Jaunimą sujungė projektas „Mūsų mažos didžiosios tėvynės“

Vasara – atostogų, kelionių, naujų pažinčių metas. Dar puikiau, jeigu pasitaiko galimybė dar ko nors išmokti, sužinoti, patobulinti įgūdžius. Tokią galimybę turėjo 15 gimnazijos dešimtokų, dalyvavusių Lenkijos-Lietuvos jaunimo mainų fondo remiamame projekte „Mūsų mažos didžiosios tėvynės“ (Our Little Big Homelands). Lenkų jaunimo pasiūlytas pavadinimas atspindi pagrindines projekto temas: tarpkultūrinį dialogą, abiejų šalių istoriją ir tradicijas. Atrodo, kad apie kaimynus viską jau žinome, ne kartą esame buvę jų šalyje, tačiau du keturių dienų susitikimai birželio pabaigoje Lenkijoje ir liepos pabaigoje Lietuvoje parodė, kokios savitos tautos gyvena kaimynystėje. Turtingos savo istorijos, kultūros, gamtos, tradicijų. Susitikimų programos buvo kruopščiai suplanuotos, apgalvota kiekviena smulkmena.

Projekto dalyviai apsilankė H. Senkevičiaus namuose/„Ryto“ gimnazijos archyvo nuotrauka

Kelionė vieniems pas kitus nebuvo lengva. Miestelį Stoczek Lukowski (centrinėje Lenkijos dalyje) ir Druskininkus skiria 400 km. Tačiau nuovargis išgaruoja, kai pamatai laukiančiųjų šypsenas, nuoširdų džiaugsmą, abiejų valstybių vėliavas, išgirsti pasveikinimą.
Pažintis su naujais draugais visada prasideda nuo jų artimiausios gyvenamosios aplinkos. Kadangi lenkų grupės mokiniai suburti iš kelių mokyklų, esančių gretimuose miesteliuose, buvo pasiūlyta keliauti dviračiais. Alinantis karštis, priešpriešinis vėjas, intensyvus eismas – tikras išbandymas! Aplankėme Stare Kobialki, Jedlanką (rašytiniuose šaltiniuose gyvenvietė pirmą kartą paminėta 1552 m.), Lukovą (Łuków, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1233 m., miesto teisės suteiktos 1403 m.). Mūsų krašte pažintį su Druskininkais pradėjome miesto muziejuje, vėliau mokiniai buvo suskirstyti mišriomis – lenkų, lietuvių – grupelėmis ir atliko užduotį „Druskininkų architektūra anksčiau ir dabar“. Jos tikslas – surasti ir nufotografuoti tą patį objektą, kuris pateiktas senoje (XVIII a. pab., XIX a. pr.) nuotraukoje ar atviruke. Įdomu tai, kad prisilietimas prie kultūrinio abiejų tautų paveldo vyko lankantis dviejų didžių menininkų – M. K. Čiurlionio namuose Druskininkuose ir lenkų rašytojo, 1905 m. gavusio Nobelio literatūros premiją, H. Senkevičiaus (Henryk Adam Aleksander Sienkiewicz) namuose Wola Okrzejska.
Aplankėme abiejų valstybių sostines – Varšuvą ir Vilnių. Didžiausią įspūdį Varšuvoje mokiniams paliko Koperniko vardo mokslo muziejus, kuriame patys galėjo išbandyti ne vieną mechanizmą, išsiaiškinti jo veikimo principą, stebėti gamtos reiškinius, robotus, tyrinėti mikroorganizmus, žmogaus kūno galimybes ir daugybę kitų dalykų. Vėliau mūsų laukė pažintis su istorine Lenkijos praeitimi. Varšuvos sukilimo muziejus – tai dar vienas šiuolaikiškai įrengtas muziejus, kuriame tampi ne stebėtoju, bet dalyviu, patiriančiu to meto siaubą. Tikras karo lėktuvas, ginklai, nuotraukos, laiškai, filmuota medžiaga, garsai, šviesos – viskas pateikta taip, kad atrodo, jog laiko mašina nusikėlei į 1944 m. rugpjūtį. Pabaigoje žiūrimas 3D formato filmas – skrydis virš sugriautos Varšuvos – sukrečia, veikia sielą ir protą, emocija nenusakoma… Vilniuje pagrindinį dėmesį skyrėme senamiesčiui: stabtelėjome prie A. Mickevičiaus paminklo, šv. Onos bažnyčios, įkopėme į Gedimino kalną ir nuo pilies bokšto grožėjomės miesto panorama, užsukome į Katedrą, Aušros vartus. Nepraleidome progos aplankyti Trakų istorijos muziejų, o, grįžtant namo, – užsiropšti į Merkinės apžvalgos bokštą.
Domėjomės abiejų šalių gamta: Lenkijoje lankėmės gamtos rezervate Jata, o apie Lietuvos miškus, gyvūnus ir paukščius įdomios informacijos sužinojome unikaliame miško muziejuje „Girios aidas“.
Daug dėmesio buvo skirta mokymams: Lenkijoje visi drauge dalyvavome mokytojo V. Sutkaus paskaitoje apie šiuolaikinę fotografiją ir, vadovaujami mokytojos A. Pieta, mokėmės iš paprastų priemonių (susuktų laikraščio tūtelių) pinti krepšelius, Lietuvoje – susipažinome su naujomis informacinėmis bei komunikacinėmis technologijomis (mokytojas M. Kobojek) ir trumpų filmukų kūrimo paslaptimis (mokytojas V. Sutkus).
Programoje buvo numatyti ir susitikimai su vietos valdžios atstovais. Lenkijoje mus aplankė Stoček Lukovski seniūnas Marek Czub, kuris pateikė įdomiausius miestelio ir jo apylinkių istorijos faktus. Druskininkuose maloniai sutiko papasakoti apie miestą, nuveiktus ir būsimus darbus vicemeras L. Urmanavičius.
Be įvairiausių darbų, veiklų, pažintinių kelionių, linksmai leidome laisvalaikį: šokome pagal mėgstamą lietuvių ir lenkų muziką, romantiškai vakarojome prie laužo, mokėmės dainų, šokome tradicinius lietuvių liaudies šokius su gimnazijos folkloro ansambliu „Racilukai“, žaidėme tinklinį K. Dineikos parke, futbolą mokykloje, maudėmės vandens parke, mokėmės kalbų (lietuvių-lenkų) ir kt.
Nors vizitai Lenkijoje bei Lietuvoje baigėsi, bet dar laukia ne ką mažesni darbai: skirtukų, stalo žaidimų (su klausimais apie Lenkiją ir Lietuvą), informacinių stendų su turistams aplankyti rekomenduojamomis vietomis gamyba, nuotraukų aplankų ruoša parodoms. O tada bus galima giliai įkvėpti ir pasakyti, kad visgi svarbiausia- užsimezgusi Lenkijos ir Lietuvos jaunimo draugystė, ryžtas ir toliau domėtis savo ir artimiausių kaimynų istorija, kultūra bei tradicijomis.
Nuoširdžiausiai dėkojame Druskininkų miesto, M. K. Čiurlionio, „Girios aido“ muziejų vadovams ir darbuotojams už pagalbą bei šiltą svečių priėmimą, UAB „Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centrui AQUA“ ir UAB „Druskininkų Rasa“ už paramą, svečių namų „Parko vila“ direktoriui ir darbuotojams už nakvynę bei maitinimą, gimnazijos folkloro ansambliui „Racilukai“ ir jų vadovei už puikią vakaronę.

Egidija Vilkienė
Druskininkų „Ryto“ gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, projekto koordinatorė