Nepaprastas „kaimietis“ J. Čečiotas ilsisi Ratnyčioje

Labai trumpai spindėjo jo žvaigždė Druskininkuose, nedaug tebuvo lemta pagyventi, tačiau šiandien galime didžiuotis, jog Druskininkų žemė priglaudė didžio kūrėjo, humanisto, etnografo, kovotojo prieš carinę priespaudą kūną. Lietuvių literatūros istorijoje Jonas Čečiotas (Jan Czeczot, Ян Чачот 1796-1847) išlieka kaip žymus XIX a. visuomenės veikėjas, gilios pilietinės savivokos poetas, visuomeninių, patriotinių, istorinių giesmelių apie senovės lietuvius kūrėjas greta kitų tuomet lenkiškai rašiusių, buvusios LDK poetų. Gausus rankraštinis ir spausdintas J. Čečioto palikimas svarbus Lietuvai. Jo knyga „Giesmelės apie senovės lietuvius iki 1434 m.“, Reginos Koženiauskienės išversta į lietuvių kalbą, pasirodė tik 1994 m., tačiau kūrėjo pavardė minima šalia J. Ježovskio, F. Malevskio, O. Pietrašievičiaus, T. Zano, Stanislovo Moniuškos ir, žinoma, Adomo Mickevičiaus pavardžių, plačiąjai visuomenei žinoma nuo seno. Istorijoje jis išlieka, kaip gudų-lenkų-lietuvių istorijai labai vertinga ir svarbi asmenybė.

J. Čečiotas gimė 1796 m. netoli Naugarduko. Jis didžiavosi savo dar nuo 1545 m. žinoma bajoriška LDK bajorų kilme, kurią vėliau ne kartą turėjo įrodinėti. Tėvas Tadeušas Čečotas buvo grafo Tyzenhauzo dvaro Žepichove administratorius. Sūnus niekada nesigyrė žemėmis ar dvarais, mat tėvas iš tiesų tebuvo nusigyvenęs bajoras, gyveno gana kukliai ir mirė visiškame skurde, o sūnus savo kūrinius dažnai pristatydavo kukliu „Kaimiečio“ vardu, vienas iš jo kūrinių taip ir pavadintas – „Kaimiečio dainelių“ rankraštis.

Stipri Naugarduko laida

Mokėsi poetas Naugarduko dominikonų kolegijoje, vienoje klasėje su A. Mickevičiumi. Abu buvo geri mokiniai, tai vienas, tai kitas draugų buvo renkami klasės teismo pirmininkais. Mokykloje užsimezgusi draugystė išliko ilgam. Abu matė Napoleno armijos pralaimėjimą 1812 m. A. Mickevičius jaunystės laiškuose mėgo pasirašyti „Adomu Napoleonu“, o Čečiotas – „Janu Napoleonu“. Abu, 1815 m. baigę mokyklą, bandė stoti į Medicinos institutą, tačiau nesėkmingai.

Kitas Naugarduko bendramokslis, tos pačios Filomatų draugijos narys ir 1831m sukilimo dalyvis, Čilės Respublikos garbės pilietis Ignotas Domeika, deja, jau emigracijoje sulaukęs pasaulinės mokslininko šlovės (jo vardu pavadinta daugiau kaip 75 objektų Žemėje ir kosmose, tarp kurių Domeikos kalnagūbris Anduose, Domeiko miestelis, Puerto de Domeiko uostas, Domeikos kalnas, salietros kasykla Atakamos dykumoje, asteroidas, vario rūdos mineralas – domeikitas) apie savo bendramokslius draugus 1869 m. laiške iš Sant-Jago  rašė: „Mokyklos laikų draugas Čečiotas buvo bene vienintelis, kuriam buvo leista bambėti, perspėti ir priminti Mickevičiui. Nors, kaip sakoma, juos siejo viena siela, bet jie gerokai skyrėsi išvaizda, charakteriu ir temperamentu. Žemo ūgio, apvalaus veido, nuolaidus ir atlapaširdis visiems Jonas buvo griežtas sau ir Mickevičiui, kitiems buvo tikras švelnumo ir meilės artimui įsikūnijimas. Jis apskritai buvo laimingesnis už Mickevičų ir traukė prie savęs net tuos, kurie, dažnai bijodami poeto pranašumo ir genialumo, net nedrįso prie jo prieiti. Mickevičius neslėpė pasibjaurėjimo nenatūraliais, prieš valdžią ar turtus nusižeminti norinčiais žmonėmis, jis buvo negailestingas pagyrūnams, tuo požiūriu nebuvo labai švelnus ir mielas.

Na, abu mūsų Naugarduko mokyklos mokiniai nuo mažens gerai pažinojo lietuvių tautą, pamėgo jos dainas, buvo sujaudinti jų dvasios ir poezijos, o tai tikriausiai lėmė tai, kad nedidelis Naugarduko miestelis mažai kuo skyrėsi nuo mūsų kaimų, dvarų ir užkampių. Jie stebėjo muges, dalyvavo valstiečių vestuvėse, derliaus šventėse ir laidotuvėse, todėl dar mokykloje vargšas šiaudinis stogas ir komunos daina įžiebė pirmąją poetinę ugnį. Mickevičius greitai pakilo į aukštesnį savo nuostabių darbų lygį. Jonas liko ištikimas liaudies poezijai iki pat mirties: rašė, rinko ir dainavo kaimo dainas, išleido jų rinkinius ir vertimus.“ Beje, I. Domeika ir pats paslėpęs išsaugojo ir vėliau paskelbė keletą persekioto J. Čečioto dainų.

Sprangi studento duona

1816 m. J. Čečiotas įstojo į Vilniaus universitetą, Moralės ir politikos mokslų fakultetą ir po metų studijų gavo folosofijos mokslų kandidato laipsnį. Deja, 1817 m. dėl lėšų stygiaus poetas buvo priverstas studijas nutraukti ir dirbti samdomą darbą. Pasirinktų paskaitų nemetė, ateityje ketindamas tapti notaru, nenutraukė ryšių ir su draugais, filomatų draugijos bendraminčiais. Įsidarbinęs advokato kontoroje, Radvilų šeimos turto reikalų tvarkymo komisijoje, Čečiotas tvarkė Radvilų giminės paveldėjimo dokumentus, dėl jų važinėjo į Varšuvą, Minską, Naugarduką.

Varšuvoje jis stengėsi vykdyti draugų, prašiusių nupirkti audinių, frakų ir knygų, pavedimus. Dalyvavo Mokslo bičiulių draugijos susirinkimuose, lankėsi populiariose Varšuvos kavinėse „Pod Kopciuškiem“ ir „Cafe Militaire“. Laiškuose jis kritiškai ir griežtai vertino Varšuvos gyvenimo realijas. J. Čečioto draugai ir amžininkai rašė, kad smulkaus sudėjimo, gyvas, švelnus, lengvai paveikiamas akimirkos jausmų, lengvai pereinantis iš pasipiktinimo į švelnumą, iš džiaugsmo į svajones, poetas sunkiai išlaikydavo pusiausvyrą, retai patirdavo vidinę ramybę. Jis mėgo rūpintis kolegomis, ypač – jaunesniaisiais. Kuo labiau jis ką nors mylėjo, tuo didesnio tobulumo reikalavo ir tuo labiau įsižeisdavo dėl menkiausios ydos. Jis dažnai niurzgėdavo ant tų, kuriuos labiausiai mylėjo, net ir ant A. Mickevičiaus.

Vėliau J. Čečiotas bendravo ir kartu su draugais nuolat palaikė į Kauną persikėlusį A. Mickevičių, lankė jį, bandė padėti poetui gauti leidimą keliauti į užsienį. Kartu su J. Leleveliu redagavo darbus, rūpinosi jo knygų leidyba ir platinimu.

Kas aukščiau?

Dar 1820 m. A. Mickevičius, pabrėždamas nuoširdžią pagarbą J. Čečiotui, viename „Filomatikos“ eilėraštyje sušuko: „Kas aukščiau už tave, kas aukščiau už Janką?“. 1822 m. Poezijos bardo pirmojo tomo dedikacijoje jis pirmiausia paminėjo savo brangaus draugo vardą. Po daugelio metų viename iš 1855 m. rašytų laiškų jis prisiminė J. Čečiotą, kaip pasikartojančio sapno herojų: jis blaškėsi po miestelį, visur jo ieškojo ir nerado. „Šis sapnas kartojosi keliolika kartų, kol mane pasiekė žinia apie jo mirtį. Jis man pasirodė paskutinį kartą, tarsi kviesdamas mane pas save“, – rašė A. Mickevičius.

Žmogau, tu gerbki žmogų žmoguje ir brolį!

Filomatų draugijos idealai – meilė tėvynei, savišvieta, valios ugdymas, draugystė, ištikimybė – J. Čečiotui nebuvo skambūs žodžiai. Tapęs filomatu, jis nuolat organizuodavo bendraminčių susitikimus, juose deklamuodavo specialiai šioms progoms parašytus patriotinius eilėraščius. Jis mėgo dainuoti savo sukurtas dainas, pritardamas gitara, kaip rašė amžininkai, „kažin kokiu rusinų dialektu“. Jis net sukūrė eiliuotą vieno veiksmo operą. Žaibiškai iš lūpų į lūpas studentų tarpe plito jo sukurtos patriotinės dainos. Vertinamos ir jo surinktos gudų liaudies dainos, patarlės ir papročių aprašymai, išspausdinti iš dalies, kaip jis pats sakė, „slaviano-krevicų kalba“ arba „kiemo kalba“ (gudų, baltarusių kalba dar nebuvo kodifikuota). Čečiotas vertė ir Horacijaus bei Ovidijaus darbus.

Eilėraštyje „Žmoniškumas“ atsispindi visa jo gyvenimo ir kūrybos esmė: „Žmogau, tu gerbki žmogų žmoguje ir brolį! Nuo vargingo kumečio iki dvarininko, nuo vargšo „lopas ant lopo“ valstiečio iki paties karaliaus, nuo griaudėjančio Seimuose pamokslininko P. Skargos iki vargingo „baltutėlio it balandis“ kunigo bernardino“. Čečiotas žvelgė ne į žmogaus statusą ar turtus, ne į pareigas, o į jo dvasinį pasaulį, gailestingumą, meilę artimui, darbštumą, kantrumą, teisingumą, gebėjimą užjausti ir ištikimybę Dievui.

Tremtis

Tai buvo laikai, kai Rusijos valdžia akylai sekė studentus, ir niekas akademiniame pasaulyje negalėjo jaustis saugus. 1823 m., kaip filomatų grupės narį ir vieną „rimčiausių“ nusikaltėlių, poetą suėmė pirmą. Teisme jis neišdavė nė vieno kolegos. Čečiotui už „eilėse ir kalbose skelbus kenksmingus sumanymus“ pateikti kaltinimai apėmė neteisėtą veiklą filomatų draugijoje, patriotinių dainų kūrimą bei slaptą geografinio aprašo bukleto spausdinimą 1821 m.. Čečiotas kartu su Tomu Zanu ir Adomu Suzinu prisiėmė pagrindinę kaltę, taip nuo rimtesnių kaltinimų ir griežtos tremties bausmės išgelbėdami kitus, tarp jų – ir I. Domeiką, A. Mickevičių. Trijulė „baisiausių” nusikaltėlių buvo nuteisti neterminuotam gyvenimui didžiosios Rusijos gubernijose. Po metų kalėjimo jie, lydimi žandarų, kibitka išvežti į Orenburgą, iš ten – į Kizilą. Vėliau, pašlijus sveikatai, poetas buvo perkeltas į Ufą.

Tremtyje Čečotas liko ištikimas literatūrai, rašė daug, tiesa, žinome apie tai tik iš susirašinėjimo su draugais, mat daug rankraščių dingo negrįžtamai. Svarbią vietą literatūriniame autoriaus palikime užima Vilniuje išleistas tuo metu populiaraus Vašingtono Irvingo dvitomio vertimas lenkų kalba. Čečiotas sugebėjo įrodyti vietos valdžiai, kad yra kilmingas ir gavo leidimą dirbti valstybės tarnyboje – iš pradžių, kaip nemokamas raštininkas, o po metų jau gavo ir atlygį. Jis vengė bendrystės su rusais, vengė ir triukšmingo socialinio gyvenimo. Poetas griežtai kritikavo savo draugų bohemišką bičiulystę su Peterburgo elito atstovais ir nuliūdo, sužinojęs, kad 1829 m. Sankt Peterburge leistame A. Mickevičiaus poezijos tome nebebuvo dedikacijos draugams, o „Konradas Valenrodas“ iš viso buvo dedikuotas Rusijos imperatoriui. Teigiama, tai padaryta sąmoningai, siekiant suklaidinti cenzūrą, bet Čečiotui tai buvo smūgis, o tremties gyvenimo sunkumų asmeniškai nepatyręs A. Mickevičius iki galo taip ir nesuprato radikalaus savo draugo vertinimo, draugystė nutrūko.

Išsigelbėjimas areštinėje

1831 m. Čečiotas atvyko į Tverę. Būtent tada, kai šį miestą pasiekė žinia apie sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje, mieste kilo choleros epidemija. Greitai pasklido absurdiški gandai, neva, kažkoks užsienietis, lenkas „užnešė ir paleido marą“. Atvykėliams išgyventi tapo dar sunkiau. Padėjo miesto gubernatorius. Jis, suklastojęs kaltinimus, sulaikė Čečiotą, taip leisdamas jam išgyventi epidemiją areštinėje. Vėliau poetas iš Tverės buvo perkeltas į nuošalų Toržoko miestelį.

1833 m. tam pačiam Tverės gubernatoriui rekomendavus, Čečiotas persikelia į Lepelį, ten gauna postą Berezino kanalo inžinierių valdyboje. Jis buvo gerbiamas, laikomas maloniu ir paslaugiu žmogumi, garsėjo disciplina. Už puikų darbą J. Čečiotas gavo valstybinį apdovanojimą ir leidimą grįžti namo. Jo susidomėjimas gudų kultūra, folkloru neliko nepastebėtas. Būtent tada buvo parašyti pirmieji trys „Kaimiečio dainelių“ tomai, 1837, 1839 ir 1840 m. buvo išleisti Vilniuje, Juzefo Zavadskio spaustuvėje. Jo dainų tekstais pasinaudojo kompozitorius Stanislavas Moniuška –  18 Čečioto eilių virto dainomis.

Skurdžius, dalinantis labdarą

Grįžęs namo, poetas apsistojo Ščorsuose, netoli Naugarduko, ten tvarkė grafo A. Chreptovičiaus bibliotekos archyvą. 1844 m., po grafo mirties „Kaimiečių dainelių“ autorius persikėlė į Bartnikų dvarą, prisiglaudė senų draugų Šližnių šeimoje, vėliau – Vieržbovskių šeimos dvare Dolmatove. Čečiotas išliko jautrus, besirūpinantis žmonių vargais. Iš 1841 m. rašyto laiško Naugarduko labdaros draugijai, sužinome, kad savo vežimą jis liepė parduoti vargšų išlaikymo reikmėms, apgailestaudamas, kad rūpinasi vargšais, pats būdamas skurdžiausias.

Paprastas žmonių likimų ir įvykių liudininkas

Po tremties, gimtajame krašte gyvendamas pas pažįstamus, poetas jautėsi nemielu išlaikytiniu, svetimos duonos valgytoju. Patį poetą ir jo būtį geriausiai apibūdina jo paties žodžiai: „Neturiu nei žmonos, nei vaikų. Esu tik paprastas kitų žmonių likimų ir įvykių liudininkas. Analizuoju, kaip ir teatre, būdus, kaip kiekvienas atlieka savo vaidmenį.“

Draugų ir gydytojų patartas bei vildamasis atstatyti tremtyje pašlijusią sveikatą, 1847 m. pavasarį, jau sunkiai sirgdamas džiova, Jonas Čečiotas atvyko į Druskininkus ir apsistojo Ratnyčioje. Nelankė jis puošnių poilsiautojų pobūvių, nespėjo per daug ir su kažkuo susibičiuliauti. Netrukus atgulė ligos patale. Lankė jį tik žinomas LDK laikų istorikas ir rašytojas Juzefas Ignacijus Kraševskis. Jis rašė: „Atvyko čia, į Druskininkus, tas kupinas kaimiško paprastumo giesmininkas, dorybių pilnas žmogus, po ilgų, labai ilgų kančių, kad savo krikščioniška mirtimi užverstų tikrai krikščioniško gyvenimo knygą“.

J. Čečiotas mirė 1847 m. rugpjūčio vienuoliktą, tesulaukęs 51-ių. Skurdžiame namelyje, ant paprasto „tapčianiuko“. Prie jo kūno palinko trise – poeto sesuo, rašytojas (J. I. Kraševskis) ir vargšė močiutė, „svetima jam, bet kartu atstojusi jam mamą, seserį ir žmoną“, – rašė į Ratnyčios kapines karstą lydėjęs J.I. Kraševskis. Jis padarė pomirtinę J. Čečioto kaukę. Ji – viena iš nedaugelio poeto atvaizdų. Po kelerių metų geležinį kryžių į paminklą savo lėšomis pakeitė druskininkietis Leopoldas Valickis, paminklą papuošęs poeto Edvardo Odynieco žodžiais: „Jaunystę savo jis pašventė darbui, mokslui ir dorybei, vyriškumo laike drąsiai ištvėrė išbandymus ir kančias, meilė Dievui ir broliams – jo būties esmė, visas jo gyvenimas – kelias į išganymą.“

Parengė Vilius Rekevičius