„Ryto“ gimnazija didžiuojasi kuriančiais mokytojais

„Ne mokyklai, o gyvenimui mokomės!“. Šią Senekos sentenciją kaip dalykinį credo pasirinkusi „Ryto“ gimnazija didžiuojasi ne tik kūrybingais,  bet ir kuriančiais mokytojais. Jau ne vienerius metus gimnazijoje organizuojamas „Kūrėjų vakaras“, kuriame pristatoma mokytojų ir mokinių kūryba. Skaitoma poezija, proza, dainos ir šokiai verčia susimąstyti apie gyvenimą, išgyventi išgirstas istorijas ir dar kartą garsiai pasakyti, kad kiekvienas, prisilietęs prie meno, tampa geresniu žmogumi.

Tarptautinės Mokytojo dienos išvakarėse „Ryto“ gimnazijos mokytojų pasiteiravome, kokia kūrybinė veikla joms mieliausia ir kokie kūrybiniai pasiekimai džiugina? Kaip kūrybinė veikla papildo jų darbą ir stiprina, paįvairina gimnazijos bendruomenės veiklą, gyvenimą? Kokių spalvų ji prideda Mokytojo pašaukimui?

 

„Ryto“ gimnazijos mokytojų R. Karlonienės, L. Zdančiuvienės, R. Dvorkinienės, R. Balkaitienės ir E. Skrėliūnienės kūrybinė veikla paįvairina gimnazijos bendruomenės veiklą, prideda spalvų Mokytojo darbui/Laimos Rekevičienės nuotrauka

Ronata Balkaitienė: „Esu savo kolegės, mokytojos Ramunės Karlonienės bendraklasė. Baigiau muzikos mokyklą, pianinu mane mokė groti nuostabi mokytoja Natalija Sokolenko. Tai jai turiu būti dėkinga už šį gyvenimo posūkį – žengti toliau muzikos keliu. Mokslus krimtau net 15 metų. Dainavau ir dirigavau choruose, džiazo ansamblyje. Turiu muzikos studiją, kurioje dainuoja ir groja norintys muzikuoti. Patinka įvairūs žanrai – nuo etnomuzikos iki roko. Šiuo metu grįžau prie chorinio dainavimo, nes noriu tobulėti pati, neatsilikti nuo mokinių. Pradėjau lankyti mūsų miesto chorą „Druskininkai“ pas jauną vadovę Ingą Vagnoriūtę.

Dirbu „Atgimimo“ ir „Ryto“ mokyklose ir didžiuojuosi, kad dar prieš 15 metų mano sukurti himnai mokykloms vis dar tebegyvuoja, juos dainuoja visa mokykla. Savo darbą myliu ir neįsivaizduoju gyvenimo be muzikos.“

Rūta Dvorkinienė: „Gimiau ir augau Druskininkuose, baigiau tuometę 3-iąją vidurinę mokyklą. Įgijau teatro bakalauro, šokio pedagogikos ir šiuolaikinio šokio diplomą. Šią profesiją pasirinkau, nes visada norėjau kurti. Kai lankiau darželį, visada tekdavo šokti solo partijas. Užmerkusi akis, matydavau save šokančią baletą, sėdėdama prieš veidrodį, pirštais grodavau natas. Muzikos mokykloje baigiau fortepijono klasę, o štai baleto šokėja netapau. Todėl esu dėkinga likimui, kad galiu dirbti mylimą darbą, muziką, šokį ir sportą sujungti į vieną dermę ir taip realizuoti savo kūrybines mintis bei idėjas. Džiaugiuosi, kad savo žiniomis galiu pasidalinti su „Ryto“ gimnazijos mokiniais, kuriems dėstau šokio pamokas.

Jau 28 metus vadovauju šiuolaikinio šokio studijai „Decima“. Kai pradėjome savo veiklą, Lietuvoje dar nebuvo modernaus šokio konkursų, toks šokis dar tik buvo pradėjęs leisti šaknis šalyje. Šiandien aš didžiuojuosi „Decima“ studijos merginomis, kurios dalyvauja respublikiniuose ir tarptautiniuose šiuolaikinio šokio konkursuose, laimi prizines vietas. Jos padeda įgyvendinti mano kūrybines mintis, perteikti gyvenimo istorijas scenoje.

Džiaugiuosi, kad „Ryto“ gimnazijoje yra daug mokinių, norinčių  šokti ir pasirodyti scenoje. Jie noriai dalyvauja meniniuose projektuose, šimtadienio šventėse ir kituose gimnazijos renginiuose. „Ryto“ gimnazijos vaikinai su „Decimos“ šokėjomis šoko šokio spektaklyje „Laukiančiosios“. Tai puikus įrodymas, kad per neformalųjį ugdymą mokiniai atranda save, ugdo savo meninius gebėjimus, išmoksta dirbti komandoje, atsižvelgti į kito nuomonę, bendrauti ir bendradarbiauti.

Šiais metais visų mūsų laukia didelis iššūkis – meninis projektas Lietuvos šimtmečiui paminėti. Visada gera dirbti su kūrybingais mokytojais, kuriais gali pasitikėti, kurie tarsi tavo antroji puselė, suprantanti ir papildanti tavo mintis ir idėjas.

Šokis yra mano gyvenimas. Kiekviena laisva minutė yra skirta kūrybai. Aš savo mintis, išgyventas istorijas pateikiu žiūrovui per šokį ir džiaugiuosi, jeigu jos palietė jų širdis. Ne veltui sakoma: „Pasirink mylimą profesiją, ir nė vienos dienos nereikės dirbti.“

Ramunė Karlonienė: „Baigiau Druskininkų 3-iąją vidurinę mokyklą, beje, matematinę klasę, kurioje turėjome privalomas 6-7 savaitines matematikos pamokas. Mano matematikos mokytoja, kurią labai mylėjome, Vlada Šaulienė kažkada sakė: „Tik nestok į lietuvių kalbą, lituanistams sunkiausia dirbti.“ Tada nesupratau ir netikėjau, kol pati tos košės paragavau. Mokykloje puikiai sekėsi lietuvių kalba, vyresnėse klasėse, mamos paraginta, dalyvaudavau Respublikiniame Jaunųjų filologų konkurse, iš kurio grįždavau kaip laureatė.

Ilgus metus dirbdama „Atgimimo“ vidurinėje mokykloje, be tiesioginio darbo turėjau galimybę kurti scenarijus ir statyti spektaklius, vedžiau teatro būrelį – už tai esu dėkinga direktorei Danutei Časienei, kuri, be kita ko, yra mano prozos darbų vertintoja ir tas žmogus, kuri visada palaikė ir skatino kurti. Šiandien buvusią direktorę galiu vadinti savo mokytoja ir bendraminte.

Gražiausi prisiminimai ir vaikai – iš to laiko. Kai, kuriant spektaklį, nejučia gimdavo žodžiai ir muzika dainai, kurią drauge su mokiniais įpindavome į Šimtadienio spektaklį.

Aišku, labai džiaugiuosi savo novelių publikacijomis „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“, „Nemune“. Tai kolei kas – mano didžiausias įvertinimas.

Kaip gimsta kūryba? Ji ateina iš patirčių, išgyvenimų. Arba kai esi draugės priremta ar paprašyta vėlų vakarą žodžius dainai sukurti („Atgimimo“ mokyklos dainą kažkada  kūrėme kartu su drauge ir kolege Ronata). Arba kai kuri tekstą čia pat, pamokoje. Arba kai atsiranda vienas kitas mokinys kūrėjas, su kuriuo gali, kaip aš sakau, kita kalba pakalbėti. Literatūrą myliu ir kiekvienais metais su kiekviena klase dirbu kitaip; tenka derintis prie vaikų poreikių, gabumų, intelekto.

Manau, ne tik lituanistas, bet ir fizikas, matematikas taip pat gali būti ir yra mokytojai kūrėjai. Kūryba –  terpė, turinti plačias erdves… Nors pati per mokslo metus rimtai užsiimti rašymu negaliu, nelieka laiko, tačiau mes dar turime nemenką dalį vasaros atostogų – vasara yra atgaiva.“

Erika Skrėliūnienė: „VU filologijos fakultete lietuvių kalbos ir literatūros specialybę rinkausi todėl, jog maniau esant ją dinamišką ir kūrybingą. „Ryto“ gimnazijoje mokau lietuvių kalbos ir literatūros. Kartu su kolegomis kuriu įvairius meninius projektus, kartais rašau eilėraščius. Meniniai projektai – tai galimybė bendradarbiauti su įvairius dalykus dėstančiais mokytojais, tai džiaugsmas atrasti talentingus vaikus, dažnai nedrąsius, nepasitikinčius savimi, bijančius scenos, žiūrovų, viešojo kalbėjimo. Smagu matyti, kaip palaipsniui visos baimės mąžta, ir jaunas žmogus geba atskleisti save, užauga ir puikiai jaučiasi, kaip skaitovas arba aktorius.

Kurti eilėraščius man – tai bandymas pažvelgti į pasaulį, save ir žmones giliau, toliau, įžvelgti dramatiškas arba tragikomiškas situacijas ten, kur kiti temato buities apraiškas, ir atvirkščiai – man komiški dvasiškai menkų žmogelių egoistiniai išgyvenimai, kai taip dažnai vyksta stiprių asmenybių dramos. Kūryba padeda kitaip pažvelgti į literatūrą ir savitai ją dėstyti, sieti su šiuolaikinėmis problemomis, bandyti sudominti vis labiau viskam abejingus mokinius. Kai jų akyse blyksteli susidomėjimas, sukeliama diskusija, visam gyvenimui atminty išlieka autorius ar kūrinys, vadinasi, tikslas pasiektas – į jų širdis atėjo knyga! Galbūt tai ir yra Mokytojo darbo prasmė – supurtyti abejingus ir apsaugoti jautriuosius?“

Laima Zdančiuvienė: „Baigusi Druskininkų 1-ąją vidurinę mokyklą, įstojau į VVU filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo specialybę. Svajonės siejosi su teatru, bet susiklosčiusios aplinkybės nuvedė į lietuvių kalbos studijas. Visuomet mėgau lietuvių kalbą, ypač literatūrą. Skaityti pradėjau, dar nelankydama mokyklos. Ir nuo tada knyga visuomet su manimi. Studijos buvo geras pasirinkimas: ir tikros literatūros gausa, ir pažintimis su dėstytojais-eruditais, asmenybėmis, įdomiais žmonėmis. Universitete įstojau į Kiemo teatro studiją ir ją baigiau, įgijau dramos specialybės diplomą. Gimnazijoje nuo 1989-ųjų dėstau lietuvių kalbą ir literatūrą, o, atsiradus teatro pamokų rinkimosi galimybei, – ir teatro pamokas.

Pradėjusi dirbti tuometinėje 3-iojoje vidurinėje mokykloje, įkūriau Lėlių teatro būrelį, bet dėl motinystės atostogų teko nutraukti šią veiklą. Vėliau, atsiradus poreikiui, 2000-aisiais man buvo pasiūlyta kurti ir vesti teatro būrelį. Šią veiklą tęsiu iki šiol.

Teatras man buvo ir yra svarbus. Su pirmaisiais savo aktoriais aš pradėjau mokytis pati, ir tai nenutrūksta. Aš nekuriu savo teatro (nors kai kada kolegos juokais mano teatrinę veiklą vadina „Laimos teatru“), – aš irgi dalyvauju kūryboje. Kiekvienais metais keičiasi trupė, vadinasi, keičiasi ir teatras. Aš stebiu, patariu, koreguoju ir… svajoju. Žiūrėdama į mokinius, stengiuosi pamatyti ne tai, ką jie daro, bet ką galėtų padaryti. Galvoje ima rastis charakteriai, atskiros scenelės, pjesių apmatai. Tuomet reikia rasti laiko, kad atsisėstum ir pradėtum rašyti. Impulsus, aišku, suteikia mokiniai. Jie pasiūlo keistus personažus, neįprastas veiksmo vietas, netikėtus siužetus – man „belieka“ užrašyti.

Galiu pasidžiaugti, kad per mano darbo metus radosi keli mokiniai, kurie buvo mano bendraautoriai arba patys sukūrė pjeses teatro būreliui ar viešai dvyliktokų teatro įskaitai (turime ir tokią tradiciją!)

Sausio mėnesiui abiturientų teatro grupė viešai įskaitai ruošia spektaklį pagal savo bendramokslės Mildos Janeikaitės scenarijų. O kai tokių autorių neatsiranda, ieškom tinkamos pjesės arba rašau aš. Iki šiol sukurtos devynios pjesės.

Teatro būrelis man irgi mokykla: susirenka nauji mokiniai, jie žiūri į mane, o aš į juos. Reikia neišgąsdinti, prakalbinti, nenuvilti ir… nenusivilti, nes dalis jų nelankys. Nereikia apgailestauti, nes prievarta neteikia kūrybinio impulso. To irgi reikia mokytis. Kurį laiką vedu pratybas ir stebiu, ką iš kurio galima „nulipdyti“. Ne visi pasirodo iš karto, kartais to atsivėrimo reikia ilgai laukti, kai kada net iki premjeros. Šiemet būrelyje – tik mergaitės. Dar vienas iššūkis, bet mūsų galvose jau bręsta daug idėjų ta tema… O vaikinų – laukiame.

Nekeliu sau uždavinio paruošti aktorių. Svarbiausia – nesugadinti: neišgąsdinti nepakeliamais uždaviniais, neatgrasinti nuo saviraiškos, kalbėjimo, scenos. Kai vaikas užlipa į sceną ir sako parašytus žodžius, o žiūrovas juo patiki – tai šventė visiems. Bet iki to ilgas kelias. Kai klausiu mokinių, kas labiau patinka būrelyje – repeticijos ar spektaklis, – beveik visi atsako, kad repeticijos, nes tai ieškojimai, pyktis, juokai. Viskas. Po spektaklio aktorių net žvilgsniai pasikeičia; akys dega, patys sakosi, kad dabar dar kartą mielai suvaidintų – žinau, tai teatro bacila. Toks mokinys nebus abejingas menui, kad ir kur jis bebūtų, ką bestudijuotų. Džiugina, kai jau studentai atvyksta į teatro viešą įskaitą, kitų pasižiūrėti ir savo įskaitą prisiminti.

Ar galima apibrėžti, ką tai duoda man? Galimybę pažinti jaunus žmones, juos jaudinančias problemas, nuolat tobulėti, ieškoti naujų saviraiškos formų, neatsilikti nuo teatro naujovių ir nesenti. Mokiniai vertina pastangas. Kai per literatūros pamokas deklamuoju eilėraštį, klasėje būna tylu tylu. Vadinasi, net ir technologijų epochoje gyvas žodis svarbus.

Labai daug padeda bendradarbiavimas su Panevėžio J. Miltinio gimnazija. Ten kas metai ruošiamas jaunųjų dramaturgų konkursas. Jame dalyvaujame nuo 2003 metų. 2006-aisiais į Šiuolaikinės moksleivių dramaturgijos forumą „Catapulta-2006“ kartu su dailės mokytoju V. Sutkumi vežėme savo pastatytą spektaklį „Žaidžiame teatrą“. Buvome puikiai įvertinti ne už vaidybą, dekoracijas, garso takelį, bet ir specialiai mums sukurtoje nominacijoje „Liucija ir Barbora“ už charakteringus vaidmenis.

Galima atskirai kalbėti apie kiekvieną mokinį, bet tai užimtų daug laiko. Tad noriu pasakyti, kad man tiesiog sekasi, – aš visuomet turiu gerų mokinių. Manau, kad teatrinė veikla gimnazijos gyvenimą labai praturtina. Dalyvaujame įvairiuose gimnazijos projektuose bei renginiuose, o, esant galimybei, pasirodome ir kitur: vaidinome Ricielių kaimo bendruomenei, Leipalingio mokykloje, Merkinės V. Krėvės gimnazijoje.

Manau, kad aš esu savo vietoje. Pirmiausia, aš – lietuvių kalbos mokytoja, kasmet turinti abiturientų grupę. Tai didelė atsakomybė. Teatrinė veikla, prasidėjusi entuziastų būreliu, kasmet platėja, reikalauja nuolatinio įdirbio. Reikia išmokti derinti.

Dirbu su puikiais kolegomis ir vadovais, sulaukiu pritarimo, palaikymo, vertinimo (2006 m. tapau „Ryto“ gimnazijos Metų Mokytoja) – tai nuteikia pozityviai ir skatina. Planų labai daug (pavyzdžiui, sukviesti kolegų trupę ir pastatyti spektaklį), bet laikas ir veiklos juos riboja.

Taigi, jei po darbo dienos jautiesi, anot M. Martinaičio, „laimingas pailsęs“, tai tikriausiai ir yra pašaukimas.

 

„Ryto“ gimnazijos mokytojas kalbino Ramunė Žilienė