Grožis, kuriamas darbštumu ir žydintis džiaugsmu

Aplinkinių akį džiugina ne tik išpuoselėtos, žydinčios viešosios Druskininkų erdvės, bet ir pačių gyventojų kūrybiškai tvarkomos savų namų valdos.

Pavyzdingai prižiūrima Ratnyčioje įsikūrusių Janinos ir Viktoro Klimų sodyba, ko gero, kiekvienam, čia apsilankiusiam, palieka rojaus kampelio įspūdį. Sodyba yra pelniusi laurus įvairių Lietuvoje organizuotų „Gražiausio daržo“, „Išpuoselėtos sodybos“, „Liaudiškiausios sodybos“ konkursuose.

 

Laimingiems – pražysta!

Pelargonijos, lelijos, ląstūnės, sukutis… Įvairiausių rūšių ir skirtingų spalvų žiedus kraunančios hortenzijos, surfinijos ir petunijos, kanos, fuksijos, saulenis, levandos ir kiti žolynai, žolynėliai, krūmokšniai ir krūmeliai, gėlynai… Tiek žydėjimo ir žalumos! Tikriausiai reikia labai daug laiko ir pastangų tokiam grožiui puoselėti? Janina sako, kad, kuriant gražią aplinką, reikia ne tik laiko, išmanymo ir kantrybės, bet ir džiaugsmo: juk jeigu visi su sodybos puoselėjimu susiję darbai būtų vien prievolė, ir neštų tik nuovargį, argi čia būtų taip jauku? Moteris patikino, kad augmenija, gėlynais ir visa aplinka ji rūpinasi kūrybiškai ir „su džiaugsmu“: „Čia įsikūrėme prieš 30 metų. Viskas aplink išgražinta palaipsniui – tai vieną kampelį susitvarkome, tai kitą; o žiūrėk – jau ir vėl kažko naujo norisi. Tad ir sodini, puoselėji, prižiūri… Dzūkijos žemė smėlinga, ištraukia paskutinę drėgmę. Šią vasarą ypač daug laiko, dėmesio teko skirti laistymui – juk viskas beregint vysta per tokius karščius. Prižiūrėdama visą augmeniją, puošdama mūsų sodybą, jaučiuos laiminga. Tai todėl ir nepavargstu“, – šypsosi Janina. Tarsi šių Janinos žodžių rašytinis liudijimas – pačių įsirengtoje pergolėje iškabinta meniškai išraižyta medinė lentelė su italų patarle: „Laimingam žmogui ir citrinmedis pražysta.“

 

Atgyja net akmuo

Janinos rytas prasideda nuo savotiškų pašnekesių su gėlynais: „Ateinu, pasitariu, pasižiūriu, patikrinu žemę, jeigu trūksta, drėgmės, palaistau… Visas apeinu, apžiūriu, išskabau suvytusius lapelius, atžalėles: svarbiausia – pelargonijas reikia skabyti, šiemet labai gausiai užderėjo. Upelio vandeniu laistau, tai gal joms nei tų trąšų per daug nereikia? Daug gėlių vazonuose auginu – tai daugiametės gėlės, kurios ne tokios lepios.“

Janina papasakojo dabar turinti ir naują aistrą – senus daiktus, puodynes, vazonus ji atnaujina, juos neįprastai dekoruodama. Jau atitarnavusios, senos staltiesės ir staltiesėlės, nėriniuotos servetėlės naują gyvenimą įgyja, panardintos į … betoną. Betono mišinį moteris susimaišo pati. Sako, kad jai patinka, jog kaskart rezultatas būna vis kitoks, netikėtas, ir tai teikia kūrybinio džiaugsmo. Erdvės kūrybiniam polėkiui Janina randa net paprasčiausiame, ir, regis, visai neišvaizdžiame kelio akmenėlyje: „Jeigu įdomesnės formos akmenėlis guli man ant tako, būtinai pakelsiu ir parsinešiu namo. Kartais grįžtu su pilnu krepšiu akmenų. Juos išsiėmusi pavartau, nuplaunu, ir galvoju: ką gi čia nupiešus ant jo?..“

Akmenį dekoravus piešiniu, jis virsta „boruže“, „ežiuku“ ar pasipuošia drugelio, angelo siluetu. Taip atgimęs, tampa nuotaikinga sodybos puošmena, dažnai, kaip suvenyras, širdinga dovanėlė pradžiugina Janinos draugus, artimuosius.

 

Susipažino Druskininkuose

J. ir V. Klimai, lapkritį minėsiantys santuokos 45-erių metų sukaktį, užaugino sūnų ir dukrą, džiaugiasi penkiais vaikaičiais. Kai visa šeimyna grįžta vasaroti, linksmo šurmulio prisipildo visi namai. Tada Janina tik spėja suktis. Tačiau, skaniausią, gaivų vaisių tortą, regis, jai vieni niekai pagaminti. Kaip gi viską suspėjanti? „Ji juk pagal pirmąją įgytą profesiją yra konditerė“, – už žmoną paskuba atsakyti Viktoras.

Janina ir Viktoras susipažino Druskininkuose. V. Klimo šeimos istorija sudėtinga: iš Jurbarko rajono šeima, kai Viktorui tebuvo buvo pusantro mėnesio, buvo ištremta į Sibirą. Grįžus į Lietuvą, nebuvo leista registruotis gyventi gimtajame Jurbarke. Šeima pasirinko Druskininkus – tuomet nedidelį miestelį ir 1958-aisiais čia apsigyveno. Pirmaisiais žvilgsniais jiedu su Janina apsikeitė Nemuno paplūdimy, prie Meilės salos, o tos pačios dienos vakarą susitiko jaunimo šokių aikštelėje. Kaip dabar prisimena Viktoras, „taip po truputį viskas, ir prasidėjo“ – draugystė, po metų atvedusi į santuoką. Iš Kazlų Rūdos kilusi Janina, tada dar tik kaip būsima konditerė, atlikinėjo praktiką vienoje iš tuomečių viešojo maitinimo įstaigų Druskininkuose.

O šiandien Janiną daugelis druskininkiečių pažįsta kaip kinezitereapeutę, šiam darbui atidavusią 42-ejus metus.

Janina sako nesigailinti tokio savo pasirinkimo: „Darbas nebuvo iš lengvųjų. Ypač kai dirbau su vaikais – sanatorijoje „Belorus“, vėliau, 22-ejus metus, „Saulutėje“.

Tekdavo matyti įvairiausių situacijų, ir dirbti su vaikais po traumų, sergančiais cerebriniu paralyžiumi… Tačiau aš visada buvau ir esu linkusi padėti, globoti, pasirūpinti, paslaugyti…

Gal tokia mano prigimtis ir nulėmė, kad pasirinkau kineziterapiją.“

Lelija – žiemą ir vasarą

V. Klimas – buvęs ilgametis Druskininkų miškų urėdijos miškų urėdas. Prieš keletą metų už prasmingus gyvenimo darbus saugant ir puoselėjant Lietuvos miškus Generalinės miškų urėdijos ir M. K. Čiurlionio fondo organizuotame reginyje jam suteiktas Lietuvos miškininkystės šviesuolio vardas. Žydintys gėlynai, vešinti žaluma – daugiau nei šimtas Janinos puoselėjamų įvairių augalų gražiai dera su Viktoro sukurtais dirbiniais iš akmens, metalo. Tarp visos klestinčios gamtos kūrinijos – ir akmeniniais žiedais besipuikuojanti lelija. V. Klimas sakė, jog matydamas, kaip žmona rūpinasi gėlėmis, nusprendė sukurti jai dar vieną gėlę: „Tokią, kurios nereikia nei laistyti, nei ravėti, o ji žydi žiemą vasarą…“

 

Ratnyčioje įsikūrusių Janinos ir Viktoro Klimų sodyboje akį džiugina gausybė žiedų/Laimos Rekevičienės nuotrauka

Kieme rūpestingai puoselėjamas kiekvienas kampelis/Laimos Rekevičienės nuotrauka

Daugiau nei šimtas Janinos puoselėjamų įvairių augalų dera su Viktoro sukurtais dirbiniais iš akmens, metalo/Laimos Rekevičienės nuotrauka

V. Klimo sukurta, akmeniniais žiedais besipuikuojanti lelija žydi ir žiemą, ir vasarą/Laimos Rekevičienės nuotrauka

Ramunė Žilienė