Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Druskininkų laukė neregėti iššūkiai ir naujos galimybės

Savaitraštis „Mano Druskininkai“ druskininkiečiams, kurorto svečiams ir visai Lietuvai dar kartą pristato svarbiausius Druskininkų istorijos puslapius. Bandysime mūsų kurorto istoriją pateikti Druskininkų gidų asociacijos narių akimis, taip, kaip jie mūsų miestą pristato kurorto svečiams. Tai nebus tiksli faktografija, daugiau – per emocijas ir įvairias detales perteikta Druskininkų istorija. Penkiuose šio ciklo straipsniuose išgirsime gidų pasakojimus apie įvairius mūsų kurorto gyvenimo laikotarpius, prisiminsime tamsiuosius ir šviesiuosius mūsų kurorto gyvenimo etapus, pasidžiaugsime tuo, kuo dabar mes, druskininkiečiai, galime didžiuotis.

Šiandien, kai Druskininkai kasdien vis labiau mus žavi išpuoselėtu savo grožiu, labai smalsu ir įdomu atsigręžti atgal ir prisiminti miesto praeitį – ką kurortas išgyveno ir kaip keitėsi jo veidas per paskutiniuosius 34-erius metus, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę. Nusikelkime mintimis į tuos Lietuvai svarbius 1990 metus, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Kuo tuomet gyveno mūsų miestas, kokie džiugūs pokyčiai ir slegiantys sunkumai užklupo Druskininkus 1990 metais?

Sutraukdavo minias poilsiautojų

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą Druskininkai pasitiko, kaip garsus, klestintis, prestižinis kurortas, tiesa – ir kaip buvęs Sovietų sąjungos kurortas. Taip, taip, veiksmas prieš 34 metus mūsų Druskininkuose vyko visai kitaip… Anuomet sanatorijos nesistengė viena kitos pralenkti savo paslaugų kokybe, niekam nereikėjo galvoti, kaip pritraukti turistų srautus į Druskininkus. Visas sanatorijas pilnai užpildydavo profesinės sąjungos, kurios tiesiog dalijo kelialapius į Druskininkus žmonėms iš visos tuometės Sovietų sąjungos.

Sanatorijos tuo metu Druskininkuose beveik visos buvo valstybinės, orientuotos tik į gydymą ir sveikatos atstatymą. Taigi viskas vyko paprastai ir sklandžiai – poilsiautojai gana nesunkiai gaudavo kelialapius į Druskininkų sanatorijas, o sanatorijos dirbo pilnu pajėgumu, nesijaudindamos dėl klientų trūkumo. 1990-aisiais Druskininkuose veikė 10 sanatorijų, kuriose vienu metu galėjo apsistoti beveik 4 tūkstančiai žmonių. Turistų srautai buvo tokie dideli, kad ne tik sanatorijos beveik nuolat sklidinai būdavo užpildytos poilsiautojais, butus ar kambarius atvykstantiesiems nuomodavo ir nemaža dalis miesto gyventojų.

Druskininkuose veikė didžiausia Lietuvoje valgykla „Sveikata“, kurioje vienu metu galėjo maitintis iki dviejų tūkstančių žmonių.

Didžiausi besigydančiųjų srautai anuomet, 1990-aisiais, plūdo į Fizioterapijos gydyklas. Garsaus architekto Antonijaus Gaudi kūrybos įkvėpti, šį įspūdingą pastatą Druskininkuose suprojektavo lietuviai architektai Aušra ir Romualdas Šilinskai. Jis veikė visus metus, ir tuomet tai buvo didžiausios tokios gydyklos Europoje – per dieną šiose gydyklose būdavo atliekama net iki 8000 procedūrų. Vonių skyriuje buvo pritaikyta ir naudojama nemažai tuomet modernių sprendimų – visų gydomųjų vonių veikla būdavo „automatizuojama“ tiesiai iš registratūros, o cokoliniame aukšte buvo įrengtas baseinas, kuriame vanduo krisdavo net iš 4 metrų aukščio! Tiesa, vandens ir purvo procedūros tuomet būdavo atliekamos skirtinguose gydyklų pastatuose. Čia, kur dabar veikia Vandens parkas, anuomet buvo teikiamos įvairios vandens procedūros, o dabartinės Druskininkų gydyklos erdvėse tuo metu buvo teikiamos tik purvo procedūros.

Aktyviai veikė Sąjūdis

Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Druskininkuose, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo faktas sukėlė nemažai kardinalių pokyčių. Laisvės ir nepriklausomybės simboliu anuomet druskininkiečiams tapo Sąjūdžio iniciatyva dabartinio Miesto muziejaus pastato bokšte iškelta Lietuvos trispalvė. Miestiečiams tai teikė viltį, reiškė naują pradžią, augino siekį gyventi laisvai ir oriai, skatino kurti ir dirbti su nauju įkvėpimu. 1990 m. kovo 24 dieną buvo išrinkta pirmoji 40-ies narių Druskininkų miesto Taryba, jos pirmininku tapo Zenonas Streikus, o Druskininkų miesto meru buvo išrinktas Vytautas Vaišnoras.

Pirmosios Atgimimo užuomazgos Druskininkuose ėmė ryškėti dar 1988 metais, kai po prof. Česlovo Kudabos apsilankymo kurorte buvo įkurtas Kultūros fondas. Vėliau, Algimanto Čekuolio ir Kornelijaus Platelio iniciatyva, Druskininkuose jau imtasi Sąjūdžio kūrimo darbų, slapto susitikimo metu buvo įsteigta „LPS Druskininkų iniciatyvinė grupė“. Neužilgo „Girios aido“ teritorijoje organizuotas mitingas, į kurį susirinko tūkstančiai druskininkiečių. Mitingui vadovo Algirdas Valavičius. Po mitingo iniciatyvinės grupės nariai pasklido po įmones, organizacijas, kuriose buvo kuriamos grupelės, stendai, imta platinti Sąjūdžio spauda. Po miesto sąjūdininkų konferencijos Druskininkuose buvo pasodintas Sąjūdžio ąžuolynas

1990 m. miesto sąjūdininkai kartu su dideliu būriu druskininkiečių dalyvavo akcijoje „Europos kelias“. Lazdijų pasienio postas tądien buvo užtvindytas žmonių jūra. Tuomet, 1991 m. sausio mėnesį, šimtai Druskininkų sąjūdininkų budėjo Vilniuje – prie Parlamento ir televizijos bokšto.

Pradėjo augti bedarbių skaičius

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, profesinės sąjungos nustojo dalinti kelialapius, lietuviai tuo metu dar neturėjo finansinių galimybių ir negalėdavo sau leisti poilsiauti Druskininkuose, o norintiems atvykti užsieniečiams reikėjo gauti vizas. Tai sukėlė ir kitą labai nepageidaujamą poveikį – Druskininkuose ėmė sparčiai augti bedarbių skaičius. Darbo biržos pateiktais duomenimis, 1991 m. nedarbo lygis Druskininkuose nesiekė 2 proc., o 1995 metais šis skaičius tapo gąsdinančiai didelis – tuomet užregistruoti net 1125 bedarbiai. Druskininkai ėmė palaipsniui nykti, viena po kitos bankrutavo miesto įmonės, turistų praktiškai nebuvo, todėl buvo uždaromos sanatorijos. 1999-ųjų metų pabaigoje mieste jau buvo nemažai pastatų užkaltais langais, vakarais nebeveikdavo miesto apšvietimas, gatvėse žiojėjo duobės.

Nuotraukomis iš savo archyvų pasidalijo Jonas Bilinskas ir Laima Rekevičienė

Kūrėsi nauja turizmo sistema

Devintojo dešimtmečio pabaigoje naujai ėmė kurtis ir Druskininkų turizmo sistema. Pradžioje organizaciją norėta pavadinti Gidų gildija, bet vėliau pasirinktas Gidų asociacijos vardas. Taigi ši, iniciatyvius Druskininkų miesto ambasadorius jungianti organizacija, dabar jau skaičiuoja dvidešimtus savo gyvavimo metus ir į bendrą būrį jungia per tris dešimtis narių.

Dar viena, į miestą atvykstančių svečių poreikiais besirūpinanti organizacija, įsteigta 1995 m. rugpjūčio 9 d., buvo Druskininkų turizmo informacijos biuras – vienas iš pirmųjų turizmo informacijos centrų Lietuvoje. Tuomet Druskininkų turizmo informacijos biuras buvo įsikūręs Druskininkų miesto savivaldybės patalpose. Tik 2003 m. Druskininkų turizmo informacijos biuras buvo reorganizuotas į viešąją įstaigą Druskininkų turizmo ir verslo informacijos centrą, o mes visi įpratome jį vadinti trumpiniu – TVIC.

Atidaryti muziejai, parkai

1995 m. Druskininkuose iškilo skulptoriaus Vytauto Kašubos sukurtas paminklas pirmajam ir vieninteliam Lietuvos karaliui Mindaugui. 1999 m. vasarą pagrindinėje miesto gatvėje (M. K. Čiurlionio g. 59), įspūdingo grožio pastate – viloje „Linksma“, kuri jau nuo XX amžiaus pradžios puošią mūsų miestą – buvo atidarytas Druskininkų miesto muziejus.

Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejus įkurtas 1996 m., buvusių tremtinių ir politinių kalinių pastangomis. Jame nuolat veikia ekspozicijos, skirtos tremčiai, ginkluotai antisovietinei rezistencijai ir neginkluotam antisovietiniam pasipriešinimui. Muziejuje taip pat buvo įrengtas buvusio politinio kalinio, žymaus kultūros veikėjo, rašytojo ir vertėjo Antano Dambrausko memorialinis kambarys.

Dabartinis Karolio Dineikos sveikatingumo parkas buvo įkurtas 1924 m., pagal gydytojos Eugenijos Levickos idėją. Vėliau parko vadovu buvo paskirtas gydomosios fizinės kultūros pradininkas gydytojas K. Dineika. Po nepriklausomybės atkūrimo parkas sunyko, tačiau vėliau pradėti parko gaivinimo darbai. 2015 m., po rekonstrukcijos parkas vėl buvo oficialiai atidarytas lankymui.

Prie Druskonio esantis Vijūnėlės parkas kiekvieną pavasarį virsta populiariausia pasivaikščiojimų ir fotosesijų vieta – čia pražysta tūkstančiai narcizų žiedų. Parko istorija prasidėjo 2011 metų rudenį, kai buvo pasodinta 130 tūkstančių pirmų narcizų daigų. 2014 metais, kurortui minint 220 metų sukaktį, Vijūnėlės parke pražydo jau 220 tūkstančių narcizų, po tūkstantį už kiekvienus kurorto gyvavimo metus. 2019 metais narcizai užėmė jau beveik visą laisvą parko plotą. Dabar jau niekas negali suskaičiuoti, kiek šių kvapnių ir trapių pavasario gėlių pražysta kiekvieną pavasarį ir sukviečia labai daug žmonių švęsti „Narcizų žydėjimo šventę Druskininkuose“.

Neabejotinai pati mėgstamiausia pasivaikščiojimų vieta Druskininkuose šiltuoju metų sezonu yra Gydyklų parkas ir jame esantis muzikinis fontanas, kuris veikti pradėjo 2011 m. Puikiai parinkti muzikos kūriniai, keli šimtai fontane įtaisytų purkštukų ir 25 kubiniai metrai cirkuliuojnčio fontane vandens, svaigiu vandens šokiu džiugina prie muzikinio fontano nuolat besibūriuojančius žmones.

Buvo ir aukštoji mokykla

Noras turėti Druskininkuose aukštąją mokyklą ir diskusijos apie tai mieste vyko dar nuo 1998 m. Juridiškai Kauno kolegijos Druskininkų skyrius buvo įsteigtas ir pradėjo veikti 2000 metų rugsėjo 1 d. Nuo 2000 m. skyriaus įkūrimo pradžios iki 2019 metų Druskininkų skyriuje, Turizmo ir viešbučių studijų programos kurse studijavo 400 studentų, Verslo vadybos studijų programą studijavo apie 200 studentų, pardavimų vadyboje studijavo beveik 30 studentų. Į Druskininkų skyrių studijuoti važiavo Alytaus, Marijampolės, pradžioje ir Kauno apskrities abiturientai. Deja, žymiai sumažėjus studentų skaičiui, 2019 m. skyrius buvo uždarytas.

Iš tiesų ilga svarbių Druskininkų miestui įvykių seka apžvelgta šiame straipsnyje, bet turbūt nesuklysiu teigdama, jog didysis Druskininkų miesto ir kurorto pokyčių laikotarpis prasidėjo tik 2000-aisiais, kai buvo patvirtinta nauja strategija, kai prie kurorto vairo stojo meras Ričardas Malinauskas, kai kurorto plėtra prasidėjo ne tik sanatorinio gydymo, bet ir pramogų, poilsio, komercinio sporto ir kultūrinio turizmo kryptimis. Rezultatai neužilgo tapo pastebimi, Druskininkai ėmė sparčiai keistis, augti ir tapo tokie, kokie yra šiandien.