Gydytoja ir pasakų rašytoja Raselė Nasvytytė: „Svajokime, kurkime planus ir nebijokime būti romantikais“

Laimutis Genys

„Aš neįsivaizduoju, kaip galima gyventi Druskininkuose ir jaustis nelaimingam. Čia yra tikra Čiurlionio pasaka, fantastinė vieta“, – sakė Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos vaikų fizinės medicinos ir reabilitacijos centro vaikų reabilitacijos skyriaus Druskininkų „Saulutė“ (anksčiau – „Saulutės“ sanatorija) gydytoja reabilitologė, pozityvaus žmogaus pavyzdys, holistinio požiūrio į žmogų šalininkė, nepataisoma romantikė, pasakų rašytoja Raselė Nasvytytė. Ji jaučiasi esanti labai laimingas žmogus, tokia, kokių mūsų gyvenime labai trūksta.

R. Nasvytytė: „Nesvarbu, ar mes vaikai, ar jau daug gyvenime patyrę senjorai, drąsiai svajokime – svajonės visada pildosi“ / Roberto Kisieliaus nuotrauka

Raselė jau trisdešimt trejus metus dirba „Saulutėje“, kartu su kolegomis yra ant kojų pastačiusi daugybę sunkiai sergančių vaikų, gydanti ne tik fizinę mažųjų negalią, bet ir sugebanti nukreipti jų tėvus išmintinga vaiko asmenybės formavimo kryptimi, o savo pastebėjimus paverčianti pasakomis.

Su R. Nasvytyte pasikalbėjome apie darbą su vaikais ir jų tėvais, dvasines vertybes, vaikų augimo ir jų asmenybės formavimo ypatumus, pozityvų požiūrį į visa tai, kas su mumis atsitinka.

– Rasele, Jūs Druskininkuose gyvenate ir dirbate jau ketvirtas dešimtmetis. Kaip čia atsiradote, kas Jus žavi mūsų mieste, Jūsų darbe?

– Esu kilusi iš Joniškio. Kai baigiau studijas Medicinos institute, gavau paskyrimą į Druskininkų „Draugystės“ sanatoriją. Turėjau vidaus ligų gydytojos kvalifikaciją, tai kurį laiką dirbau ten. 1991 metais perėjau dirbti į „Saulutę“, kurioje iki šiol ir dirbu. Per tą laiką pabaigiau reabilitologijos studijas. „Saulutėje“ dirba puikus medikų ir kitų specialistų kolektyvas, mes čia puikiai sugyvename, laimė čia dirbti. O Druskininkai – puikus miestas, čia nuostabu gyventi. Tiesiog – viskas pasaka!

– Apie „Saulutę“ sklido ir tebesklinda legendos, nes ten net ir sunkiausiai sergančius vaikus medikai pastato ant kojų.

– Darbas nėra lengvas, reikia dirbti ir su vaikučiais, ir su jų tėveliais. Mūsų visų darbuotojų komanda, visas personalas turi su tėvais tapti viena komanda. Stebuklų nebūna, čia reikia ilgo ir kruopštaus darbo, reikalaujančio daug kantrybės.

Turime labai daug profilių, gydome sunkiausius ligonius. Anksčiau daugiausia buvo vaikučių, turinčių neurologinių problemų, sergančių cerebriniu paralyžiumi, dabar atsirado ir kardiologiniai, ir imunologiniai dalykai, sulaukiame labai daug vaikų po traumų, su LOR patologijomis, virškinimo problemomis, sergančių sąnarių ligomis. Aš, kaip gydytoja reabilitoligė, gydau įvairias ligas. Priėmimo metu pamatome problemą, sudėliojame gydymo strategiją, paskui ją koreguojame.

Esu ištikima savo darbui. Krūviai dideli, bet mes kolektyve vienas kitam padedame, galime vieni kitais pasitikėti. Mes žinome vieni kitų stipriąsias ir silpnąsias puses, gyvename draugiškai.

– Ar su vaikais sunku dirbti?

– Nelengva, bet įdomu. Nes vaikai yra, kaip balta atversta knyga, jie gali daug labai gerų dalykų pasiimti. Žinoma, didžiausias krūvis tenka tėveliams, mes esame tik pagalbininkai, kurie gali patarti.

Skaudu matyti sergančius vaikus, turime stengtis jiems padėti. Tai yra labai prasmingas darbas, gera perspektyva – ką į vaiką įdedi, tą jie ir turės. Tėvų vaidmuo labai svarbus, ypač – iki trejų metų amžiaus, kai formuojasi vaiko mąstysena. Viską, ką įdedame iki trejų metų, ir kaip elgiasi tie žmonės, kurie buvo šalia vaiko, labai daug ką suformuoja. Jei tėveliai tikrai myli vaiką, tai į jį sudeda labai daug gražių dalykų. O jeigu tėvelių nemylėjo jų tėvai, tai ir šie nesugeba savo vaikams duoti tam tikrų dalykų. Nėra teisinga, kai norima iš vaiko „padaryti gerą, patogų žmogų“, nes kiekvienas vaikelis turi savo „programą“.

Kad žmogus būtų laimingas, kurtų grožį, o ne griautų, tai pirmiausia viską reikia pradėti šeimoje, nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių. Visi tėvai myli savo vaikus, bet daug kas priklauso nuo to, ką tėvai yra gavę iš savo tėvų, nes tai persiduoda, kaip genetika.

– Daugiau nei tris dešimtmečius dirbate „Saulutėje“. Ar per tą laiką keitėsi vaikų patologijos, ar didėja sveikatos atstatymo galimybės?

– Dabar daugiausia vaikučių yra su raidos sutrikimais, kaip kažkokia epidemija, daugėja autizmo spektro sutrikimų. Dėl to kaltos ir naujosios technologijos, nes dėl jų veikimo vaikui nesusiformuoja nauji ryšiai, kurie atsakingi už bendravimą, socialinius įgūdžius. Labai daug priklauso nuo tėvų, nuo jų mąstymo. Yra visokių tėvų: vaikas rėkia, duoda jam mobilų telefoną, tada jis nusiramina. O juk reikia kantrybės iškentėti ir išlaukti, o ne brukti įrenginį.

– Kas labiausiai įsiminė iš darbinės veiklos?

– Tai, ką mes tuos metus darome, yra ne mano vienos, bet viso kolektyvo darbas. Labai gera, kai nevaikščiojantis vaikutis pradeda vaikščioti, kai atsiranda pirmieji žodžiai, arba ką nors nauja išmoksta. Juk tam mažam vaikučiui ir taip viskas yra sudėtinga, o jei jis turi dar ir sveikatos problemų, viskas dar sunkiau. Pas mus vaikai gydosi nuo dviejų savaičių iki mėnesio, per tą laiką galime tėvelius kai ko pamokyti, kad paskui tėveliai su jais dirbtų.

– Jūs daug metų dirbate su vaikais, todėl, ko gero, galite nemažai patarti tėvams?

– Galiu padėti vaikų auklėjimo klausimu, mano požiūris į žmogų yra holistinis – tu nesi mėsos gabalas, o kūnas, jausmai, protas, siela, dvasia. Jie tu nori pasveikti, tai mūsų medicina puikiai gydo kūną, sunkiau – emocijas, protą, bet sielos ir dvasios ji nepajėgi gydyti. Atvažiuoja daug vaikų su stuburo patologija – regis, senukų ligos, degeneraciniai pokyčiai. Tai reiškia, kad vaikui yra sunku, todėl į viską reikia žiūrėti kompleksiškai. Padėkite savo vaikams, nenorėkite padaryti juos panašius į save, o stebėkite, kas vaikui būdinga, prie ko jis pats linksta.

Pavyzdžiui, žydai stebi, kur jų vaikas linksta ir tuo keliu vedu. Kiekvienas turi savo talentus, ir turime juos išnaudoti, nes mes visi esame jais apdovanoti ir svarbūs.

Jautrios vaikų širdelės ieško atsakymų į jiems svarbius klausimus. Tėvai užimti, sunkiai dirba, nelieka laiko visaverčiam bendravimui. O vaikams reikia tiek nedaug – kad keletą minučių tėveliai jiems skirtų visą 100 proc. savo dėmesio: tikrai išklausytų, tikrai išgirstų, tikrai suprastų. Ne prabėgomis, o tikrai. Tik kelias minutes per dieną, kad tėvų ir vaikų širdelės susitiktų, o ne skrajotų skirtingose erdvėse. Vaikui labai svarbu tikrai mylinčios tėvų, kitų artimųjų akys. Vaikas turi žinoti, kad visada, ką jis bepadarytų, tėvai jį mylės. Jei vaikas suklydo, tėvai jam tai turi pasakyti švelniai.

Bet švelni kritika turi būti nukreipta į neteisingą elgesį, o ne į vaiko asmenybę. „Jei taip elgsies, aš tavęs nemylėsiu“, – tokie baisūs žodžiai yra nuodai vaiko sielai. „Tu neteisingai pasielgei, tikiu, kad kitą kartą pasielgsi kitaip, bet aš tave visada mylėsiu“, – tai balzamas vaiko širdžiai.

– Kolegos pasakojo, jog rašote pasakas. Kaip atsirado šis pomėgis?

– Visada pėsčiomis „Saulės taku“ keliauju į darbą ir tuo pačiu keliu sugrįžtu iš darbo. Rytą paukščiukai čiulba, saulė teka, visur nuostabi gamta. Tada esu vienumoje, galiu matyti paukštelius, voverytes, dangų. Visa tai priveda prie to, jog širdyje atsiranda didžiulis džiaugsmas ir norisi tuo dalintis. Tada užrašau savo mintis, sudėlioju į pasaką. Kuriu pasakas ir vaikams, ir suaugusiesiems.

Ne visos pasakos užrašytos, kai kurios dar yra širdyje. Ir tos pasakos gimsta labai paprastai. Pavyzdžiui, užeinu į parduotuvę, matau ten daug gėlyčių. Jos nėra palaistytos, prieinu prie pardavėjos ir paprašau, kad jas palaistytų. Tarp jų yra viena gėlytė, kuri labai nelaiminga. Ją nusiperku, parsinešu namo, ir dabar pas mane auga nuostabus šalavijas. Gėlytė buvo išgelbėta. Rašysiu pasakėlę apie tai, kaip šalavijas buvo apleistas, maldavo jį palaistyti, bet niekas negirdėjo. Atėjo kažkokia maža mergaitė, jį išgirdo ir priėmė pas save. Jis išgirstas, todėl atgimsta pasitikėjimas pasauliu.

– Kam skaitote savo pasakas?

– Paskaitau savo artimiesiems. Arba užrašau. Neseniai buvo mano tėvelio 93-asis gimtadienis, tai jam padovanojau savo pasakas. Rašau savo malonumui, duodu paskaityti draugėms, kartais –  pacientams, bet neketinu išleisti knygą. Mano pasakos yra spontaniškos, jos apie gyvuliukus ir vaikučius. Medžiagą pasakoms renku kiekvieną dieną, savo siela stebėdama pasaulį. Vaikai mėgdžioja pasakų, filmų herojus. Todėl mano pasakos švelnios, jose daug gėrio. Manau, kad bet kokiais laikais gėris nugalės. Tuo visada tikiu.

– Esate romantikė?

– Taip, esu romantikė.

– Ar gyvenimas Jūsų nemuša?

– Turiu dėkoti Dievuliui, kad viskas taip gerai. Kuo toliau, tuo geriau.

– Atrodo, kad tokių žmonių, kaip Jūs, nėra labai daug?

– Manau, kad tokių žmonių yra nemažai, tik ne visi nori pasirodyti. Nėra madinga ir patogu būti romantiku. Kad žmogus būtų laimingas, jis turi eiti paskui savo širdelę. Širdelės funkcija – norėti, proto funkcija – paisyti širdies norų ir sudėlioti, kaip tai atlikti. O kūnas turi padaryti tai, ką sugalvojo protas, tada mes turime komandą. Kai mūsų protas pilnas baimių, negatyvo, ką mes galime tada padaryti?

– Esate svajotoja. Kodėl kiekvienam reikia svajoti, ar tai nepavojinga?

– Nebijokite svajoti, nes tai yra Jūsų širdies balsas. Žinoma, reikia pirmiausia įvertinti, ar tos svajonės realios. Kai buvau maža mergytė, norėjau būti balerina, bet tai – nereali svajonė. Svajonės turi būti išgrynintos. Ar tai mano širdelės noras? O gal tai tėvelių noras? Reikia pabūti vienumoje ir viską pajausti. Ne būti vienišu, bet vienumoje. Pažiūrėti į save, kaip į veidrodį. Viskas priklauso nuo žmogaus. Ar tu nori į viską žiūrėti pro rožinius akinius, ar nori save pamatyti tikrą? Mūsų protas mėgsta seklumas, kuriose mes įstringame, tai tariamas mūsų saugumas ir komfortas. Nepasiduokime proto mums kuriamomis žabangomis – niekada nesustokime. Nesvarbu, ar mes vaikai, ar jau daug gyvenime patyrę senjorai, drąsiai svajokime –  svajonės visada pildosi.

Pasaulis toks puikus, tiek nuostabių galimybių, nesvarbu, kiek jums metų, svarbu, kaip jaučiasi širdis. Nebijokime kasdien paklausti savęs: „Mano širdele, ko tu nori šiandien, kas papuoštų tavo dieną?“ Ir svajokime, kurkime planus, nebijokime būti romantikais.

– Kas Jus suformavo tokią, kokia dabar esate?

– Mano gyvenimui šaknis davė tėvai, giminės, šeima, draugai, bendradarbiai, joga, kelionės, gamta, muzika, kunigas V. Rudzinskas. Esu jiems už tai dėkinga. Stengiuosi tobulėti profesinėje srityje, kasdien mokytis naujų dalykų.

– Koks Jūsų laisvalaikis?

– Daug laiko praleidžiu gamtoje, mėgstu muziką, lankau koncertus, darau mankštas, užsiimu joga, nes tai padeda įgyti energijos. Kai dirbi tokį darbą, esi energijos donoras, todėl turi jos nuolat pasikrauti.

– Ar esate laiminga?

– Aš – laimingas žmogus, kai buvau jauna, tokia nesijaučiau. Tas mano laimės ieškojimas ėjo per jogą, per psichologijos techniką, per krikščionybę, saviugdą. Nesuprantu, kaip, gyvenant Druskininkuose, galima niurnėti, būti nepatenkintam? Čia juk tikras rojus, nuostabi gamta, puiki infrastruktūra. Nėra brangus miestas, viskas, ko žmogui reikia jaustis laimingu, čia yra.

Pasaka apie tobulą ožiuką

Kartą gyveno ožiukas, kuris buvo tobulas. Jo dantukai buvo tobuli. Ir tobulai sudygo. Ir dantukų sąkandis buvo tobulas. Rankytės ir kojytės taip pat buvo tobulos. Ir drabužėliai ant jo kūno buvo tobuli ir tobulai ant jo gulėjo. Jo galvelė taip pat buvo tobula. Ir viskas, ką jis darė, buvo tobula. Dar gyvendamas mamytės pilvuke, jis tobulai sapnavo, tobulai kojytėmis spardėsi ir jau žinojo, kad jis visas tobulas. Ožiuko mamytė taip pat buvo tobula. Ir ožiuko tėvelis buvo tobulas. Ožiukas tobulai valgė, tobulai atsigerdavo, tobulai rengėsi. Net į tualetą jis tobulai eidavo. Jau nuo pirmų savo gyvenimo dienų ožiukas žinojo, kad visas jo gyvenimas bus tobulas. Jis tobulai baigs ožiukų mokyklą, po to tobulai mokysis universitete, jo specialybė bus tobula, nesvarbu, kokia, bet tobula. Jis sutiks tobulą ožkytę, sukurs tobulą šeimą, gims tobuli ožiukai. Tobulai vairuos „Ferari“, turės tobulą namą kažkur užmiestyje. Ir dar kelis tobulus butus sostinėje. Tobulai skris į Kanarų salas tobulai atostogauti. Ir jo draugai bus tobuli, nesvarbu kokie, bet tobuli… Ir bemąstant apie draugus, ožiuko tobula širdelė virptelėjo, kažkaip išdavikiškai, netobulai virptelėjo, nes draugų jis neturėjo. Kur tik jis pamatydavo linksmai dūkstančius ožiukus, kur tik prieidavo prie jų pažaisti, kažkaip keistai ožiukų juokas nutildavo, kažkaip keistai visi kažkur išsisklaidydavo. Ir ožiukas tobulai likdavo vienas.

Ir šį sykį ožiukas tobulai priėjo prie šokinėjančių ir krykštaujančių ožiukų, pradėjo su jais tobulai šokinėti, tobulai pašoko ir, o siaube, įstrigo tarp dviejų apgriuvusių pastatų sienų. Tobulai įstrigo. Jo viena rankelė lietė vieno kažkokio apgriuvusio pastato sieną, kitą rankelė kitą, viena kojytė įsispraudė į vieną sieną, kita į kitą. Nei pirmyn, nei atgal, o kūnelis liko kaboti ore. Prie jo iškart subėgo kiti ožiukai, šalia buvę katinukai – net šuniukai, visi buvo susirūpinę ir labai norėjo ožiukui padėti. Vienas susirūpinęs katinukas pasakė: „Ožiuk, jei tu nebūtum toks tobulas, gal nebūtum, taip tobulai įstrigęs tarp dviejų apgriuvusių pastatų sienų, mes nežinom, kaip tobulai tave iš tenai iškrapštyti.“ Bet ožiukas norėjo, kad jį tobulai iš tenai iškrapštytų. Kol kiti ožiukai, katinukai, šuniukai tarėsi, net kelios vištos padėti atėjo, ožiukas kabojo tarp dangaus ir žemės ir mąstė, kaip tobulai iš tos padėties pasišalinti.

Laikas bėgo, ožiukui darėsi vis sunkiau tobulai kvėpuoti, rankelės, kojelės labai pavargo ir pradėjo netobulai virpėti, o akytėse netobulai kaupėsi ašarėlės. Ožiukas net pradėjo galvoti, kad visai sutiktų, kad jį kas nors iš šios padėties išvaduotų, kad ir netobulai. Ožiuko gelbėjimo komitetas tarėsi, barėsi, klegėjo, bet visi nesavanaudiškai norėjo varguoliui padėti.

Galiausiai gelbėjimo komitetas nusprendė, kad iš namų atsineš kelias mažas kėdutes, kad galėtų ant jų užlipti ir ožiuko rankeles bei kojeles pajudinti, kurios įstrigusios aukštai tarp sienų karojo. Atsineš ir vieną didelę staltiesę bei daug pagalvėlių, kad ožiukui būtų minkščiau kristi. Taip ir padarė.

Ir tobulas ožiukas krito. Pirmą kartą, matant kitiems, krito. Netobulai krito. Ir nieko neatsitiko. Pasaulis nesugriuvo. Visi katinukai, šuniukai, ožiukai, vištos nuoširdžiai džiaugėsi, kad išvadavo ožiuką. Jie juokėsi, klegėjo, vienas kitam dėkojo už geras mintis, už draugystę, už pagalbą bei bendrai priimtus sprendimus. Kažkieno šiltos, draugiškos rankelės netobulai glostė pavargusio tobulo ožiuko galvelę. Ir kažkaip netobulai pasidarė taip šilta toj vietoje, kur turėjo būti tobulo ožiuko tobula širdelė.

Ožiukui buvo taip gera, taip šilta – niekad gyvenime jis nebuvo sulaukęs tiek dėmesio. Tokio netobulo dėmesio. Ir pirmą kartą tobulas ožiukas sau prisipažino, kad jis jau nebežino, kas yra tobula, o kas netobula. O gal tai ir nėra taip svarbu. Jam tik taip norėjosi, kad tos šiltos, draugiškos rankelės niekada nenustotų taip netobulai glostyti jo galvelę. Nes niekas niekada taip netobulai nėra jo glostęs. Ir pavargęs ožiukas užmigo – sapnavo netobulus sapnus.

Raselė Nasvytytė