Evita Cololo: į sceną ir žmonių širdis – su šypsena

Linksma, draugiška, komunikabili ir tikrai neserganti „žvaigždžių liga“. Taip save apibūdintų 16-metė dainininkė, Druskininkų „Interact“ klubo prezidentė Evita Cololo. Tokią ją pažinome ir mes, kalbėdamiesi apie kūrybą, laisvalaikį, keliones ir tai, ką reiškia, kai kiti kartais mato tave tokį, koks nesi. Atviras pokalbis su druskininkiete, laužančia nusistovėjusias nuostatas apie garsenybių atžalas.

E. Cololo: „Druskininkai mane užaugino, suformavo, pasėjo manyje vidinę ramybę. Smagu kartais pasidžiaugti sostinės šurmuliu, bet jis išvargina, visada norisi grįžti į savo ramybės oazę.“/Andriaus Švitros nuotrauka

 

– Kokia yra Evita Cololo? Kokią pati save matai?

– Aš tikrai mėgstu bendrauti. Su visais žmonėmis. Esu linksma, juoko gyslelę turbūt paveldėjau iš tėvų.

– Kokie santykiai vyrauja jūsų šeimoje?

– Mes visa šeima esame linksmų plaučių. Aišku, žmonės visada galvoja, kad jeigu žmogus humoristas scenoje, tai humoristas jis bus ir šeimoje, bet… (Evita pagalvoja) dabar man atrodo, kad mūsų atveju turbūt taip ir yra, nes mūsų šeima gyvena juoke.

Nereiškia, kad visada juokauja vien tėtis – mes visi užsikrėtę linksmo gyvenimo būdo virusu. Taip ir kasdienybės rūpesčius išspręsti lengviau – į viską žvelgiant paprasčiau, su humoru.

Kai tik turime galimybę, visada keliaujame. Man smagu atrasti naujus kraštus. Su šeima dažniausiai ilsimės Afrikos šalyse. Labai mėgstame Graikiją – ten tėčio šaknys.

Taip pat aplankėme nemažai Europos šalių. Norėčiau jos pamatyti ir daugiau – nuvykti į Londoną, taip pat į Olandiją. Taip pat norėčiau apsilankyti Azijos šalyse, Amerikoje.

Įsimintiniausia kelionė buvo į Kanadą, kur praleidau mėnesį. Tai labai taiki šalis, kuri iškart tapo mano favorite.

Labiausiai glumino tai, kad žmonės ten išties yra nuostabiai mandagūs. Buvo tikrai labai sunku vėl priprasti prie Lietuviškos manieros, grįžus.

 

– Kaip ir kada susižavėjai muzika?

– Tai yra visai juokinga istorija, nes vaikystėje aš labai nemėgau dainuoti. Netgi apsiverkiau, kai tėtis pirmą kartą nuvedė pas Ronatą Balkaitienę į chorą. Bet ji turbūt įžvelgė manyje talentą, nepaleido, po truputį šlifavo mano asmenybės ir balso kampus. Pamažu susidraugavome. Ronata – labai nuostabi mokytoja. Žaviuosi, kaip ji nepasidavė mano vaikiškiems ožiams, juk galėjo pasakyti – „nenori, nereikia“. Už tai esu jai labai dėkinga.

Tik po „Dainų dainelės“ konkurso, sulaukusi 10-ies, supratau, kad man visai patinka dainuoti. Tada patekau į televiziją. Žmonės man plojo, jiems mano pasirodymas patiko.

Ir aš pajaučiau, ką suteikia buvimas scenoje. Kokia euforija sulaukti aplodismentų, publikos simpatijų!

Nulipusi nuo scenos, jaučiausi kaip ant sparnų. Ir dabar kiekvienas užlipimas ant scenos suteikia tas pačias nerealias emocijas. Atrodo, skriete skrieji!

 

– Ar bijai lipti į sceną? Kas Tave padrąsina?

– Visada, prieš lipdama, aš labai bijau. Bijau pamiršti žodžius, nusidainuoti, pargriūti – absoliučiai visko. Bet, vos užlipus, viskas atsileidžia, publika užhipnotizuoja.

Būdama scenoje, visada bandau ieškoti kontakto su žmonėmis, stebiu jų reakcijas, veiksmus, bandau užmegzti kontaktą žvilgsniu. Man patinka paliesti publiką, sudominti, įtraukti.

Dažnai tą stengiuosi padaryti ir šelmišku šypsniu, ir akies mirktelėjimu – tada reakcija garantuota.

Padrąsina mama ir mokytoja. Visada jaučiu jų palaikymą, o taip pat ir tėčio.

 

– Ar būna, kad po nesėkmės norisi viską mesti? Kaip kovoji su tuo?

– Anksčiau būdavo taip, kad, kartais scenoje „nusigrybinus“, nesinorėdavo nieko. Kaskart, nulipusi nuo scenos, žinau visas savo klaidas. Kartais „susimovus“ scenoje, kyla didžiulis pyktis ant savęs, norisi viską mesti ir niekada nebeimti į rankas mikrofono.

Bet tam ir reikia išmokti pralaimėti, klysti, kad mokėtum tinkamai įvertinti pergalę ir kelią iki jos. Kartais ir pralaimėjimas motyvuoja. Motyvuoja mokytis, tobulėti, būti vis geresne.

Klaidas iššaukia ir jaudulys. Pavyzdžiui, konkursai ir koncertai kelia visiškai priešingus jausmus. Koncertų metu gera dainuoti, dovanoti save žmonėms, jaučiuosi labiau atsipalaidavusi.

Konkursai – visiška priešingybė. Visą dieną prieš konkursą tiesiog sprogstu iš jaudulio. Užplūsta baimė, įtampa, atrodo, kad dabar turėsiu kažkam kažką įrodyti, mane vertins, reikės nesuklysti. Tokios mintys kartais ir „numuša“ balsą, pakiša netinkamą natą.

 

– Kas rūpinasi Tavo stiliumi?

– Aš pati, prisideda ir mama, kuri kartu yra ir mano geriausia draugė. Dabar atradau labai nuostabią dizainerę Dianą Paukštytę. Mėgstu jos kurtus drabužius. Naujausia suknelė, kurią įsigijau, man labai patinka. Mokytoja Ronata irgi visada teigiamai įvertina mano sceninį įvaizdį.

 

– Ar yra buvę kuriozinių situacijų su publika?

– Yra. Pamenu vieną labai juokingą. Koncerto metu dainavau su savo dainavimo mokytoja Ronata Balkaitiene. Po mūsų turėjo pasirodyti kiti atlikėjai. Vienas neblaivus žiūrovas, matyt, labai laukė tų dainininkų, dėl jų buvo atėjęs ir nekantraudamas laidė replikas, rėkė – tiesiog varė mus nuo scenos. Žiauriai juokinga, kai matai tokį dėmesį atitraukiantį asmenį ir turi išlikti rami, nesijuokti, nereaguoti, dainuoti toliau. Tai yra dalis disciplinos, kurią įvaldyti būtina, norint būti scenoje. Turi išmokti ir matyti, ir nematyti.

 

– Ar jau esi davusi kam nors savo pirmąjį autografą?

– Lyg ir taip, bet nesu tikra. Tai buvo gana juokingas nutikimas. Ėjau su tėčiu į parduotuvę, ir mažos mergaitės paprašė jo autografo, bet, pamačiusios mane, paprašė taip pat pasirašyti. Juokingiausia tai, kad jos turbūt net nežinojo nieko apie mane, bet pamatė šalia ir paprašė.

 

– Kaip patenki į įvairius projektus?

– Žmonėms turbūt atrodo, kad, jei tavęs niekas ten „neprakiš“, patekti nėra šansų. Tai toli gražu ne tiesa. Čia kalba žmonių baimė ir nepasitikėjimas savimi. Reikia tiesiog pabandyti. Po vieno sėkmingo pasirodymo visada pakviečia į kitą, dar į kitą. Ir taip toliau. Bet pakviečia tikrai ne dėl gražių akių, o dėl talento. Žinoma, kad nesu scenoje vien todėl, kad esu Vitalijaus Cololo dukra. Aš turiu talentą – dainuoju. Mano talentas nėra būti žinomo žmogaus dukra.

 

– Ar sunku išlaikyti savitumą, kai visi tapatina su tėčiu?

– Sunku. Ypač tada, kai sužinai, jog į projektus patekai neva tėčio dėka. Turiu talentą ir nenoriu, kad jis visada būtų lyginamas su tuo, jog mano tėtis yra rodomas per televiziją. Labai noriu, kad žmonės pajaustų žmogų, pamatytų tokį, koks yra jis pats, o ne spręstų apie jį pagal jo artimųjų pasiekimus.

Sakydami „ji scenoje tik todėl, kad tėtis ją prakišo“, žmonės visiškai nuvertina mano talentą ir priverčia mane susimąstyti – ar jie tikrai mato mane tik kaip Vitalijaus Cololo dukrą ir neįžvelgia manyje to talento, kurį tiek metų, mokytojos ir artimųjų padedama auginau? Aš nesu kitokia, dėl to, kad mano tėtį rodo per televiziją. Aš negaunu už tai geresnio pažymio, nevalgau kitokio maisto ir nesirengiu kitokiais rūbais. Žmonės sukuria tą burbulą ir priverčia jaustis nepatogiai.

Labai džiaugiuosi, kad mokykloje man pavyko su tuo „sukovoti“. Dabar sulaukiu daug mažiau pavydžių replikų, žmonės pradėjo matyti mane tokią, kokia esu. Net iš mokytojų sulaukiau komplimentų, kad aš niekada neprisiėmiau savo tėčio nuopelnų sau ir nesididžiavau prieš kitus.

Manau, šis šleifas persekios dar ilgai. Galbūt reikia kaip nors išsiskirti, padaryti kažką savaip, pristatyti save originaliai, kad žmonės liautųsi tapatinę su tėčiu.

 

– Ar sunku susirasti tikrų draugų?

– Mokykloje mokytojų vaikai dažnai būna nepelnytai stigmatizuojami. Neva mums rašo gerus pažymius už nieką, mums nereikia stengtis, mokytis ir panašiai. O aš buvau ne tik žinomo humoristo, bet ir mokyklosraštinės vedėjos dukra. Tikrai dažnai sulaukdavau replikų, kad gerus pažymius gaunu už nieką. Na, taip tikrai nebuvo. Aš, kaip ir visi, stengiausi ir mokiausi. Žinoma, mano pastangos atsipirkdavo gerais pažymiais.

Anksčiau jausdavau, kad bendraamžiai vos ne bijo manęs ar nedrįsta užkalbinti, bet pralaužiau ledus. Esu lengvai bendraujanti. Vienas iš didžiausių pomėgių man yra bendravimas su žmonėmis, tad stengiuosi, kad ir aplinkiniai bendrautų kuo laisviau. Turiu keturias nuostabias drauges, su kuriomis leidžiu daugiausia laiko.

 

– Kaip sekasi mokykloje, kokie dalykai patinka labiausiai?

– Man patinka viskas, kas susiję su menu. Ir muzika, žinoma. Dabar pasirinkau dar ir teatrą. Taip pat patinka mokytis kalbų. Mokausi anglų, rusų, vokiečių.

Nuo kitų metų pradėsiu mokytis prancūzų. Manau, kad jei jau nepavyksta tiksliuosiuose moksluose kažko pasiekti, žmogus turi bent kalbų mokytis – jos atveria tikrai daug durų.

Netaikau to būtent sau, nes man visai sekasi mokslai. Žinoma, „sekasi“, nėra visai tinkamas žodis. Aš tikrai stengiuosi gauti gerus pažymius.

 

– Kuo dar užsiimi be dainavimo?

– Neseniai prisijungiau prie jaunimo klubo „Interact“. Tapau ir jo prezidente. Mūsų misija yra daryti gerus darbus druskininkiečiams ir miesto aplinkai. Aš pati prisijungiau, kad kartu nuveiktumėme ką nors gero, prasmingo ir reikšmingo Druskininkų jaunimo ir visų gyventojų labui.

Vienas iš tikslų yra susigalvoti tokią veiklą, kad, ją vykdydami, padėtumėme kitiems.

Geras pavyzdys galėtų būti praeitais metais rengtas koncertas „Gyvenk 2017“, kurio metu rinkome aukas savižudybių prevencijai, aukojome pagalbos vaikams linijai. Tai buvo smagus renginys su kilniu tikslu. Manau, mums pavyko, bandysime kartoti šią akciją kasmet.

„Kelionės su šeima yra pats didžiausias džiaugsmas. Kai tik turime galimybę – visada keliaujame“, – sako daugiau nei 10 užsienio šalių aplankiusi E. Cololo/Asmeninio archyvo nuotrauka.

 

– Gyveni Druskininkuose, bet tau nesvetima ir sostinė – kuris miestas labiau patinka?

– Vienareikšmiškai – Druskininkai! Čia ramu, gera, viskas pažįstama, nereikia valandos, norint nusigauti, kur reikia. Druskininkai mane užaugino, suformavo, pasėjo manyje vidinę ramybę.

Smagu kartais pasidžiaugti sostinės šurmuliu, bet jis išvargina, visada norisi grįžti į savo ramybės oazę. Mano tėtis irgi visada nori greičiau grįžti namo. Pavargsta nuo tempo, užterštumo, garsų.

Be to, mūsų kurortas klestintis, čia gera ne tik vietiniams, žmonės plūsta iš įvairių šalių. Tiesa, jaunimui kartais atrodo, kad veiklos trūksta, tačiau mes su „Interact“ klubu stengiamės gvildenti šią temą, ieškoti jaunuolius dominančios veiklos. Tai nėra lengva užduotis, nes kas gali patikti vienam, nebūtinai patiks kitam, todėl ši misija ypač sudėtinga.

 

– Ar jau kuri ateities planus?

– Noriu studijuoti aktorystę ir dainavimą. Bet turbūt tai darysiu ne Lietuvoje. Galbūt tai galėtų būti Londonas ar Skandinavijos šalys.

 

 

Miglė Krancevičiūtė