik skirtingo žanro muzikos koncertus ar edukacines programas rengiame, bet organizuojame ir respublikines bei tarptautines konferencijas.

Parengė Laima Rekevičienė