Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje paminėtos Karolio Dineikos 125-osios gimimo metinės

Visą savaitę Druskininkuose buvo minimos Karolio Dineikos – Druskininkų gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parko įkūrimo iniciatoriaus ir ilgamečio vadovo, sveikos gyvensenos propaguotojo, krepšinio pradininko, pedagogo, visuomenės veikėjo – 125-osios gimimo metinės. Ta proga Viešojoje bibliotekoje buvo atidaryta fotografijų paroda iš K. Dineikos šeimos archyvų, spaudinių paroda „Karolis Dineika – kūno ir sielos darnos ugdytojas“, vyko prisiminimų vakaras „Karolis Dineika – neišsenkančios dvasinės ir fizinės jėgos žmogus“.

Druskininkuose renginių gausa buvo paminėtos K Dineikos 125-osios gimimo metinės / K Dineikos šeimos archyvo nuotrauka

Bibliotekoje eksponuojamą fotografijų parodą parengė Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centras, remdamasis K. Dineikos šeimos narių padovanotu archyvu. Parodoje viešinama daug K. Dineikos portretinių nuotraukų, taip pat keletas tokių, kuriose K. Dineika užfiksuotas su žmona Petronėle, su sūnumis Raimundu Arnu, Vincu Rimgaudu ir dukra Gyne, su sportininkų kolektyvais.

Spaudinių parodoje lankytojai galėjo pasklaidyti K. Dineikos knygas, kurių spausdinimą tarpukariu dažniausiai finansuodavo pats autorius. Ypatingo susidomėjimo sulaukė pirmosios lietuviškai išleistos krepšinio taisyklės – 1922 m. pasirodžiusi vos 8 cm x 13 cm dydžio knygelė „Krepšiasvydis vyrams (Basket Ball)“, kurioje kartu aprašytos ir kumščiasvydžio (tinklinio atmainos) žaidimo taisyklės, parengtos dr. Juozo Ereto. Populiarumu nenusileido iš žmonių pasakojimų atgaivinti Lietuvos jaunimo žaidimų aprašymai, sudėti į knygą „Keli tautiški žaidimai“ (1923 m.). Taip pat buvo eksponuojamos knygos „Lengvosios atletikos vadovėlis“ (1922 m. parengtas kartu su dr. J. Eretu), „Nurodymai kaip stiprinti sveikatą“ (1924 m.), „Sportas mokykloje“ (1929 m.), „Fizinė kultūra – sveikatos šaltinis“ (1959 m. parašyta kartu su gydytoju, mokslininku Kostu Labanausku). Šias knygas parodai pateikė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. K. Dineikos knygų iš savo asmeninės bibliotekos parodai paskolino ir jo mokinė druskininkietė Elvyra Esertienė. Be to, spaudinių parodoje buvo galima susipažinti su šalies periodikoje ir vietos spaudoje publikuotais straipsniais apie K. Dineiką, pavartyti leidinukus apie Gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parką, garsųjį „Saulės taką“, pasisemti informacijos solidžioje monografijoje apie architektą Arną Dineiką, pasinerti į Gynės Dineikaitės poeziją, apgaubtą tikėjimo šviesa.

„Dineikiečiai“ Druskininkų viešojoje bibliotekoje (iš kairės į dešinę): R. Viniarskaitė, E. Esertienė, D. Matonienė, J. Klimienė, bibliotekos direktorė L. Žėkienė, J. G. Rimdeika, Z. Streikus, V. Salanovičienė ir J. Valskys, / Druskininkų viešosios bibliotekos nuotrauka

K. Dineikos gimimo diena, kovo 15-oji, buvo pažymėta dviem renginiais. Tądien būrys K. Dineikos atminimo puoselėtojų susirinko prie jo kapo Druskininkų miesto senosiose kapinėse. Čia 1980 m. K. Dineika amžinojo poilsio atgulė prie savo motinos Elžbietos Dineikienės, o po 17 metų, nugyvenusi visą šimtmetį, šalia jo buvo palaidota ir žmona Petronėlė. Atėjusieji padėjo gėlių, uždegė žvakutes. Druskininkų (Ratnyčios) šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčios klebonas kun. Algirdas Šimkus priminė pašauktojo apaštalo Pauliaus laišką romiečiams ir savo kalba paskatino ieškoti ramybės tikėjimo gelmėse, pažinti Dievą, perprasti Jo valią ir mintis, peržengti mūsų laiko suvokimą. Pašventinus šeimos kapavietę, iškeliavusiųjų į Dievo namus atminimas buvo pagerbtas bendra malda. Po to žodį tarė vilnietis gydytojas Jurgis Gediminas Rimdeika, kurio pirmoji darbovietė po studijų buvo K. Dineikos vadovaujamas Druskininkų gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parkas. J. G. Rimdeika pasidžiaugė atnaujinta, gražiai sutvarkyta Dineikų šeimos kapaviete.

Iš kapinių visi patraukė į Viešąją biblioteką, kur susirinko ir daugiau žmonių, asmeniškai pažinojusių K. Dineiką, su juo dirbusių, bendradarbiavusių, bendravusių, besibičiuliavusių. K. Dineikos 125-osioms gimimo metinėms skirtą prisiminimų vakarą pradėjo Viešosios bibliotekos direktorė Laima Žėkienė. Ji priminė, kad K. Dineika Druskininkuose praleido beveik 3 dešimtmečius (28 metus nuo 1952 m. iki 1980 m.), čia jis atkūrė ir išpuoselėjo Gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parką, dabar jo garbei ir atminimui vadinamą K. Dineikos sveikatingumo parku, sukūrė unikalius gydymo metodus, ypač daug dėmesio skyrė gydomosioms procedūroms, paremtoms gamtiniais veiksniais: oru, saule, vandeniu, taip pat gydymo ir sveikatinimo tikslais kūrybingai taikė mankštą, taisyklingo kvėpavimo pratimus, psichofizinę treniruotę. K. Dineikos dėka Parkas išaugo į Respublikinį gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos centrą, tapo moksline-metodine įstaiga. Kurortui ir dabar labai aktualu naudoti fizioterapiją ligoms, traumoms gydyti, taikyti reabilitacijos priemones – psichoterapiją, kineziterapiją, ergoterapiją ir kita. Dėl to, kad Druskininkai žinomi ir garsūs kaip sveikatos miestas, yra ir K. Dineikos nuopelnas. Jo teorine ir praktine medžiaga apie gydomąją kompleksinę kūno kultūrą ir šiandien remiasi medikai, kineziterapeutai, treneriai Lietuvoje ir užsienyje. Viešosios bibliotekos direktorė Laima Žėkienė pakvietė renginio svečius papasakoti savo prisiminimus apie K. Dineiką.

K. Dineika – sportininkų autoritetas

Pirmiausia režisierius Arvydas Barysas pademonstravo kino kroniką, kurią sukūrė bene prieš pusę amžiaus, ir nukėlė į tuos laikus, kai Gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parkas buvo itin populiarus ir garsus, plėtėsi jo teritorija, kilo modernūs pastatai, vyko mokslinės konferencijos, buvo ugdomi kvalifikuoti masažo specialistai, gydomosios fizkultūros instruktoriai.

Viso renginio metu ekrane keičiantis nuotraukoms, skambėjo pranešimai, pasakojimai apie K. Dineiką – spalvingos biografijos žmogų, daugiabriaunę asmenybę, Lietuvos sporto ir sveikatinimo sistemos kūrėją, pedagogą, unikalių gydymo metodikų autorių, ligonių vadinamą stebukladariu.

Rimanto Palionio, Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centro direktoriaus, Kūno kultūros instituto pirmosios kineziterapeutų laidos absolvento, negalėjusio dalyvauti šiame renginyje, pranešimą perskaitė Antanas Urbonas, Druskininkų savivaldybės administracijos Turizmo, komunikacijos ir kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojas. Pranešime buvo akcentuojama K. Dineikos veikla tarpukario metais, pašvęsta sportui ir Lietuvos sporto sistemos kūrimui.

Nuo jaunų dienų K. Dineika išsiugdė holistinį požiūrį į sveiką gyvenseną ir sveikatinimą. Turėdamas vos 18 metų, K. Dineika Tartu universitete 1916 m. įgijo kūno kultūros mokytojo cenzą, 2019 m., baigęs studijas Petrograde, į Lietuvą grįžo, būdamas jau diplomuotu fizinio lavinimo mokytoju. Studijų metu susižavėjęs krepšiniu, K. Dineika tapo vienu iš šio žaidimo pradininkų Lietuvoje. 1922 m. jis išleido krepšiasvydžio taisykles, vėliau vadovavo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei. Ji du kartus iškovojo Europos krepšinio čempionų vardą – 1937 m. Rygoje ir 1939 m. Kaune.

K. Dineika 1920 m. kartu su kitais įsteigė Lietuvos fizinio lavinimo sąjungą, 1922 m. – Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją ir buvo šių organizacijų pirmuoju vadovu. Taip pat propagavo klasikines sporto šakas, užsiiminėjo gimnastika, žaidė tenisą, tyrinėjo lietuvių tautinius žaidimus, skatino jaunimą jų nepamiršti. Rengė respublikinius kūno kultūros kursus mokytojams, buvo kursų lektoriumi, rašė įvairiuose leidiniuose fizinio lavinimo klausimais. Per du dešimtmečius K. Dineika buvo labai charizmatiškas žmogus, didžiulis sportininkų autoritetas ir jau tarpukariu tapo Lietuvos sporto ikona.

K. Dineika nepamirštas

Druskininkietis Zenonas Streikus, Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys, psichologas, pasidžiaugė, kad K. Dineika nėra užmirštas, bet apgailestavo, kad jo veikla nesidomi šiuolaikinis jaunimas. Z. Streikus sakė, kad K. Dineiką iki šiol laiko savo Mokytoju, o su juo kartu dirbusį šviesaus atminimo gydytoją psichoterapeutą dr. Algimantą Kačergių – globėju. Pranešėjas vylėsi, kad netrukus ateis eilė deramai paminėti ir A. Kačergiaus šviesų atminimą.

Z. Streikus K. Dineiką pažinojo nuo 1977 m. ir bendraudamas nejautė jokio amžiaus skirtumo. K. Dineika buvo ramaus būdo, mandagus, nesiblaškė, niekada nesigyrė savo pasiekimais ir pažintimis. Net ir sirgdamas, jis nebuvo praradęs humoro jausmo. Labai mėgo skaityti Rebindranato Tagorės lyriką. Taip pat K. Dineika rašė eilėraščius, turėjo gražų balsą, kartu su Kipru Petrausku grodavo ir dainuodavo. Vilniaus konservatorijoje tris metus yra studijavęs solinį dainavimą, tačiau dainininko karjera nesusiviliojo. Studijų metais įsisavino ir taisyklingo kvėpavimo techniką, vėliau ją taikė savo pacientams, be to, kaip raminančią priemonę dažnai rekomenduodavo ir klasikinės muzikos terapiją. Su žmonėmis bendraudavo labai atsargiai, į savo namus mažai ką įsileisdavo.

Kai K. Dineiką ištiko miokardo infarkto priepuolis, Z. Streikui teko jį lankyti ir palatoje, ir namuose. Butas buvo švarus, tvarkingas, bet asketiškai kuklus – buičiai K. Dineika neteikė didelės reikšmės. Svečiui jis paruošdavo geros kavos, įpildavo po mažutėlį stikliuką brendžio. Dietas, vegetarizmą vertino skeptiškai. Asmenybė jam buvo žymiai svarbesnė už fizinę išvaizdą. K. Dineika Z. Streikui yra pasakojęs, kad ligoninėje gretimos palatos kaimynė rusė išgirdo, kad jis klauso „Amerikos balso“ laidų ir pagrasino iškviesti saugumiečius. Į tai K. Dineika atšovęs, kad moteris taip garsiai knarkusi, kad tekę įsijungti radiją, o beieškant muzikos, netyčia pasitaikė užgriebti JAV radijo stotį.

Z. Streikus akcentavo, kad būtina atgaivinti K. Dineikos idėjas. Labai svarbu rūpintis savo sveikata nuo jaunų dienų. Mokydamas jaunimą, K. Dineika stengėsi įdiegti sveiko gyvenimo įpročius. Dar tarpukario metais pradėjęs dirbti su jaunimu, jis ne kartą yra sakęs: „Priešiškos jėgos gali atimti nepriklausomybę, bet jei jaunimas gers, tinginiaus, nesportuos, – tuomet prarasime ir tautą. Todėl jaunimą būtina įtraukti į sportą – tai svarbiausias priešnuodis.“

K. Dineikos propaguota fizinio lavinimo metodika per dešimtis metų nė kiek nepaseno. Jo knygos yra amžina klasika, tačiau Lietuvoje labai skurdžiai leidžiama ir platinama. Tuo tarpu rusai, bulgarai knygas apie sveikatinimą leidžia šūsnimis. Pavyzdžiui, šiais laikais pasirodė 360 puslapių knyga apie Kremliaus aukštuomenės sveikatos paslaptis, joje aprašomi K. Dineikos propaguoti gydymo metodai. Tarybinės santvarkos metais didelė politinio elito dalis yra išbandžiusi K. Dineikos sukurtus gydymo metodus.

 Yra žinoma, kad ir skaudaus likimo Piotras Mironovičius Mašerovas, Baltarusijos komunistų partijos Centro komiteto sekretorius, kylanti politinė žvaigždė, buvo išėjęs visą sveikatinimo kursą pagal K. Dineikos metodologiją. Rusų profesūra, surinkusi visasąjunginėse medikų konferencijose skaitytus pranešimus, ir dabar leidžia literatūrą ilgaamžiškumo skatinimo temomis ir jei auditorijoje pamato, kad studentas knygos puslapių dėl dažno vartymo dar nėra „sudrožęs“, tokiam studentui gero pažymio neparašo.

K. Dineika – patyręs gydomosios kūno kultūros specialistas

Vilnietis gydytojas, daugelio mokslinių publikacijų autorius J. G. Rimdeika, K. Dineikos mokinys, nuo 1965 m. iki 1973 m. dirbęs Respublikinio gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos centro Druskininkuose gydytoju ir vyriausiuoju gydytoju, kartu su K. Dineika kūręs naujas gydymo metodikas, pasidžiaugė dabartiniu susitikimu su „dineikiečiais“ ir prisipažino, kad kai kurių bendradarbių nematė penkerius metus, o kai kurių – net penkiasdešimt…

„Kas iš tikrųjų buvo K. Dineika?“, – retoriškai klausė J. G. Rimdeika. Atsakydamas į šį klausimą, prelegentas rėmėsi autentišku K. Dineikos gyvenimo aprašymu, parašytu 1968 m. 70-ųjų gimimo metinių išvakarėse. Autorius, mėgęs žodį „metmenys“, šį savo kūrinį pavadino „Autobiografijos metmenimis“ ir vėliau jį patikėjo J. G. Rimdeikai.

K. Dineika buvo uždaras žmogus, patekti į jo ratą buvo sudėtinga. Jo elgesį sąlygojo labai karti gyvenimo patirtis. K. Dineikos jaunystės polėkiai ir visa tolimesnė veikla buvo paremti giliais įsitikinimais. Jo ateitį nulėmė aplinkybės. Kovoti su ligomis jis apsisprendė dar paauglystėje, kai ligoninėje pamatė įvairių negalavimų kankinamus žmones ir jų skausmą. Išsamiai studijuoti fizioterapinius gydomuosius veiksnius K. Dineika pradėjo po to, kai kvėpavimo pratimais ir grūdinimusi nugalėjo jį ištikusią nuožmią ligą – plaučių tuberkuliozę. Tuo metu dar nebuvo išrasti antibiotikai. O susižavėjimas sportu, įgyta fizinio lavinimo mokytojo specialybė paskatino K. Dineiką propaguoti sveiką gyvenimo būdą, užsiimti sveikatinimo veikla.

Saugumiečiai nedrįso aršiai persekioti K. Dineiką, nes šis turėjo stiprų užnugarį – Justą Paleckį ir Antaną Sniečkų. K. Dineika su J. Paleckiu mokėsi Rygoje, o vėliau K. Dineikos žmona su juo kartu mokytojavo. K. Dineikos pažintis su šiomis aukštomis politinėmis figūromis bei tolerantiški santykiai buvo naudingi ir Gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parkui, ir Druskininkų kurortui – tarpininkaujant šiems asmenims, Parkas ir miestas gaudavo papildomų lėšų ir galėdavo jas skirti plėtrai. K. Dineikos įgyti ryšiai, įtaka ir autoritetas padėjo jam Druskininkuose jaustis gana komfortabiliai.

K. Dineika buvo gydomosios kūno kultūros specialistas, įžvalgus praktikas-empirikas. Pasižymėjo neįtikėtina nuojauta aptikti, atpažinti ir nustatyti ligą, išmanė, kokiu būdu ją reikia išvaryti. K. Dineika buvo nuostabus kompiliatorius. Taip, kaip vokišką automobilį „Opel Kadett“ praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje TSRS netikėtai padarė rusišku „Moskvich 400“, tokiu pačiu tempu ir K. Dineikai sekėsi kurti ir diegti gydymo naujoves. Jis sugalvojo veiksmingus fizinius pratimus, masažo metodiką, grūdinimosi procedūras, pagrįstas šilto ir šalto vandens kaitaliojimu, vandens malūno principą prataikė kaskadose, naudojo jogos terapiją, nors jos neįvardydavo, nes TSRS nebuvo leidžiama jogą propaguoti. Gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parke buvo sukurta nauja lėtinių stuburo ligų gydymo metodika. Ją pripažino visas TSRS medikų elitas, užsiimantis stuburo disfunkcijų ir patologijų gydymu. Šis metodas sėkmingai taikomas jau 55 metus, bet nė viena sanatorija tiek Druskininkuose, tiek kituose miestuose iki šiol neįvardija jos autorystės, o reikėtų tą padaryti.

Gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos parko aikštelėse K. Dineikos vedamas mankštas tarsi spektaklius stebėdavo būriai smalsuolių. Mat, dirbdamas su ligoniais, K. Dineika fiziniuose pratimuose naudodavo ritmikos ir plastikos elementus, kuriuos buvo perėmęs iš savo žmonos Petronėlės Dineikienės-Savukaitytės, vienintelės Lietuvoje kūno kultūros specialistės – Aisedoros Dunkan mokinės, jos šokių technikos skleidėjos.

K. Dineikai dirbant Druskininkuose, jis buvo apdovanotas medaliu „Už puikų darbą Didžiojo Tėvynės karo metais“, sveikatos apsaugos žymūno ženkleliu, kitais apdovanojimais. O medalio, skirto Lenino 100-ųjų gimimo metinių proga, K. Dineika atsisakė.

K. Dineika – specialistų ugdytojas

Druskininkietės Danutė Matonienė ir Janina Klimienė pasakojo apie bendravimą su K. Dineika, kai jos dirbo Respublikiniame gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos centre. Moterys viena po kitos ėjo tas pačias sekretorės-mašininkės pareigas. D. Matonienė čia pat išmoko spausdinti rašomąja mašinėle. Šioms darbuotojoms teko parengti aibę kursuočių lietuvių ir rusų kalbomis, tvarkyti korespondenciją ir ją išsiųsti į įvairius Lietuvos ir TSRS miestus, kurti metodinius nurodymus, dauginti dokumentus, atlikti ir kitus darbus. Darbovietėje buvo pastebėtas J. Klimienės polinkis sportui, meilė krepšiniui, tad netrukus ji gavo pasiūlymą stoti į Kūno kultūros institutą. K. Dineika savo gražia rašysena tuojau pat parašė rekomendaciją. O kartą, išgirdęs J. Klimienę kosint, patarė gydytis debesylu, surašė jo paruošimo ir naudojimo instrukciją. Chroniškas bronchitas ir kosulys prapuolė visam laikui. Baigusi studijas, J. Klimienė 42 metus dirbo kineziterapeute Druskininkų sanatorijose. Ji dėkojo likimui, kad teko pažinti K. Dineiką – neeilinę asmenybę.

„Esu laiminga, kad buvau jo mokine“, – sakė ir druskininkietė Vida Salanovičienė. Tais metais ji dairėsi, kur galėtų įgyti masažuotojos specialybę. Išgirdo, kad Vilniuje organizuojami kursai, tačiau žinojo, kad geriausiai masažuotojus parengia K. Dineika. Pasisekė patekti į naujai renkamą grupę. K. Dineika būsimuosius masažo specialistus išmokė taisyklingo kvėpavimo. Mokytojas padarė didelį įspūdį – buvo išvaizdus, gražiai susišukavęs, santūrus, dėvėjo baltus marškinius ir vyšninės spalvos megztinį. Kai visa jo skaitoma teorija buvo išklausyta, praktiką vedė patyrusi specialistė Elvyra Esertienė. Savo profesijos V. Salanovičienė niekada neišdavė – jai atseikėjo net 48 metus. Nuolat prisimindama savo Mokytoją, ji aplanko jo amžinojo poilsio vietą.

Renginio viešnia E. Esertienė, sužinojusi apie organizuojamą „dineikiečių“ susitikimą, į Viešąją biblioteką iš anksto atnešė daug nuotraukų. Bibliotekos darbuotojos nuotraukose atpažino druskininkietę V. Salanovičienę ir pakvietė dalyvauti šiame susitikime. Taip „dineikiečių“ grupelė pasipildė dar viena nare.

K. Dineika – stebukladarys ir magas

„Kai dalyvaudavau visasąjunginėse medikų mokslinėse konferencijose, gydytojai prašydavo perduoti linkėjimus Karoliui Vikenjevičiui (tradiciškai pridėdavo tėvavardį, kadangi K. Dineikos tėvas buvo Vincas). V. Dineika buvo labai garsus ir plačiai žinomas. Pas jį važiuodavo inteligentai, intelektualai. Jis sėkmingai gydė net tokius sutrikimus, kaip mikčiojimas. Į K. Dineiką kreipdavosi daug ligonių, kurių gydytojai negalėjo išgydyti. Jiems stebukladarys K. Dineika buvo paskutinė viltis. Dažnai užtekdavo akupresūros seanso, kelių aktyvių kūno taškų masažo, ir žmogus jau pajėgdavo atsistoti ant kojų“, – pasakojo druskininkietė gydytoja Violeta Valskienė.

„K. Dineika iš tiesų buvo magas! Taip taikliai jį pavadino ir Maskvos žurnalistai, anuomet apsilankę Druskininkuose, Respublikiniame gydomosios fizinės kultūros ir klimato terapijos centre“, – pareiškė gydytojas, fizinės medicinos ir reabilitologijos specialistas Jonas Valskys, pažinojęs K. Dineiką nuo 1964 m. Pranešėjas sakė, kad K. Dineika jį išmokė ne tik sveikos gyvensenos, bet ir paskatino rašyti į spaudą. Tęsdamas K. Dineikos idėjas, J. Valskys Druskininkuose įsteigė Trečiojo amžiaus universitetą ir štai jau 11 metų jam vadovauja. „Būkite sveiki!“ – visiems renginio dalyviams palinkėjo minėto universiteto rektorius.

Gražiu renginio akcentu tapo Druskininkų kultūros centro direktorės Rimutės Viniarskaitės prieš keletą metų nufilmuotas interviu su Gyne Dineikaite. K. Dineikos dukra tuomet sakė, kad tėvas jiems, vaikams, buvo didelis autoritetas, visi iš tolo jausdavo vieni kitų sielos virpesius. Net ir nesant tėvo šalia, vaikai nedrįsdavo kažką blogo daryti. Gynė priminė, kad tėvas visą gyvenimą gilinosi į Šventąjį Raštą. O paskutines dvi jo žemiškosios kelionės savaites iš jo sklido begalinė ramybė ir sielos švytėjimas…

„Dineikiečių“ susitikimas buvo labai nuoširdus, jausmingas ir dvasingas.

Dvi su puse valandos prabėgo tiesiog nepastebimai. Kai prisiminimų aruodas jau buvo beišsenkantis, druskininkietė Virginija Šedienė visus maloniai nustebino, pakviesdama sudainuoti K. Dineikos sukurtą sveikuolių himną ,,Kasdien ir nuolatos, kiekvienu atžvilgiu, aš vis geriau ir vis geriau, ir vis geriau jaučiuos!“

Viešosios bibliotekos direktorė L. Žėkienė padėkojo visiems „dineikiečiams“, įteikė gėlių ir Druskininkų savivaldybės dovanas.