Druskininkų „Bočius“ subūrė adventinė vakaronė

Vita Gimaitė

Gruodžio 14-ąją, Adventiniame vainike uždegę trečiąją (piemenų) žvakę, visi Druskininkų bendrijos „Bočiai“ meno kolektyvai pakvietė į Viešojoje bibliotekoje organizuotą popietę ,,Šv. Kalėdų belaukiant“.

Druskininkų bendrijos „Bočiai“ meno kolektyvai pakvietė į Viešojoje bibliotekoje organizuotą popietę „,Šv. Kalėdų belaukiant“/Antano Lankelio nuotrauka

Advento laikas – susikaupimo ir būsimo stebuklo laukimo metas, o laukti kartu visada prasmingiau. Žmogus, kaip ir medis, šaknimis remiasi į žemę, o šakomis bando pasiekti dangų. Senieji papročiai, iš protėvių paveldėta prigimtis yra dirva, kurioje auga mūsų sielos šaknys. Senoji kultūra suartina, sušildo šį sunkų mums visiems metą.

„Amžinos tiesos mechaniškai nepersiduoda, kiekviename laikmetyje jos turi gimti iš žmogaus vidaus“, – mokė filosofas K. G. Jungas. Senolių išmintį, amžinąsias tiesas adventinių budėjimų metu jau daug metų puoselėja mokytoja, Driskininkų „Bočių“ pirmininkė Zita Joana Jančiauskienė.

„Visus savo dienynus perverčiau ir suskaičiavau 72 adventines vakarones. Ką perėmiau iš savo mamelės, tą noriu palikti kitoms kartoms. Veisiejuose surengtos 9 vakaronės, o nuo 2005-ųjų jau esu Druskininkuose. Pirmus 6 metus tekdavo surengti po 6 ar 8 renginius. Būdavome su viršinėmis skaromis, labai senoviškai apsirėdydavome. Lankėmės mokyklose, darželiuose, kaimiškose bendruomenėse, ligoninėje, Slaugos skyriuje, senelių, parapijos namuose, daug kartų – socialinių paslaugų centre, dukart – Liškiavos parapijos namuose, pas Alytaus moksleivius, Rumšiškėse, pas Kauno mokinius ir jų tėvelius, jau daug kartų – Druskininkų viešojoje bibliotekoje. O vaikams rodėm Advento darbus: verpėme, lenkėme siūlus į tolkas, vyrai vijo pančius, skaptavo klumpes“, – pasakojo „Bočių“ vadovė.

Ir šiemetinės vakaronės „dirigentė“ buvo mūsų Zita, kuri nurodė pereiti Jievaro tiltu, kad išvaikytume piktąsias dvasias ir net velnius. O kad visa pikta išnyktų, padėjo kartotinė „Lino mūka“, daina- ratelis „Liepė apynys“ padėjo pasiruošti vakarojimui –,,burnely prausc, plaukus šukuoc, rūteles skinc, vainikū pinc“.

Pamiklinome protus, mindami mįsles, prisimindami patarles, patarimus. „Turgaus“ žaidime ieškojome tinkamo jaunikio, o daina-užkalbėjimu „Tai genelio genumai“ prašėme, kad metai būtų geri ir taikūs. Pagarba senoliams įprasminta dainoje šokyje „Žiursteliai“ – mūsų Zitos kūrinyje, kurį folkloro žinovai išgyrė, pamatę Naujojoje Vilnioje surengtoje advento vakaronėje (lapkričio mėn. viešėjome Vilniaus „Bočių“ kvietimu). Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio išmokyta giesmė „Viešpaties palaima“ suteikė sakralumo, tvirtumo. Giedojome kalėdines giesmes, ėjome ratelius, tvirtindami amžiną gyvybės ratą.

Kad ir kur mes būtume, savyje nešamės visus metų laikus, rėdos ratą, gamtos alsavimą ir išgyvename giliai savo viduje. Advento laike lietuvių senosios tradicijos alsuoja per mus, mūsų protėvių atodūsiais. Saulės sugrįžtuvių išvakarėse svarbu išlaukt ir pašventinti – buvimu su savais ir folkloru, kuris mena pasaulio atsiradimą. Folkloras visais laikais buvo ir bus lygus maldai.

Visą renginį papuošė „Bočių kraitės“ trijų menininkių darbai – parodėlė ,,Šv. Kalėdų belaukiant“. Kraitės vadovės Janinos Klimienės darbus sunku suskaičiuoti: prakartėlė, angelai, eglutės, kalėdiniai vainikai, nykštukai, snaigės, dekoruoti langai, stebuklingos kompozicijos, net tigras, pasislėpęs stiklainyje ir laukiantis savo grobio – 2022 metų (pagal kiniečių kalendorių).

Apžiūrėjome ir Danutės Petrauskienės kalėdinių atvirukų galeriją, buvome nustebinti Irenos Jonaitienės darbų originalumu. Dar kartą įsitikinome – šv. Kalėdos jau čia pat!