Gydytojas Jonas Pileckis – visur spėjantis sveikatos ambasadorius

Senosiose Druskininkų kapinėse nesunkiai galima rasti solidų ir tuo pačiu juodai santūrų paminklą, papuoštą galingu kryžiumi, tarsi parodančiu, kad čia ilsisi didis žmogus, kadaise daug gero nuveikęs Druskininkų labui. Čia palaidotas gydytojas Jonas Pileckis, tuomet pelnytai ir draugų, ir priešų tituluotas „Druskininkų karaliumi“.

Gydytojas J. Pileckis / Wikidata nuotrauka

Puikus išsimokslinimas

Gimė jis 1821 m. Vilniuje. Pabaigęs gimnaziją, 1834-1837 m. mokėsi Vilniaus Romos katalikų dvasinėje akademijoje, kuri tuo metu garsėjo, kaip viena iš geriausių šio profilio įstaigų Europoje. Ten dėstė filosofijos ir logikos profesorius Aniolis Daugirdas, profesorius Janas Skidelis, kuriuos studentai dievino ir  laikė kone šventaisiais. Leonas Borovskis literatūrą ir estetiką dėstė taip, kad „po paskaitos išėję studentai jautėsi kaip graikai, pasiklausę Periklio“. Puikus mokinys, priklausęs paskutinei minėtos akademijos abiturientų kartai, turėjo ypatingą bendravimo dovaną ir spinduliavo neišsenkančią energiją. 1837-1842 m. jis studijavo Medicinos chirurgijos akademijoje, o ji buvo „aukštoji mokykla“, kurioje, amžininkų žodžiais, buvo ugdomi „ne tik specialistai, bet ir žmonės“.

Pabaigęs mokslus „su pagyrimu“, J. Pileckis 1842 m. apsigyveno Gardine, ten dirbo gydytojo Ksavero Volfgango padėjėju ir, kaip laisvai praktikuojantis gydytojas, ėmė lankytis Druskininkuose. 1846 m. jis paskiriamas etatiniu Druskininkų kaimo gydytoju ir inspektoriumi. Kurortui gydytojas pašventė visus 36 savo likusio gyvenimo metus.

Geležinė valios jėga

Įsivaizduokime jauną, išvaizdų 25 metų gydytoją, kuris mėgaujasi žmonių palaikymu ir netgi valdžios pasitikėjimu. Jis ne tik prižiūri parko, stoties gyvenamųjų namelių statybas, bet ir vysto kultūrinę veiklą: parūpina kasdien sezono metu grojantį karinį orkestrą, atidaro teatrą ir koncertų salę, rašo straipsnius į įvairius leidinius, dalyvauja Druskininkų gydytojų draugijos veikloje. Kurorte pradėjo lankytis įžymybės: Jonas Čečiotas, Vladislavas Sirokomlė, Stanislavas Moniuška, Adomas Kirkoras, Jozefas Kraševskis, Elzė Ožeškienė. Visus juos reikėjo priimti, visais pasirūpinti.

Jaunas gydytojas tapo, kaip dabar būtų sakoma, puikiu vadybininku, prodiuseriu ir nuomonės formuotoju. Nedraugai ir konkurentai jį pravardžiavo „madingu saloninių gydytoju“, tačiau, kaip rašė istorikas, leidėjas, visuomenės veikėjas Adomas Honorius Kirkoras, be Pileckio Druskininkuose niekas negalėjo įvykti: „Atvažiuoja artistai, ruošiasi rengti koncertą – kreipiasi į Pileckį. Užeigoje blogai pamaitino, netvarka viešbučiuose – kreipiasi į Pileckį. Jis dirbo dieną ir naktį, visuomet buvo neįprastai tikslus ir tvarkingas. Pileckis vadovauja teatrui, sudaro teatro sezono repertuarą, pats renka pjeses, skirsto vaidmenis. Pileckis organizuoja pokylius, šventes, arbatėles, eitynes prie Nemuno“.

Tiesa, jis turėjo pacientų ir daug administracinių pareigų. Jo laikas buvo skaičiuojamas valandomis ir minutėmis. Štai kaip apie tai rašė A. H. Kirkoras: „Pokylis. Pileckis šoka mazurką. O po dešimties minučių jis jau lanko sunkiai sergančią vargšę seną žydę. Tuomet vėl pokylis. Jis buvo visur esantis genijus“. Pokyliai būdavo tokie, „jog kėdes tekdavo iš visų Druskininkų skolintis“, o jis, kaip rašė amžininkai, grąžindavo viltį gyvenimui ir nurodydavo kryptį visai visuomenei, rūpinosi neturtingais. Didelis autoritetas ir valdžios pasitikėjimas suteikė jam galimybę įgyvendinti įvairiausius planus. Puikus išsimokslinimas, gebėjimas bendrauti su žmonėmis – tai dar ne viskas, ko reikia sėkmei. Žmonės pastebėjo J. Pileckio didelę meilę darbui ir, svarbiausia, geležinę valios jėgą.

Kiekvienas, į kurortą atvykęs, poilsiautojas turėjo kreiptis į gydytoją Pileckį. Jis, išklausęs ir ištyręs ligonį, „išrašydavo siuntimą“ – skirdavo procedūras, pastogę, o namo savininkas sutikdavo su gydytojo paskirtu nuomos mokesčiu. Pileckis ne tik gydė, bet ir sudarydavo sąlygas ligoniui įvairiai pramogauti. Jo namai buvo atviri visiems.

Gryno aukso širdis

„Šio žmogaus širdis buvo grynas auksas, – rašė A. H. Kirkoras. – Jis ne tik padės nelaimingajam iš savo lėšų, bet ir nuramins, paguos, nukreips patikimesniu keliu bei savo ryšiais stengsis sustiprinti jo ateitį.“ Daug to, kas padaryta Druskininkuose, buvo padaryta ne tik jo iniciatyva ir jam vadovaujant, bet dažniausiai ir jo paties lėšomis. Jo pastangomis buvo įrengtas parkas, galerijos, maudyklės, geležinkelio stotis, pramogų ir susitikimų rūmai „Kurhauzas“. 1850 m. atidaryti gailestingumo namai, kuriuose kasmet visiškai nemokamai gyvendavo nuo 50 iki 80 žmonių. Gydytojo iniciatyva, 1852 m. turtingų žydų lėšomis buvo atidaryta 12 lovų vargšų žydų ligoninė, kuri per metus priimdavo 200-300 neturtingų žmonių. Įkurtas teatras, jo direktoriumi buvo pats gydytojas. J. Pileckio prašymu, 1856 m. valstybės lėšomis atidaryta 36 lovų ligoninė nepakankamai pasiturintiems Gardino ir pasienio gubernijų valdininkams. Joje kasmet sveikatą pataisydavo apie 100 žmonių. Visus juos gydytojas Pileckis gydė nemokamai. Gydytojo iniciatyva, pastatyta vaikų našlaičių prieglauda, katalikų bažnyčia, jų veikla ir išlaikymu reikėjo rūpintis kasdien: organizuoti loterijas, rengti labdaros pasirodymus, koncertus ir kita.

Tituluota šeima

J. Pileckis pastebimai prisidėjo ir prie tarptautinės Druskininkų šlovės. Tiesa, nemaža dalis nuopelnų priklauso jo gražuolei žmonai. J. Pileckis buvo vedęs Eleną Soltanaitę (Helena Soltan) – vienos iš garbingiausių Lietuvos šeimų atstovę, o ji, kaip ir pridera aukštuomenės damai, traukė į kurortą įžymybes. Helenos tėvas, Stanislovas Soltanas – Lietuvos dvaro maršalka, 1794 m. Tado Kosčiuškos sukilimo metu vadovavęs Lietuvos sukilėlių pulkams, net ir paleistas iš kalėjimo, atsisakė prisiekti ištikimybę Rusijai, o 1812 m., Napoleono įsakymu, buvo paskirtas Laikinosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės komisijos prezidentu, jam suteiktas generolo-majoro laipsnis. Jis – Garbės legiono karininkas, daugybės apdovanojimų savininkas. Po pralaimėjimo jis buvo priverstas emigruoti į Saksoniją, tačiau, kaip „laisvųjų mūrininkų luomo“ žmogus, palaikė plačius tarptautinius ryšius. Helenai buvo 15 metų, kai mirė jos tėvas, ir ji augo grafienės Pacaitės-Potockienės dvare, netoli Gardino.

Bet „kraujas – tirštesnis už vandenį“, tad, tapusi žymaus daktaro žmona, garbių svečių Druskininkuose sulaukdavo dažnai.

Nuokalnė

Atėjo 1863-ieji. J. Pileckis, kaip tikras patriotas, dalyvavo liūdnai pagarsėjusiame sukilime. Jam nepavykus, norėdamas išvengti suėmimo, 1863 m. kovo 6 d. jis atsistatydino. Ir viskas, nepaisant net ir geležinkelio atsiradimo, kurorte tarsi sustingsta.

1864 m. Anapilin iškeliavo žymus Druskininkų gydytojas, literatas Ksaveras Volfgangas, 1864 m. mirė Druskininkų patriotas Teodoras Narbutas, 1886 m. pasaulį paliko A. H. Kirkoras, 1887 m. mirė Jozefas Kraševskis.

Vienas po kito Druskininkus apleido ir Anapilin iškeliavo kurorto patriotai ir propaguotojai. Poilsiautojų mažėjo, gydykla griuvo, atsirado skolų. Privatus šeimininkas, kuriam vėliau atiteko gydyklos, prašė J. Pileckį sugrįžti, bet vis tiek kažkas buvo ne taip. Savininkai keitė vieni kitus, o kurortas nebesusigrąžino buvusios šlovės. Suprantama, sukilimas, Danijos-Austrijos-Prūsijos, Kaukazo karas nepadėjo kurorto klestėjimui. Pastabi ir kritiška rašytoja, artima gydytojo J. Pileckio draugė Elzė Ožeškienė tuometį nuosmukį paaiškino tuo, kad po 1863 metų kurortas tapo „biurokratų, kurie sunaikino viską, kas anksčiau buvo sutvarkyta“, nuosavybė.

Draugystė

Su E. Ožeškiene nebuvo romantiško meilės ryšio. Kai J. Pileckis atvyko dirbti į Gardiną, Elzei tebuvo vieneri. Rašyta, kad skęstančią dešimtmetę mergaitę Elzę gydytojas Pileckis išgelbėjo nuo mirties. Jis tapo ir pirmuoju jos gydytoju. Deja, jam teko dalyvauti ir, vyresniajai Elzės seseriai Klementinai išleidžiant paskutinį gyvenimo atodūsį. Žodžiu, palaipsniui gydytojas tapo gabios rašytojos vyro idealu.

Nors pažintis ir neperaugo į meilę, šios draugystės atgarsių galima rasti daugelyje rašytojos kūrinių. Apysakos „Paskutinė meilė“ veiksmas vyksta būtent kurorte, pavadintame D***: „Prie gydomųjų šaltinių pirmiausia atsiranda gydymo įstaigos, o dažniausiai plūsta pacientai. Tai palaima – sveikata. Netrukus prie vandenų atėję ligoniai, jausdami, kad įgijo šį „aukščiausią gėrį“, ėmė ieškoti pramogų – būriavosi į grupes, šoko, ėjo pasivaikščioti ir pasivažinėti, įsimylėjo, tuokėsi. Po truputį gydomųjų vandenų šlovė persipynė su įvairiausių pramogų šlove. Jei ligoniai gali linksmintis, tai kodėl gi negali sveikieji?“

Vieną iš savo knygų E. Ožeškienė dedikavo ponui J. Pileckiui: „Trokšdama papuošti savo istoriją kilnaus žmogaus ir visuomenei naudingo piliečio vardu, skiriu ją Tau – ir man nepavyks to padaryti iškalbingiau, nei pakartojant „Margirio“ ir „Ąžuolragio“ (Vladislovo Sirokomlės) eilutes: „Te neleisk kuklumui savęs užkrėsti, kai šlovė, širdį užliejus, pražysta; juk ligoniams leista atminti daktaro vardą, o draugams pasidžiaugti tavo draugyste.“

„Iščiūčiuota vietelė“

Daktaras Pileckis daug metų kentėjo nuo organinių širdies pažeidimų, bet, „kaip tikras sargybinis, jis negalėjo palikti savo posto iki paskutinės minutės“. 1878 m. rugsėjo 24 d., pusę dviejų nakties, gana netikėtai sustojo gydytojo širdis. Jis pagyveno tik 56 metus. Nekrologe, be kita ko, apie jį rašė: „… nuošalų kaimą jis paėmė į savo rankas ir iščiūčiavo jį iki nuostabiausios vietelės, atgaivino, padarė sveiką ir pripildė minčių, persmelkiančių žmonių širdis“. Šioje vietelėje, senosiose Druskininkų kapinėse, jis ir palaidotas.

Parengė Vilius Rekevičius