Tarybos narių Peticija – trečias bandymas prisibelsti į Seimo sąžinę
Ko verta valstybė, kuri negirdi ar nenori girdėti savo piliečių balso? Kaip žmonės gali tikėti savo valstybe, kai ji taiko dvigubus standartus, vengia sakyti tiesą savo žmonėms? Tokie klausimai kyla ne vienam druskininkiečiui, matančiam, kaip aukščiausia šalies valdžia piktybiškai ignoruoja jų teisėtą norą žinoti tiesą – kas jau aštuonerius metus nepagrįstai kaltina Druskininkus korupciniais ir kitokio pobūdžio nusikaltimais ir kariauja prieš kurorto žmones oficialiai nepaskelbtą karą.
Kas rašo skundus, kas jų pagrindu kurpia bylas, inicijuoja tyrimus, kas trukdo Druskininkų vadovams ramiai dirbti, o miestiečiams laimingai gyventi?
Gindama savo miesto įvaizdį ir siekdama išsiaiškinti Druskininkų šmeižikus bei prašydama sudaryti Seimo specialiąją tyrimo komisiją, miesto bendruomenė surinko 6,5 tūkst. parašų. Tie parašai balandžio mėnesį buvo pristatyti Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui. Parlamento vadovo atsakymo teko palaukti du mėnesius, o atsakymas buvo tiesiog mandagus: „Dėkojame už Jūsų išdėstytą nuomonę ir pilietinę poziciją“. Ir taškas.
Ko gero, rašydamas tokį atsakymą, Seimo pirmininkas nepagalvojo, jog tai, kad miesto bendruomenė laisva valia, niekieno neverčiama surinko trečdalio Druskininkų gyventojų parašus, yra išskirtinis įvykis Lietuvos pilietinės visuomenės istorijoje, kuriuo ateityje gali pasekti ir kitos savo miesto ar rajono teises bei garbę ginančios bendruomenės. Galbūt šioje situacijoje Seimo pirmininkui reikėjo pajudinti bent kairės rankos mažąjį pirštelį? Bet jis problemą užspaudė mandagia padėka.
Tada miesto gynybos ėmėsi Druskininkų savivaldybės tarybos nariai. Gegužės pabaigoje 21 tarybos narys pasirašė viešą kreipimąsi Seimo valdybai, frakcijoms, komisijoms. Ten buvo prašoma sukurti laikinąją Seimo komisiją, kuri išaiškintų prieš Druskininkus vykdomo puolimo organizatorius ir vykdytojus. Praėjo beveik pusantro mėnesio – jokios reakcijos. Pagal turimą informaciją, Druskininkų politikų kreipimasis buvo perduotas Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetui. Ar jiems irgi nusispjauti į druskininkiečių teisėtai išrinktos valdžios atstovų kreipimąsi?
Vakar 21 Druskininkų savivaldybės tarybos narys žengė dar vieną žingsnį. Jie LR Seimo peticijų komisijos pirmininkui Petrui Čimbarui įteikė Peticiją „Dėl galimos neteisėtos Lietuvos politikų įtakos ir (ar) poveikio valstybinių institucijų pareigūnams, Lietuvos teisėjams ir teisėsaugos institucijų pareigūnams (tarp jų – ir prokurorams)“.
Peticija – raštiškas kreipimasis į Seimą, Vyriausybę ar vietos savivaldos valdžios ir valdymo institucijas su reikalavimais ar siūlymais spręsti svarbius visuomenei, savivaldai bei valstybei klausimus.
Net dvylikos lapų Peticijoje pateikta gausybė faktų, patvirtinančių politikų įtaką ir poveikį valstybinėms ir teisėsaugos institucijoms, priimant tendencingus sprendimus Druskininkų atžvilgiu, taip pat patikrintą informaciją apie Druskininkų savivaldybės bei jos vadovų persekiojimą bei trukdymą atlikti savo darbą.
Išanalizavus Peticijoje pateiktą informaciją ir iš eilės sunumeruotą įvykių seką, nesunkiai dėliojasi ir veiksmų schema – Druskininkų liberalai ir konservatoriai sukurpia skundą apie Savivaldybės vadovus ir siunčia Seimo nariams. Šie paskleidžia skundų srautą įvairioms institucijoms. Svarbiausiu neigiamos informacijos apie Druskininkus surinkėju ir perdirbėju tampa tuometis Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas V. Gailius, kuris, pasinaudodamas Antikorupcijos komisijos vardu, dažnai gal net nežinant kitiems komisijos nariams, perduoda skundus teisėsaugos institucijoms. Toliau veiksmas galimai vyksta taip: Druskininkų liberalas ir miestelėnų kontraversiškai vertinamas verslininkas V. Trinkūnas, galimai naudodamasis savo asmeninėmis pažintimis, pasistengdavo, kad skundai pasiektų Prezidentę.
Druskininkams dažniausiai pavykdavo įrodyti skundų nepagrįstumą – tyrimai subliūkšdavo, įtarimai nepasitvirtindavo, teismai būdavo laimimi.
Kai tapdavo akivaizdu, jog teisėsaugininkai jau pralošia bylas prieš Druskininkus, tada arenoje pasirodydavo S. Daukanto aikštės rūmų šeimininkė ir įsijungdavo į kovą prieš Druskininkus.
Kažin kodėl, per metinį pranešimą jai vos paminėjus nesutvarkytą Vijūnėlės dvaro reikalą, akimirksniu būdavo atnaujinamos ir laimimos anksčiau Druskininkams pralaimėtos bylos ir Prezidentės bei jos kontroliuojamos aplinkos įnoriai? Užduočių vykdytojams už uolumą – valstybiniai apdovanojimai ir stumtelėjimas karjeros laiptais? Ir taip aštuonerius metus?
Druskininkiečiai mato viešojoje erdvėje visų lygių politikų formuojamą neigiamą Druskininkų įvaizdį ir nori suprasti, kodėl visa tai vyksta, kas tuo suinteresuotas, kuo nusikalto Druskininkai?
Vakar šis druskininkiečių noras sužinoti visą tiesą, buvo pateiktas Seimui trečią kartą, šįkart – Peticijos forma. Gal pagaliau bus išgirstas pusseptinto tūkstančio druskininkiečių balsas?
Jei savivaldybės turėtų teisę rengti referendumus bendruomenei svarbiais klausimais, akivaizdu, jog Druskininkuose tikrai pavyktų surinkti reikiamą balsų skaičių referendumui surengti. Tokiame referendume galėtų būti pateiktas tik vienas klausimas: „Ar šalies valdžia privalo ištirti Druskininkų šmeižto schemą ir įvardinti dėl to kaltus asmenis ir institucijas? „Taip“. „Ne.“ Referendumo rezultatus nesunku prognozuoti. Štai tada valdžia privalėtų vykdyti referendumo dalyvių valią, mandagia padėka už pilietiškumą išsisukti nepavyktų.
Praėjusį šeštadienį, švęsdamas Valstybės dieną, ne vienas iš mūsų, ko gero, sau kėlė klausimą: „Kas yra mūsų valstybė? Gal tai Seimas, Vyriausybė, Prezidentė, prokurorai, specialiosios tarnybos?“ Ne, mielieji, valstybė tai – mes, miestų ir rajonų bendruomenės, visi Lietuvos žmonės, ją kuriantys, dėl jos dirbantys, aukojantys save ir norintys, kad ji būti vienodai teisinga kiekvienam iš mūsų.
Ar tikrai valdžiai padoru negirdėti žmonių balso, noro sužinoti tiesą, nematyti ir nejausti bendruomeniškumo jėgos?
Ką reikia padaryti, kad Seimas, teisėsaugos institucijos išgirstų savo miesto garbę ginančių druskininkiečių balsą? Gal atvažiuoti į Vilnių dviem šimtais autobusų ir garsiai valdžios žmonėms pasakyti: „Mes turime teisę žinoti tiesą. Ją turi žinoti visi – mūsų draugai ir priešai. Leiskite mums tikėti valstybe“.
D. Grybauskaitė savo paskutiniame metiniame pranešime pareiškė: „Su valstybe iš esmės viskas gerai“. Čia daug kam kyla klausimas: „Ar tikrai gerai? Su jūsų ar mūsų valstybe, Jūsų ekscelencija?“…
Penktadienį bus prisaikdintas naujasis Prezidentas. Gal kas nors pasikeis? Gal paklusnieji jau buvusios šalies vadovės žmonės taps drąsesni, gal jie nugalės baimę, gal jiems prabus sąžinė, gal ir Seimo nariai nebijos imtis spręsti Druskininkų šmeižto kryžiažodį?
Klausantis išrinktojo Prezidento Gitano Nausėdos dar rusena viltis, kad Lietuvos viešoji politika su laiku gal apsieis be tijūnų, bizūnų ir juodvarniais lakstančių VSD pažymų, parodomųjų STT pogromų. Gal nebeliks ir „tulpių pašto“ ar kišeninių prokurorų. Nes kitu atveju, liepos 6-oji gali tapti tik romantiškos istorijos švente – 13-ojo amžiaus Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena, bet ne 21-ojo amžiaus europinių laisvės ir teisės standartų Valstybės diena.
„Mano Druskininkai“ informacija