Vingiuotas ir permainingas Druskininkų kuroto kelias nuo sovietų okupacijos iki Sąjūdžio

Savaitraštis „Mano Druskininkai“ druskininkiečiams, kurorto svečiams ir visai Lietuvai dar kartą pristato svarbiausius Druskininkų istorijos puslapius. Bandysime mūsų kurorto istoriją pateikti Druskininkų gidų asociacijos narių akimis, taip, kaip jie mūsų miestą pristato kurorto svečiams. Tai nebus tiksli faktografija, daugiau – per emocijas ir įvairias detales perteikta Druskininkų istorija. Penkiuose šio ciklo straipsniuose išgirsime gidų pasakojimus apie įvairius mūsų kurorto gyvenimo laikotarpius, prisiminsime tamsiuosius ir šviesiuosius mūsų kurorto gyvenimo etapus, pasidžiaugsime tuo, kuo dabar mes, druskininkiečiai, galime didžiuotis.

Margas, gausus įvykiais laikotarpis, kai Pietų Lietuva, Dainavos kraštas per XX-ąjį amžių patyrė ne vieną, bet kelias okupacijas. Palukštenkime paskutiniosios Sovietų Sąjungos okupacijos laikotarpį šiame krašte, apsiribokime Druskininkų (miesto, rajono, savivaldybės) kurorto apimtimi.

Sovietų okupacija kirto ir Druskininkams

Gido profesija įpareigoja atsiminti datas, skaičius, asmenybes, įvykius, objektus, nutikimus, legendas ir dar daug daug… 1939 m. rugsėjo įvykiai sukrėtė Europą, kančių, suiručių sukūryje atsidūrė ir Druskininkai. 1939.10.10 Maskvoje pasirašyti Vilniaus krašto (srities) su Druskininkais perdavimo Lietuvai dokumentai. Dar prieš šį oficialų dokumentą Raudonosios armijos daliniai jau šeimininkavo Druskininkuose: nacionalizuoti žmonių butai, namai (143 objektai) su jų inventoriumi. Iš sanatorijų, poilsio namų, butų buvo „nacionalizuota“ ir išvežta per 500 lovų su patalyne, spalio mėnesį dar 154 lovos, 384 kėdės, 19 stalų… Kurorto valdybos direktorius A. Lipšic nurodo, kad 1940 m. sausio-vasario mėnesiais traukiniu išsiųstos baldų siuntos, 6 dėžės indų… G. Soloveičik akte nurodyta, kad turtas paimtas iš vilų „Krusenstern“, „Dvor“, „Katri“ ir kitų.

Iš naujai okupuoto krašto, taip pat ir iš Druskininkų, pradėjo areštuoti, kalinti, tremti žmones. Jau 1939 m. lapkričio mėnesį apklausė ir surašė dvi eigulių brolių Basalykų šeimas. 1940-ųjų vasario mėnesį atvažiavę ginkluoti NKVD liepė per pusę valandos pasiimti rūbus, maisto, pakinkyti arklius ir į dvejas roges suvarę senus ir mažus, išvežė į Pariečės geležinkelio stotį, iš ten – į Sibirą, iš kurio nei vienas į Lietuvą negrįžo. Tremtys tęsėsi dar ir po karo, 1949 m. birželio 20 d. iš Druskininkų ištremta 15 šeimų, 1951 m. spalio 2 d. iš geležinkelio stoties tremtin išvežta 120 žmonių, trėmimai dar tęsėsi ir kitais metais. Toks slogus pokaris nualino kurortą ir jo žmones.

Gyvenimas kurorte, kad ir iki šiol neregėtomis aplinkybėmis, vėl ėmė suktis. 1945 m. birželį į LTSR Sveikatos apsaugos liaudies komisariatą buvo siųstas Jonas Pilvelis parvežti rašto, kuriame 1945 metams Kurorto valdybai patvirtinti etatai. Visų pagrindinių įmonių, įstaigų vadovais 1950-1954 m. buvo paskirti naujai atvykę rusų tautybės atstovai, iš viso 21 vadovas. Išimtis – Švietimo skyriaus vedėjas Bernatonis.

• 

• 

M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus. Druskininkai. Fotografai nežinomi. Iš Nacionalinio
M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinio

Pradėjo veikti sanatorijos

Kurorte pradėjo veikti pirmoji sanatorija Nr.1, direktore paskirta E. Ščiučkina, kuri dirbo 1946-1950 m. 1946 m. spalio mėn. įkuriama Kurorto valdyba, direktoriumi paskirtas Aleksiej(us) Sotskov(as), vyr. gydytoju Ivan(as) Tiškin(as). Jau tais metais gydyklose atlikta 4200 procedūrų. Prasidėjo kurorto augimas, tik tam reikėjo labai jau daug pastangų, personalo, bazės. Naujoji centro ir periferijose vadovybė aiškiai bijojo visko – neideologinių kalbų, nepatiklių žmonių, todėl 1947 m. jau veikė specialios paskirties „Baltarusijos“ sanatorija.1948 m. sanatorijose ir poilsio namuose pabuvojo 8900 žmonių, 1949 m ilsėjosi dar dukart daugiau žmonių.

1949 m. įkurta sanatorija Nr. 2 (vėliau pavadinta „Dainava“) – senuose mediniuose pastatuose, 1926 m. pastatytoje Frenkelio viloje, kurioje tilpo 250 žmonių. Tačiau sanatorija galėjo veikti tik gegužės-rugsėjo mėn. Sanatorijos vyr. gydytoja paskirta Albina Dalibogaitė. (Pokalbiai su senbuviais, psl.48) 1952 m. kovo 16 d. A. Dalibogaitė buvo perkelta iš šios sanatorijos į kurorto balneoterapijos ir purvo gydyklas vyr. gydytojos pareigoms. Ji rūpinosi naujomis purvo gydyklomis ir gyvybiškai būtinos mineralinio vandens gręžinio, biuvetės projektavimu, statybos darbais, įrengimu. Gydytojos dėka gydyklose išplėtotas naujų net 17 procedūrų spektras.

1950 m. įkurta sanatorija Nr.3, ji 1954 m. pavadinta „Vilnius“, kuri buvo plečiama. Po dešimtmečio duris atvėrė naujas 408 vietų sanatorinis korpusas. 1953 m. gegužės 28 d. Druskininkai tapo respublikinio pavaldumo miestu, kurortas pradėjo veikti visus metus.

Čiurlionių sodelyje: J. Čiurlionytė su kolegomis / Vytauto Valentukevičiaus archyvo nuotrauka

Įdomu, ar keista mums dabar tai, kad anuomet sanatorijos, poilsio namai buvo aptveriami tvora? Vincas Dineika prisiminimuose apie tėvo rūpesčius Sveikatos parko kūrimo periodu prisimena:„Pirmiausia reikėjo parką aptverti tvora, nes priešingu atveju, jis nebus uždara gydymo įstaiga“. Sumanyta ir padaryta – parkas aptvertas plytų mūro „kinų siena“. Toks architektūrinis akibrokštas akivaizdžiai ten netiko, mūrų neliko, bet tvora dar parką saugoja, net ir prie „Draugystės“ sanatorijos yra jos likučių…

1958 m. Sanatorija Nr. 2, Ministrų Tarybos įsakymu, pervadinta, įkuriant „Dainavos“ sanatoriją, skirtą respublikos tarybiniam partiniam aktyvui, vyriausiąja gydytoja paskirta Elena Kriaučiūnaitė.

1957 m. rugsėjo 6 d. į kurortą atvyko pirmoji Kanados lietuvių delegacija. Gydytoja A. Dalibogaitė supažindino svečius su kurorto gydykla, mineralinio vandens šaltiniais.

Ministrų tarybos pirmininkas Justas Paleckis 1959 m. į Druskininkus atlydėjo Rojaus Mizaro atvežtą Amerikos lietuvių grupę, jiems talkinti buvo pakviesta gydytoja A. Dalibogaitė. Nors tik 1970 m. LTSR MT nutarė „Leisti lankytis Druskininkuose kapitalistinių šalių turistams“.

Įkūrė Druskininkų ekskursijų biurą

Pagal Lietuvos Respublikos ministrų tarybos nutarimą, Kultūros ministro įsakymą, 1964 metų vasarį Druskininkų miesto taryba nutarė organizuoti Druskininkų ekskursijų biurą (EB), veikiantį ūkiskaitiniais pagrindais. Direktoriumi paskyrė buvusį vykdomojo komiteto instruktorių, lojalų sovietinei santvarkai „niekur ir jokioms pareigoms netinkantį“ Mykolą Vaitkų. Jis buvo įpareigotas iki 1964 m. balandžio 13 d. paruošti reikiamą skaičių žmonių ekskursijoms vesti. EB buhaltere buvo paskirta buvusi finansų skyriaus vedėja Juozpavičiūtė. Pirmieji talkintojai EB buvo sanatorijų kultmasinio darbo organizatoriai. Biuras glaudėsi viename kambarėlyje prie Kultūros skyriaus, Turistų g.

Iš gido V. Valentukevičiaus prisiminimų: „Atėjau į EB pasidomėti jo veikla, tai direktorius M. Vaitkus paliepė man parašyti ekskursijos į Kauną tekstą, kurį per savaitę paruošiau ir su maršruto aprašymais, žemėlapiais įteikiau direktoriui. Darbas buvo gerai įvertintas, nes dar eilę metų buvo naudojamas kaip metodinė medžiaga“.

Taip V. Valentukevičius nuo 1964 m. buvo patvirtintas pirmuoju EB gidu-ekskursijų vadovu ir darbavosi net 24 metus. Per 1964 metus EB surengė 999 ekskursijas, kuriose dalyvavo 33198 žmonės. 1973 m. – 97080 ekskursantų.

1967 m. birželio 23 LKP Varėnos r. ir DŽDT Druskininkų miesto sprendimu, kurorte ekskursijas užsieniečiams vesti leista 8 gidams, tarp jų – ir V. Valentukevičiui. Bet ekskursijos metu po frazės „Druskininkai gražūs tada, kai žaluma paslepia visus trūkumus“, tokių ekskursijų vesti jam nebeleido.

Vykdomojo komiteto sprendime nurodyti kurorte lankytini objektai: 1. Gydomosios fizinės kultūros parkas. 2. Sanatorija „Dzūkija“. 3. Fizioterapinių gydyklų purvo skyrius. 4. Mineralinio vandens biuvetės. 5. „Dainavos“ sanatorija. 6. M.K. Čiurlionio memorialinis muziejus. 7. Vaikų darželis.

Ekskursijas į Vilnių, per Pirčiupius leista vesti tik M. Vaitkui.

Ekskursijų finalas – prie Lenino paminklo

Audronė Stanikienė, nuo 1977 m. dirbusi EB ekskursijų vadove, nuo 1980 m. – metodininke, prisimena, kiek daug reikėjo padirbėti, kad kurortas nestokotų ekskursijų vadovų, kad būtų tinkama jų kvalifikacija. Druskininkų EB buvo pavaldus Respublikinei turizmo ir ekskursijų tarybai, jų reikalavimu ekskursijų kontroliniai darbai, kaip ir pačios ekskursijos, privalėjo būti vedamos tik rusų kalba.

Užsienio svečiams iš „kapitalistinių valstybių“ ekskursijas galėjo vesti tik „Inturisto“ asmenys, o juos lydinčiųjų lietuvių gidų pasakojimus išversdavo į anglų, vokiečių, ispanų ar kitas kalbas. Druskininkų gidus prieš ekskursiją užsieniečiams (ką galima pasakoti, o ko negalima) instruktuodavo partijos komiteto II sekretorius arba instruktoriai. Ekskursijas užbaigti buvo reikalaujama prie Lenino paminklo.

A. Stanikienė prisimena jai pavestą užduotį – „personalizuotą ekskursiją svarbiam nomenklatūrininkui“. Ekskursijos pabaigoje jis, pasižiūrėjęs į Lenino skulptūrą, rusiškai sako:„Tipiškas pabaltijietis“. O šalia buvęs lydintysis pareigūnas pridūrė: „Kazachijoje jis panašus į kazachą, Armėnijoje – į armėną…“

Tęsinys kitame numeryje