Druskininkiečiai – „Aukso vainiko-2015“ laureatai

Tarp respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ 2015 metų laureatų – ir druskininkiečiai medžio drožėjai: Gintautui Akstinui skirta pirmoji vieta ir įteiktas „Aukso vainikas“, Antanui Česnuliui skirta trečioji vieta ir įteiktas diplomas bei specialus ženklelis – mažasis aukso vainikėlis. Druskininkiečiai tautodailininkai konkursinei parodai pristatė po 5 savo kūrybos darbus. Abu druskininkiečiai, Alytaus ir Vilniaus regioniniuose etapuose pripažinti geriausiais, varžėsi vaizdinės liaudies dailės darbų kategorijoje.

Į respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ finalinį renginį laureatais tapusius druskininkiečius lydėjo kolegos ir artimieji/Asmeninio archyvo nuotrauka

Gintautui Akstinui skirta pirmoji vieta ir įteiktas „Aukso vainikas“, Antanui Česnuliui – trečioji vieta ir įteiktas diplomas bei specialus ženklelis – mažasis aukso vainikėlis/Asmeninio archyvo nuotrauka

Respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ laureatai ir prizininkai apdovanoti sausio 6-ąją, Trijų karalių dieną, per iškilmingą ceremoniją Kelmės kultūros centro Dailės galerijoje.

G. Akstinas: „Mieliausias įvertinimas – iš paprastų žmonių“

Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos narys Gintautas Akstinas savo kūrybos darbus įvairiose parodose eksponuoja nuo 1984-ųjų, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 1995-ųjų, 2011-aisiais jam suteiktas Meno kūrėjo statusas. „Aukso vainiko“ konkursinėje parodoje kūrėjas pristatė savo darbus: „Šv. Pranciškus“, „Šv. Jonas Nepomukas“, „Šv. Jonas Krikštytojas“, „Pieta“, „Šv. Jurgis“.

– Ar „Aukso vainikas“ yra Jums svarbus įvertinimas?
– Lietuvoje tikrai daug kūrėjų, plušančių tautodailėje, yra įvairių konkursinių parodų, bet pats prestižiškiausias – „Aukso vainiko“ apdovanojimas, ši konkursinė paroda rengiama jau 11 kartą. „Aukso vainiko“ nominaciją galima pavadinti ir savotišku tautodailės kūrėjų „Oskaru“. Konkursui skirtą kolekciją sudaro darbai, sukurti per pastaruosius penkerius metus, juos vertina kompetentinga menotyrininkų, tautodailės žinovų komisija. „Aukso vainikas“ – svarbus apdovanojimas, kuris vainikuoja mano kūrybą, tai aukščiausias įvertinimas to, ką sukūriau, šis apdovanojimas bus akstinas tolimesnei kūrybai. Tačiau didžiausią moralinį pasitenkinimą patiriu tada, kai paprasti žmonės įvertina mano darbą.

– Pagal Vilniaus universitete įgytą profesiją esate istorijos ir visuomenės mokslų dėstytojas. Kokia dabar Jūsų profesinė veikla? Ar medžio drožyba yra vienintelis Jūsų hobis?
– Dirbu kūrybinį darbą. Mano darbas yra ir mano hobis. Laisvalaikiu dar domiuosi etnologija, mitologija, istorija, mėgstu stebėti gamtą. Šios temos sudaro mano pasaulėjautos pagrindą, yra artimos įgytai istoriko profesijai.

– Jūsų kūryboje dominuoja gamtos, pagonybės, krikščionybės, buities temos. Kodėl renkatės būtent tokias temas?
– Pagonybė mane domina ne kaip buvusi religinė institucija ar dabartiniu laiku bandomas rekonstruoti religinis judėjimas, bet kaip lietuviška pasaulėjauta, kaip santykis žmogaus su gamta, gyvenimas pagal gamtos dėsnius. Pagoniška tema nėra daug išlikusios to laikotarpio vaizdinės informacijos, gal tik daugiau ornamentikos, simbolikos, tautosakos elementų, todėl šia tema daugiau laisvės kūrybai. Krikščionybė ir pagonybė Lietuvoje ilgą laiką egzistavo kartu, o kai kurie pagoniškieji elementai egzistuoja ir dabar žemdirbio pasaulėjautoje. Krikščioniškoje Lietuvoje dievdirbio darbas jau yra tradicinis liaudies menas, kuris įvairiais amžiais, įvairiose santvarkose buvo vertinamas tai palankiau, tai negatyviai, bet, pasiekęs XXI a., vis vien saugo savyje tam tikrus krikščioniškus simbolius. Jų kūrybinis panaudojimas, drožiant šventųjų skulptūras, man nėra aklas kartojimas, tai tarsi tradicinės meistrystės egzaminas.

– Kaip Jūs apibūdintumėte medį kaip medžiagą, iš kurios kuriate? Kodėl Jums tapo artima būtent medžio drožyba, apvalioji skulptūra?
– Medis lietuvį ir gynė, ir gydė, todėl miškas buvo šventas – tai dar atsimena mūsų seneliai, tėvai. Užaugau Ratnyčioje – miškų, gamtos apsuptyje. Medis, kaip medžiaga, palankus apdirbimui. Įvairius kreivuolius, gamtos sukurtus, „pataisydavau“ – taip prasidėjo mano ankstyvoji kūryba. Vėliau, stebėdamas vyresnius meistrus, žavėjausi, kaip iš rąsto gimsta skulptūros. Tai savotiškas antrasis medžio gyvenimas. Esu dėkingas Vytautui Valavičiui, kuris leido 1987-aisiais pabandyti išdrožti 3 metrų ąžuolinę skulptūrą „Grybautojas“ prie „Girios aido“. Ir „susirgau“ šiuo pomėgiu, kuris, iš šalies žiūrint, labai paprastas – numeti nuo rąsto kas nereikalinga, ir lieka skulptūra. Buities tematika liaudies skulptūroje buvo populiari sovietmečiu. Tai darė įtaką tokiems „pradžiamoksliams“ drožėjams, kaip aš, – buitiniai vaizdeliai – mano kūrybos pradžia. Dabartinėje kūryboje buitinė tematika persipynusi su gamta, senaisiais simboliais, amatais, žmogiškaisiais jausmais. Apvalioji lauko skulptūra nėra labai tradicinė, bet Lietuvoje ji prasidėjo dar sovietmečiu, sukūrus Ablingos memorialą. Apvalioji skulptūra – tai dažniausiai medyje vaizduojamas žmogus. Tokia drožybos forma taip sparčiai išpopuliarėjo, kad ilgainiui net įgavo „balvonizmo“ pavadinimą, tai yra, pavaizdavai „balvonėlį“ medyje – jau ir menas. Bet mane labiau žavi apvalioji kamerinė skulptūra, kuri yra arčiau žmogaus, kurioje gali geriau realizuoti savo sumanymus. Kūryboje mane „veža“ atradimo džiaugsmas.

A. Česnulis: „Svarbiausia kūryboje – būti laisvam“

Antanas Česnulis savo kūrybos darbus įvairiose parodose eksponuoja nuo 1977-ųjų, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys nuo 1978-ųjų, 2005-aisiais jam suteiktas Meno kūrėjo statusas; Lietuvos meno kūrėjų asociacijos diplomas įteiktas 2014-aisiais už kūrybinį tradicinės skulptūros puoselėjimą. Už ilgametį lietuvių liaudies meno puoselėjimą, Skulptūrų ir poilsio parko įkūrimą bei Druskininkų kurorto garsinimą 2014-aisiais A. Česnuliui suteiktas Druskininkų garbės piliečio vardas. „Aukso vainiko“ konkursinėje parodoje A. Česnulis pristatė reljefinių drožinių ciklą pagal Kristijono Donelaičio poemą „Metai“: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudens gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“ ir drožinį „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“.

– Ar kuriančiam žmogui yra svarbu gauti viešą įvertinimą?
– Kai dirbi, ir esi pastebėtas, žinoma, yra malonu. Tačiau smagiausia, kai žmonėms tavo darbai patinka. Mano skulptūras į parką apžiūrėti atėję lankytojai dažnai sako, kad čia juos apima ypatinga nuotaika, kad jie praturtėja nauju patyrimu, tai labai sušildo.

– Kaip gimė reljefinio drožinių ciklo „Metai“ idėja?
– 2014-ieji buvo paskelbti K. Donelaičio metais, savo darbą dedikavau jo kūrybai. Norėjosi savaip prisiliesti prie K. Donelaičio kultūrinio palikimo. Tai drožiniai iš ąžuolo šerdies, daugiausia mano sukurtų skulptūrų – ąžuolinės. Ąžuolas lauko skulptūroms geriausiai tinka, o viduje, interjere gali būti liepos medienos skulptūros. Liepa man ne taip patinka, jos ne tokia turtinga tekstūra, kaip ąžuolo, juolab, kad savo skulptūrų aš paprastai nedažau. Ciklą sukūriau per praėjusių metų sausį, techniškai nebuvo lengva atlikti: daug figūrinių kompozicijų, skirtingos temos. Esu apvaliosios skulptūros meistras, o reljefinių drožinių nesu daug sukūręs, tačiau šį kartą pasirinkau būtent reljefinę drožybos formą, kuri palankesnė atskleidžiant daugiasiužetę temą. „Metai“ papildė Naujasodės parko ekspoziciją. Darbas nebus nei parduodamas, nei dovanojamas, tai ekspozicijos dalis.

– Kada Jums sekasi kurti geriausiai, kur semiatės įkvėpimo?
– Man medį norisi „prakalbinti“ – gal todėl sakralines skulptūras nelabai mėgstu kurti, dažniau vaizduoju personažus, patinka atskleisti jų nuotaikas. Man svarbiausia kūryboje būti laisvam. Jau kurį laiką kuriu, tai, ką noriu. Anksčiau, kai tekdavo vykdyti ir klientų užsakymus, ne itin patikdavo, kai užsakovas diktuodavo, pavyzdžiui, kad kryžių marginti taip ar kitaip… Geriausiai sekasi ir maloniausias procesas tada, kai galiu laisvai kurti taip, kaip pats įsivaizduoju. Niekada nesu kartojęs savo kūrinio.

– Pastaruoju metu daug atgarsių susilaukė Jūsų skulptūra „Kapitonas“. Kokia šio kūrinio istorija? Ar tiesa, kad sukurti šią skulptūrą Jums kilo idėja pernai, kai meras R. Malinauskas minėjo savo penkiasdešimtmetį?
– Mane džiugina, kad ši skulptūra sulaukė tiek atgarsių po to, kai prieš keletą savaičių buvo pristatyta Druskininkų viešojoje bibliotekoje organizuotoje parodoje „1“. Keista, – kol ji nuo praėjusių metų balandžio stovėjo parke, tarp visų kitų mano sukurtų skulptūrų, niekas ja per daug nesusidomėjo. O dabar visi kalba, aptarinėja, ir tai labai gerai: blogiau, jei apie sukurtą darbą niekas nekalba, vadinasi, jis galbūt nepadarė jokio įspūdžio? Nors pavadinau skulptūrą „Kapitonu“, o ne „Meru“, daugelis ją tapatina būtent su meru… Vadinasi, savo užduotį, kaip menininkas, atlikau, nes norėjosi sukurti skulptūrą, kaip savotišką akcentą, kuris tarsi siejasi su žmogaus ilgamete veikla. Pats esu veiklos žmogus, ir žinau, kad, kai imiesi darbų, keli sau tikslus, svarbiau yra gal net tai, kad kas nors nepadeda jų siekti, o tai, kad bent jau niekas netrukdo. Kai manęs kartais klausia, ką tau valdžia padėjo? Sakau, gera, kad valdžia man bent jau „nemaišo“. Juk tada, kai darant gerus darbus, ne tik nesulauki pagalbos, bet dar ir atlaikai keliamas bangas, tikrai nelengva išlaikyti savo kryptį, „laivą“. Esu sukūręs daug skulptūrų, kurias skyriau įamžinti daugelio druskininkiečių darbus, veiklą, pasiekimus. Meras prie savivaldybės „šturvalo“ jau dirba ne vienerius metus. Todėl ir kilo mintis skulptūros personažui suteikti „kapitono“ funkciją. Šį laivą, pastebėjau, dabar nėra lengva vairuoti. Linkiu, kad audros baigtųsi.

Iniciatyva – iš Liaudies kultūros centro

Baigiamojoje konkurso „Aukso vainikas“ parodoje darbus eksponavo meistrai iš visos Lietuvos – Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus apskričių. Komisija įvertina respublikinėje parodoje eksponuotus darbus, išrenka po tris geriausias vaizdinės dailės, taikomosios dailės bei kryždirbystės kūrinių kolekcijas ir jų autoriams skiria pirmą, antrą ir trečią vietas. Pirmųjų vietų laimėtojai skelbiami „Aukso vainiko“ laureatais. Jiems įteikiamas diplomas, simbolinis prizas – aukso vainikas – ir skiriamos 300 Eur premijos. Antrųjų ir trečiųjų vietų laimėtojams įteikiami simboliniai mažesnieji vainikėliai ir diplomai.
Lietuvoje liaudies menas tebėra gyvas, o dabarties liaudies meistrų darbuose vis dar galima įžvelgti ryškius šimtamečių tradicijų pėdsakus. Siekdamas sustiprinti valstybės institucijų paramą ir sukurti nuolat veikiančią liaudies meistrų globos bei skatinimo sistemą, Lietuvos liaudies kultūros centras (LLKC) 2005 metais inicijavo kasmetinį respublikinės konkursinės liaudies meno parodos rengimą, geriausių liaudies meistrų išaiškinimą ir jų apdovanojimą nominacijos simboliu – „Aukso vainiku“. Konkurso nuostatai suformuluoti taip, kad, visų pirma būtų palaikomos ir populiarinamos tos kūrybos kryptys, kurių šaknys remiasi Lietuvos etninėmis tradicijomis. Tokie kūriniai – tai Lietuvos aukso fondas, užtikrinantis tolesnį liaudies meno gyvybingumą ir tąsą.
Tarp Lietuvos liaudies dailės konkurso „Aukso vainikas“ tikslų – palaikyti gyvybingas ir gaivinti nykstančias tradicines liaudies dailės šakas; atskleisti ir pagerbti talentingiausius meistrus, tradicijų kontekste sukūrusius iškilius liaudies dailės kūrinius; įvertinti ir palaikyti liaudies meistrus, tęsiančius vietinių senųjų amatų tradicijas, atgaivinančius užmirštas technikas bei technologijas, pritaikančius jas šiandienos poreikiams.
Varžomasi trijose kategorijose
Dėl geriausio metų meistro vardo varžomasi „Aukso vainiko“ konkursui pristatomus kūrinius skirstant į tris kategorijas, tai vaizdinė liaudies dailė: skulptūra, tapyba, grafika, karpiniai, pateikti vaizdinei dailei būdingu paveikslo ar panašiu pavidalu, taip pat taikomoji liaudies dailė: tekstilė, tautiniai kostiumai, keramika, taikomieji medžio dirbiniai, kalvystės dirbiniai, juvelyrikos dirbiniai, karpinių technika atlikti taikomosios dailės dirbiniai, paprotinės dailės dirbiniai – margučiai, verbos, sodai, kaukės; kryždirbystės kūriniai: kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės bei kiti tradicinės formos paminklai.

Vertina kompetentinga komisija

Respublikinės parodos vertinimo komisiją sudaro dešimt narių. Penki komisijos nariai yra nepriklausomi ekspertai menotyrininkai, tris narius deleguoja Lietuvos liaudies kultūros centras, po vieną – Lietuvos tautodailininkų sąjunga ir LR kultūros ministerija. 
„Aukso vainiko-2015“ nominantai: I vieta: Gintautas Akstinas (medžio skulptūros), Vytautas Valiušis (keramika), Stanislovas Špukas (geležiniai kryžiai).
II vieta: Valdas Bandza (akmens skulptūros), Lina Živatkauskaitė-Žaliauskienė (sodai), Antanas Viskantas (kryždirbystė).
III vieta: Antanas Česnulis (medžio skulptūros), Virgilija Silvestra Šufinskienė (keramika), Raimondas Blažaitis (kryždirbystė).
Spec. diplomai: Irena Kvedarienė (grafika), Eduardas Končius,(akvarelė), Edmundas Akulauskas (rankšluostinės), Jadvyga Mačiūnienė (margučiai), Vytautas Rauktys (skrynios), Raimundas Puškorius (kryždirbystė), Stasys Motiejūnas (kryždirbystė).
Kelmės rajono savivaldybės mero specialusis prizas skirtas Valdui Bandzai (akmens skulptūros).

Ramunė Šeštokienė