„Bočiams“ veiklų įvairovės galima tik pavydėti

Druskininkų bendrija „Bočiai“ sezoną baigė su „Pakruojo Dvaro“ oranžinėmis apyrankėmis… Bet apie tai vėliau, nes norisi prisiminti ir kitus šios vasaros akcentus.

Įspūdingai paminėjo Tėvo dieną
Tradiciją kasmet švęsti Tėvo dieną porą metų sutrikdė COVID-19, bet šiemet susikaupę mūsų norai buvo realizuoti ir mes šią progą gražiai paminėjome.

„Bočių“ nariams įsiminė kelionė į Pakruojo dvarą / Asmeninio archyvo nuotrauka

Lietuvos Seimas šiuos metus paskelbė Savanorystės metais, o tarp „Bočių“ yra net 26 savanoriai. Juos visus, sveikindamas ir dėkodamas už iniciatyvą, įvardijo renginyje dalyvavęs Druskininkų savivaldybės mero patarėjas Simonas Kazakevičius. Kiekvienam įteikęs dovanėles, jis padrąsino, paskatino ir toliau sėkmingai padėti tiems, kuriems reikalingi paguodos žodžiai, bendrystė.
Savanorystę labai skatina ir „Bočių“ vadovė Zita Jančiauskienė. Renginio vedėjas Jonas Subačius šiai kilniai iniciatyvai negailėjo pagiriamųjų žodžių. Nuosekliai ir nuoširdžiai visus burdama į „Bočių“ ratą, Z. Jančiauskienė parodo, kad savo indėlio socialinėje veikloje pajauta, begalinis tikėjimas iniciatyvų prasme, energija, išmanumas bei entuziazmas visada pasiteisina.
Ir šįsyk laikėmės tradicijos Tėvo dieną švęsti su bičiuliais. Taigi į šventę atvažiavo net penki „Bočių“ meno kolektyvai – „Rasoda“ ir „Šarma“ iš Vilniaus“, „Rugiagėlė“ iš Kaišiadorių“, „Dubija“ iš Elektrėnų ir „Sidabra“ iš Simno.
Koncertą daina apie tėviškės krašto grožį pradėjo Druskininkų „Bočių“ mišrus ansamblis (vad. Adolfas Tamulionis) ir kaimo kapela. „Neskubėkite, metai“, – traukė dvidešimt pirmąsias metines minintys ansambliečiai. O Tėvo dienai skirta „Tėve, Tavo žvilgsnis“ – tai ilgametės ansamblio narės Marytės Leikauskienės autorinė daina.
Šventę pratęsė vilniečiai – ansamblių „Rasoda“ ir „Šarma“ atliekamos dainos, etnografiniai rateliai lygiuojasi į profesionalų eilę. Žiūrovai ir svečiai nuoširdžiai sutiko Elektrėnų, Kaišiadorių ir Simno kolektyvų dainas, jos tarsi užtvirtino baltų dainų skambėjimą ir teiginį, kad „mano kaimo vanduo šuliny, daug skanesnis už vyną rūsy“. O baltų, jau nužydėjusių ievų kvapas dvelkia iki šiol.
Drauge pasidžiaugėme dainų atlikimo kokybe, apdovanojome pasirodžiusiuosius scenoje dosniais plojimais. Prieš koncertą svečiai pagerbė ir M. K. Čiurlionio miestą, aplankė žymiąsias vietas.
Meninės veiklos kraitę atskleidė šeimininkai – keturi Druskininkų bendrijos „Bočiai“ kolektyvai. Žiūrovų dėmesį prikaustė ne tik jau minėtas Mišrus ansamblis, bet ir savo jėgas jau pademonstravusi Birštone surengtoje „Gimnastijadoje“ ir ten iškovojusi net dvi taures linijinių šokių grupė „Rudenėlis“ (vad. Laimutė Radinienė), kuri intensyviai repetuoja bei ruošiasi tarptautiniam festivaliui „Aukso amžius“ Madeiroje.
100-tojo Lietuvos „Bočių“ susitikimo diena sutapo su Sekminėmis, kai pagerbiama visa kas gyva. Ir išties moterų ansamblis „Druskelė“ (vad. Nijolė Vindbergienė) tarsi „nunešė“ mus į lakštingalų, kurios rungiasi savo skardžiabalsėmis trelėmis, naktis.
Nuostabaus balso solisto J. Subačiaus dainos „Tėvo namai“ ir „Meilės atminimas“ (J. Mačiukevičiaus žodžiai) patvirtino, kad svarbiausia žmogui yra tėviškė ir neblėstanti meilė gyvenimui bei artimiesiems. Šventės vedėjai Audronė Padegimaitė ir J. Subačius atstovavo „Žodžio meno“ klubui.
Pramogų aikštės scena vos sutalpino tradicinės, aktualizuotos, finalinės dainos atlikėjus. Visi šventės dalyviai kartu dainavo lietuvių liaudies dainą „Sėk, sesute, žalią rūtą“, kurios paskutinės dvi eilutės įvardijo tvyrančius jausmus šiandienos realybėje – „augink, sese, ir jurginą, kad laimėtų Ukraina“.

Pažintis su lėktuvų ir porceliano pasauliais
Birželio pabaigoje aukso vertės ekskursiją sumanė „Bočių“ „finansų ministrė“ Genovaitė Puidokienė. Pasidabinę personalinėmis „Pakruojo Dvaro“ apyrankėmis, grožėjomės išpuoselėtu dvaro parku, dvaro iškilmių salėmis, gėlynais, kostiumine, panoptikumu ir dar daugybe dvaro siūlomų malonybių…
Šiaurės Lietuva mus apdovanojo netikėtu atradimu – netoli Panevėžio, Stanionių kaime veikiančiu Įstros lėktuvų muziejumi ir „Porceliano galerija“. 2016 m. „Įstros aviaparke“ aviacijos entuziastas Virmantas Puidokas įkūrė privatų aviacijos muziejų – dvi ekspozicijas: po atviru dangumi ir vidaus, kuri supažindina su Lietuvos aviacijos istorija, primena S. Dariaus ir S. Girėno unikalų skrydį per Atlantą ir mūsų „Bočių“ narės Janinos Jakubauskienės brolį, ypatingą talentą, pilotą ir Lietuvos pasididžiavimą – tragiškai žuvusį lakūną Rimantą Stankevičių. Ten technikos ir elektronikos mėgėjų laukia įdomybės bei kiti unikalūs eksponatai. Lauko ekspozicijoje – kariniai naikintuvai, sraigtasparniai ir radaras lokatorius.
Antrame lėktuvų muziejaus aukšte mūsų laukė unikali „Porceliano galerija“, jos savininkė, nuostabi gidė Irena Puidokienė ir 1000 originalių eksponatų. Tai – senosios Kinijos, Japonijos ir visų Europos porceliano manufaktūrų įvairiomis technikomis sukurti kūriniai, didelės ir mažos figūrų kompozicijos, stilių įvairovė – nuo imati (japonų), baroko, rokoko, ampyro, klasicizmo, artdeco, artnuovo iki postmodernizmo, taip pat XIX a. Napaleono III stiliaus baldai, XIX-XX a. portretai, natiurmortai, peizažai, senos litografijos. Ekspozicijos šeimininkė kartu su p. Virmantu išsamiai pasakojo eksponatų istorijas. Labiausiai porcelianui Europoje nusipelnė Žygimanto Augusto įpėdinis, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Augustas II, įkūręs Meiseno manufaktūrą. Štai taip! Pažintis su lėktuvų ir porceliano pasauliais buvo ne tik informatyvi, bet labai jauki… Ko gero, čia dar reikės sugrįžti!
Na, o išvyką į Šiaurės Lietuvą vainikavo malda Ramygalos šv. Jono krikštytojo bažnyčioje.

Vita Gimaitė