Vingiuotas ir permainingas Druskininkų kurorto kelias nuo sovietų okupacijos iki Sąjūdžio

Tęsinys. Pradžia – 481-ame savaitraščio „Mano Druskininkai“ numeryje

Margas, gausus įvykiais laikotarpis, kai Pietų Lietuva, Dainavos kraštas per XX-ąjį amžių patyrė ne vieną, bet kelias okupacijas. Palukštenkime paskutiniosios Sovietų Sąjungos okupacijos laikotarpį šiame krašte, apsiribokime Druskininkų (miesto, rajono, savivaldybės) kurorto apimtimi.

Pavyko įamžinti M.K. Čiurlionio atminimą

1960 m. rugsėjo 15 d. nutarta paminėti M. K. Čiurlionio 85-ąsias gimimo metines ir įsteigti memorialinį muziejų. Mokykloje-internate pirmą kartą paminėtos M. K. Čiurlionio 85-osios gimimo metinės, renginyje dalyvavo Valerija Čiurlionytė ir dailininkas Boleslovas Motuza.

Kostuko (M. K. Čiurlionio) jauniausios seserys Valerija ir Jadvyga puoselėtas svajones apie tai, kad M. K. Čiurlionio tėvų namuose butų prisimenamas menininko atminimas, pavertė realybe.

Pirmojo Valerijos laiško – pareiškimo LKP CK sekretoriui drg. A. Sniečkui ištraukos – argumentai: „Druskininkuose išlikęs Čiurlionių šeimos namelis / Kolūkio g.8 / … Prašau leisti prie jų prikalti M.K. Čiurlionio memorialinę lentą ir įrengti muziejėlį. 1952 m. rugsėjo 12 d.“.

Po dviejų mėnesių iš Ministrų Tarybos gautas atsakymas, rusų kalba, pasirašytas drg. F. Šatalovo, kuriame rašoma, kad LTSR Ministrų Taryba nemato tikslo įrengti memorialinį Čiurlionio muziejų Druskininkuose. Toks kategoriškas atsakymas seserų nesutrikdė, jos dar visą dešimtmetį atkakliai įrodinėjo komunistinei Lietuvos valdžiai apie apgailėtiną kultūros būklę.

Viltingas Valerijos įrašas, kad 1961 m. Druskininkų vykdomajame komitete muziejaus reikalai pajudėjo. Padaryti reikėjo daug, pokaryje negyvenamo namelio būklė buvo apgailėtina. Namelio atkūrimas, ekspozicijų įrengimas, autentiškų eksponatų paieškos – rūpesčių, rūpestėlių būta daug: „…Nemaniau, kad bus taip sudėtinga. 1963 m. birželio 16 d. atidarytas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio memorialinis muziejus šeimos namuose. Svarbiausiame „taške“ – Kostuko darbo kambarėlis.“

Pirmasis namelis – tik darbų pradžia, juk šeima gyveno dviejuose namuose. Apie kitą etapą Valerija rašė: „Antrojo namelio įrengimas – skaudžiausia vieta“.

Tuo pat metu ji rūpinosi ir nauju specialiu priestatu Kaune – M. K. Čiurlionio paveikslams saugoti ir eksponuoti.

Čiurlionių name vėl suskambo muzika

1964 m. muziejaus vedėju Druskininkuose kviečiams dirbti Adelbertas Nedzelskis. Sodyboje atkuriamas, tiksliau – pasodinamas sodelis, kurį anuomet puoselėjo tėtis Kostantas, o sūnelis Kostukas, pokštaudamas iš namo pastogės, kaimynų vaikams mėtė mamos Adelės pridžiovintas kriaušes, slyvas…

Menininko 90-čiui padirbėta – ir buvusiame šeimos gyvenamajame, ir tėvų kambariuose įrengta Kostuko biografinė ekspozicija, sutvarkyta svetainė, kurioje stovėjo muzikos instrumentas, skambėjo muzika. Nenuilstamai dirbusių darbuotojų pastangomis, atvežtas koncertinis rojalis, vadinasi, vėl skambės muzika.

1965 m. vasarą, V. Karužienės paprašytas, į Druskininkus atvyko profesorius Balys Dvarionas, ir pirmą kartą pro atidarytus svetainės langus, verandos duris, kiemelyje susirinkusius klausytojus užliejo į Čiurlionių namus sugrįžusi muzika.

Dar vienas epizodas, pristatant svečiams atkuriamo namelio-muziejaus ekspozicijas, užrašytas A. Nedzelskio: „Jadvyga Čiurlionytė su kolegomis apžiūrėjusi atkurtą tėvų kambario interjerą, pagyrė: – Visai gerai pasisekė, beveik, kaip ir buvo… Greta stovėjęs prof. S. Vainiūnas paklausė:

– Tai ką, profesore, tik „beveik“? Jadvyga: – Ko norėti, juk iš tikrų eksponatų tik aš viena ir esu…“.

Paminėjo genijaus šimtmetį

Visa tai tik gražių darbų pradžia. Ištisa epopėja sumanymų ir rūpesčių dar priešakyje, reikėjo ruoštis M. K. Čiurlionio gimimo šimtmečiui. Apie tai jau sugulę prisiminimai, traktatai, M. K. Čiurlionio šimtmečiui pažymėti buvo organizuoti 46 renginiai.

1975 m., minint M. K. Čiurlionio 100-ąsias gimimo metinės, suplanuotas ir sutvarkytas skveras iš to meto deficitinių medžiagų –rausvo granito, balto cemento, dar reikėjo bronzos paminklui – buvo pavadintas Čiurlionio vardu.

Apie naujo paminklo kūrimą genijui skulptorius V. Vildžiūnas, architektas R. Dičius ir dar daug žmonių, dalyvavusių nuo idėjos iki paminklo atidengimo, pasakojo, užrašė įspūdingų epizodų, kol jis buvo pristatytas skvere. Namų aplinkoje ta proga buvo atidengtas skulptūrinis portretas (skulptorius K. Švažas, arch. Ž. Mažionienė). Jubiliejaus proga įgyvendintas originalus sumanymas menininkui pagerbti – skulptūrų kelias nuo Druskininkų iki gimtųjų namų Varėnoje.

M. K. Čiurlionio muziejaus populiarumas, žinomumas sparčiai didėjo, tai rodo registruota lankytojų dinamika. Jei 1964 m. muziejų aplankė 21 tūkst. žmonių, tai 1987 m. didžiausias lankytojų srautas – net 116 873 svečiai.

Dar vienas atmintinas įvykis, susijęs su šiuo muziejumi, –  1988 liepos 14 d. M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus kiemelyje įkurta Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė.

Poilsiautojams pristigo atrakcijų

„Kurortas miške“ – tai frazė, teiginys, sutinkamas daugelyje straipsnių, charakteristikų apie Druskininkus. Net ir miesto herbe – pušelės. Tikrai pelnytai jos garbingai pristatomos ir įvažiuojant į kurortą, net ir dainoje prasmingai įpinta frazė apie tą „vieną pušelę“.

Septintasis dešimtmetis įsimintinas naujų objektų kūrimu, naujų vėjų atsiradimu su permainų viltimi. Naujose „Lietuvos“, „Eglės“, „Vilniaus“ sanatorijose, daugybėje nuosavų namų kambarėlių kasmet poilsiaudavo vis daugiau žmonių.

Po tvorų nugriovimo aplink sanatorijas, ta masė žmonių plūstelėjo į … ? Tik kur galima buvo nukreipti poilsiautojus, ką lankyti, jeigu miestelyje veikė vienas muziejukas? Jame lankytojų srautas per dešimtmetį išaugo nuo 21 tūkst. 1964 m., iki 33,5 tūkst. 1974 m.

Miesto sanatorijose, mokyklose buvo pradėti kurti kambarėliai – kampeliai, kuriuose pradėta kaupti istorinė, etnografinė medžiaga.

Atidarė originalų miško muziejų

Druskininkų girininkijos girininkas K. Stankevičius rinko, kaupė įvairius buitinius, miškų darbuose naudotus įrankius ir juos laikė tam nelabai tinkame pusrūsyje. Tuomečio miškų ūkio vyr. miškininkas Algirdas Valavičius, tai regėdamas, ėmėsi naujos iniciatyvos – sukurti naują „Mokslinės techninės propagandos sektorių“ prie „Eksperimentinio projektavimo, konstravimo ir technologijos biuro“. Puikiai sutapo ši idėja su tuometinės ministerijos vadovybės nuostatomis, ir per porą metų ant kalvelės, pušynėlio prieglobstyje buvo suprojektuotas, finansuotas, pastatytas ir 1972 kovo 29 d. oficialiai atidarytas „Girios aidas“.

Šis miško muziejus buvo originalus savo architektūra, ant vieno liemens, tartum galingas ąžuolas, kurio šakose, lajoje įsikūrė keturios menės su paukšteliais, žvėreliais, informacija apie medžius ir būtinai apie priešgaisrinę miškų apsaugą. Apie muziejaus populiarumą liudija lankytojų srautas, devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje per metus muziejuje lankydavosi per 70 tūkst., o to dešimtmečio pabaigoje žmonių srautas pasiekė 100 tūkst. žmonių.

Deja, 1992 vasario 7 d. medinis pastatas sudegė. Per pusantrų metų atstatytas naujas – didesnis, erdvesnis.

Po to keitėsi jo paskirtis, priklausomybė, jis tapo Lietuvos miškininkų sąjungos namais, vėliau, perimtas valstybinės institucijos – Druskininkų miškų urėdijos – pastatas iš esmės rekonstruotas. Iki šiol „Miško aidas“ išliko populiarus, nors lankytojų skaičius sumažėjo.

Atmintina istorinė data ir įvykis: 1988 m. rugpjūčio 25 d. „Girios aido“ kiemelyje įvyko pirmasis Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio organizuotas tūkstantinis žmonių mitingas.

Miško muziejus „Girios aidas“ buvo papuoštas kiauraraščiais pjaustiniais etnografine tema / Nuotrauka iš „Girios aido“ archyvų

Sklandė legendos apie „Saulės tako“ atsiradimą

Buvo įrengtas originalus rekreacinis objektas „Saulės takas“, kelis dešimtmečius garsinęs kurortą. Galima teigti, kad šis objektas sukurtas vienam tikslui – sveikatinimui. Dabar pasakojamos legendos ir istorijos, kaip kilo būtinybė jį sukurti ir pritaikyti sveikatinimui „dozuoto pasivaikščiojimo taką“. Anuometės aukščiausios valdžios vyrams, atostogavusiems nomenklatūrai skirtose sanatorijose Druskininkuose, pritrūko „terenkūro“ (specialiai parinktas dozuotas gydomasis vaikščiojimas, individualiai ar grupei). Todėl 1969 metais, po pareikalavimo sukurti naujos formos procedūroms takus su įrenginiais ir interjeru, tako įrengimo darbus pradėjo garsusis Karolis Dineika, architektas R. Mickevičius ir V. Urnevičius. Apie rekreacinio, sveikatingumo, poilsio ar romantiško pasivaikščiojimo taką, jo kūrėją surinkti prisiminimai, rašyti, perrašyti straipsniai, net ta tema išleistas atskiras leidinys „Girių dabintojas“, išsaugotos ir eksponuojamos dokumentinių ir meninių fotografijų parodos.

Gidų takai ir istorijos pabaigos neturi… Gidai, pristatydami „Saulės taką“, buvo atidirbę savo svečiams kone klasikinį posakį „Gražus keliaujantis žmogus. Įdomus keliaujantis žmogus…“

Sovietmečiu Druskininkai klestėjo, jie buvo vadinami „sąjunginiu kurortu“. Sanatorijos buvo užpildytos su sanatorinio gydymo kelialapiais atvykusiais žmonėmis ne tik iš Lietuvos, bet ir iš visos Sovietų sąjungos.

Paskui prasidėjo Sąjūdis, kuris įsuko į savo veiklą ir druskininkiečius, kartu su juo atėjusius iki lemtingosios 1990-ųjų kovo 11-osios.

Naudoti literatūros šaltiniai:

Gydytoja Albina Dalibogaitė – kurorto istorijos dalis. Druskonis. 2022.08.06. Nr.31.

Vincas Dineika. Žmogus, garsinęs Druskininkus. Druskininkų naujienos. 2008.03.28. Nr.13.

Antanas Lankelis. „Girios aido“ 35 veiklos metai. Kaunas. 2010.

Adelbertas Nedzelskis. M.K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje 1963-1997 m. 2016.

Audronė Stanikienė. Prisiminimų rankraščiai. 2024.

Vytautas Urnevičius. Girių dabintojas. Printėja. 2022.

Vytautas Valentukevičius. Druskininkų raidos chronologija. Druskininkai. 2004.

Vytautas Valentukevičius. Žmonių likimai Druskininkų krašto okupacijos metais. Druskininkai. 2005.

Antanas Zabotka. Pokalbiai su kurorto senbuviais. Druskininkai. 2002.