Knygoje – asmeninė druskininkiečio patirtis, kaip gyventi su nepagydoma liga

Druskininkietis Albinas Pilypas išleido knygą „Diabetas mano draugas“. Knygos autorius, pats sergantis diabetu, įsitikinęs, kad sveikata – ne vien gydytojų, bet ir mūsų pačių reikalas. Todėl knygoje jis ragina visus pasirūpinti savimi jau nuo šiandienos.

– Šįmet išleista Jūsų knyga „Diabetas mano draugas“ yra surikiuota į dvi dalis: „Prieš dvylika metų“ ir „Po dvylikos metų“. Kodėl?

– Pirma knygos dalis kaip tik ir parašyta bei išleista prieš dvylika metų. Gana ilgai rašiau antrąją dalį ir, praėjus dvylikai metų, sujungiau abi dalis į vieną. Knygos leidėjai – „Obuolio“ redakcija –  įnešė ir savo dalinius pakeitimus, patikslinimus.

– Kas, pagal Jūsų lūkesčius, yra šios knygos skaitytojai?

– Man sunku objektyviai spręsti apie tai. Kai apie knygos išleidimą sužinojo mano dukra, kuri gyvena JAV, ji apie tai paskelbė Facebooke. Tada tiesiog nelauktai entuziastingai sureagavo dukros draugai, siūlydami knygą visiems perskaityti ir aptarti knygų mėgėjų klube, kurį jie yra subūrę. Tad dukra užsakė kiekvienam po knygą su mano autografu, ir žmona nuvežė. Visus jos draugus, emigrantų palikuonis ir naujus emigrantus aš pažįstu, tarp jų yra medikų, inžinierių, verslininkų, mokytojų. Dukra tvirtai įsitikinusi, kad knygą naudinga perskaityti visiems. Aš asmeniškai taikausi į savo „kolegas“ – diabetikus, net į jaunesnės kartos.

– Jūsų knygoje daug dėmesio skiriama ne tik specifinėms, asmenine patirtimi paremtoms žinioms apie tai, kaip suvaldyti, kontroliuoti diabetą, bet ir informacijai, susijusiai su minties jėga, pozityviu mąstymu, savitaiga.

– Kai padarai pirmus žingsnius, mokydamasis valdyti savo ligą, pajutęs sėkmę, savaime imi tobulėti. Kadangi visą gyvenimą mėgau knygas, nejučiomis atsivėrė kitas pasaulis, susijęs su žmogaus sveikatingumo tema, žmogaus psichologija, psichika. Visa tai, puoselėjant sveikatą, gerą savijautą, yra susiję. O pagal sąlyginai naują psichogenetikos mokslą, nuo to, kaip mes tvarkome savo gyvenimą, priklauso ir mūsų palikuonių gyvenimas. O mes juk ir liekame gyventi savo palikuonyse. Beje, pats iki ligos buvau gana niūrokas tipelis ir, tik draugaudamas su diabetu, supratau, kad tiktai pozityvus mąstymas veda į sėkmę. Va todėl aš ir nemėgstu niurgzlių, piktų žmonių.

– Kodėl knygą skyrėte savo žmonai Birutei?

– Žmona lituanistė, aš baigiau rusišką mokyklą, tad be jos pagalbos būtų buvę sunku ir knygą rašyti. Tačiau svarbiau yra tai, kad be žmonos kantrybės ir išminties nebūtų nei šios knygos, nei, ko gero, ir manęs… Buvau taip įnikęs į alkoholį, kad vieną kartą žmona nutarė skirtis. Tąsyk, Birutei benešant skyrybų dokumentus į teismą, nulūžo jos bato kulniukas, ir ji teismo nepasiekė. Apie tai sužinojau tik po daugelio metų. Ar koks prietaras nulėmė, ar kas kita, bet skyrybos tuo ir baigėsi, tad aš buvau išgelbėtas… Likęs vienas, duodu šimtaprocentinę garantiją, būčiau baigęs labai liūdnai. Kartu gyvename 46-erius metus. Dabar galiu tik pridurti – gyvenimas yra gražus. Man vasarį sukako 78-eri metai. Mano sąjungininkas diabetas auklėja mane – tiesiog priverčia judėti ir būti sveikuoliu.

A. Pilypas: „Diabetas – mano sąjungininkas, priverčiantis būti sveikuoliu.“/Laimos Rekevičienės nuotrauka

Parengė Ramunė Žilienė