Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse – druskininkiečio Mariaus Šavelskio debiutas

Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse šiemet debiutavęs druskininkietis, sportinio ėjimo atstovas dvidešimt dvejų metų Marius Šavelskis, kol kas pirmasis ir vienintelis iš Druskininkų kilęs olimpietis, dar tebegyvena praėjusios olimpiados įspūdžiais. Olimpinių žaidynių vyrų 20 km sportinio ėjimo varžybose, kuriose startavo apie 80 sportininkų, jis finišavo 59-as, trasą įveikęs per 1 val. 29 min. 26 sek. Šiuo metu Marius jėgas atgauna Druskininkuose, gimtajame mieste, mėgaujasi buvimu su artimaisiais, drauge Patricija ir jau kuria ateities planus.

Drauge su treneriu Kęstučiu Jezepčiku Marius stengėsi pamatyti kuo daugiau olimpinių rungčių/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Kiekvieno sportininko svajonė – olimpinės žaidynės. Kaip jautiesi, jai išsipildžius?
– Svajonė dalyvauti olimpiadoje išsipildė visai neseniai. Praėjusiais metais aš jau turėjau įvykdęs olimpinį normatyvą, tačiau tai, kad tikrai vyksiu į olimpines žaidynes, paaiškėjo šių metų kovą, kai dar kartą pakartojau olimpinį normatyvą ir oficialiai tapau olimpinės rinktinės nariu. Jausmas buvo nepakartojamas, nes visą gyvenimą tai buvo mano siekiamybė. O svajonės juk ne kasdien pildosi!
Į olimpines žaidynes atvažiuoja pajėgiausi pasaulio sportininkai, tai yra aukščiausia sportininko karjeros viršūnė. Sudalyvavęs Rio de Žaneiro olimpiadoje, supratau, kad pasakyme, jog olimpiadoje svarbiausia ne laimėti, o dalyvauti, yra tiesos.
Žinoma, visada norisi padaryti geriau – su treneriais tikėjomės geresnio rezultato. Tačiau man tai buvo pirmos olimpinės žaidynės, kuriose įgijau neįkainuojamos patirties. Aš įveikiau distanciją gana neblogu rezultatu. Sakyčiau, pirmas krikštas gana neblogas. Buvau 59 šį kartą, bet ateityje, tikiuosi, pasieksiu geresnių rezultatų.

– Ilgą laiką svajojai apie dalyvavimą olimpiadoje, ir štai vieną dieną Tu – jau olimpinės rinktinės narys. Kas tuomet keičiasi, ar treniruotės tampa kitokios? Kiek svarbus yra psichologinis pasirengimas?
– Iš tikrųjų psichologinis nusiteikimas pasikeičia. Kai sužinai, jog dalyvausi olimpiadoje, nuslūgus visoms emocijoms, supranti, kokį darbą reikės padaryti, kad gerai jai pasiruoštum. Reikia tikrai „susitvarkyti“ su savimi. Atrodytų – laukia olimpiada, reikia padaryti kuo daugiau, kad kuo geriau pasirodytum, o iš tikrųjų kaip tik derėtų pasistengti neperdegti, patausoti jėgas pačiai olimpiadai. Juk gali tiesiog per anksti išeikvoti jėgas, o reikiamu metu negauti norimo rezultato.

– Šiemetėje olimpiadoje nepasisekė Rūtai Meilutytei, šalies olimpinei rinktinei, kitiems sportininkams…
– Mačiau Rūtą Meilutytę. Iš jos buvo per daug tikimasi, ji jautė per didelę psichologinę įtampą – dar iki olimpinių žaidynių daugelis tikėjosi iš jos aukščiausių pasiekimų. Man atrodo, kad didžiausia žmonių klaida sportininkui „užkabinti“ medalį dar prieš varžybas. Tada žmogus pasijunta, tarsi jis jau turėtų iškovotą medalį, todėl kartais gali net mažiau ir stengtis jį iškovoti. Esu tikras, kad psichologinis spaudimas sportininkui neduos gero rezultato. Tai parodė ir mūsų krepšinio rinktinė, ir kiti sportininkai. Manau, kad geriausia tokio lygio varžybose tiesiog palaikyti sportininką ar rinktinę, iš jų per daug nereikalaujant.

– Psichologinio spaudimo, kaip supratau, Tau pavyko išvengti. Ir čia, ko gero, yra ir didelis trenerių nuopelnas?
– Žinoma, treneriams taip pat teko didelis iššūkis ruošti mane olimpiadai. Savo treneriui Kęstučiui Jezepčikui aš taip pat buvau pirmasis olimpietis. Manau, jam taip pat teko labai didelė atsakomybė. Man atrodo, kad mums viską pavyko padaryti gerai. Mes žinome, kad dėl karšto oro, laiko skirtumo, nepavyko pasiekti tokio gero rezultato, apie kurį svajojome ir planavome, bet pats dalyvavimas olimpinėse žaidynėse mums buvo gana sėkmingas.
Mano rungtyje – 20 kilometrų sportinio ėjimo trasoje – varžėsi apie 80 dalyvių. Finišą pasiekė vos 67. Daugelis nebaigė distancijos dėl oro sąlygų, prastos savijautos, 6 valandų laiko skirtumo – tokie dalykai turi didelę įtaką rezultatui, sportininko organizmas patiria didelį stresą. Be to, sporte, kaip žinia, ne visada pasiseka.

– Dalyvavimas Rio de Žaneiro olimpiadoje buvo Tavo olimpinis debiutas. Ateityje olimpinių startų, ko gero, gali būti dar ne vienas. Ar vertingos patirties įgijai?
– Pabūti visoje toje sportininkų masėje, pamatyti, kaip vyksta tokie renginiai, pajausti, kokia ten atmosfera – neįkainojama patirtis. Mane labai maloniai nustebino pačių lietuvių tarpusavio bendravimas. Visi buvo labai draugiški, vieni kitus palaikė, stebėjo vieni kitų varžybas. Jeigu nepavykdavo stebėti gyvai, olimpiniame kaimelyje įkurtame Lietuvos „ofisiuke“, žiūrėdavome varžybas ekrane. Buvome labai vieningi. Ne tik mes, sportininkai, bet ir varžybų atvykę stebėti lietuviai iš įvairiausių pasaulio kampelių. Ir į krepšinio varžybas nuėjęs, ir į lengvosios atletikos stadioną, visur mačiau lietuviškas vėliavas ar lietuviškus marškinėlius – tai rodė, kokie mes patriotai ir kaip mokame sirgti už savus. Lietuvių į Rio de Žaneirą buvo atvykę tikrai daug, žinoma, daugiausia emigrantų iš viso pasaulio. Iš pačios Lietuvos – tik maža dalis.

– Ką reiškia Tau,sportininkui, kai matai, kiek daug tautiečių tave palaiko?
– Labai smagu, nes kai matai tas lietuviškas vėliavas, supranti, kad šioje didelėje šalyje esi ne vienas, tave palaiko. Supranti, kokie mes maži esame ir kaip stipriai po visą pasaulį išsibarstę. Tai rodo, kad mes tapome kosmopolitais – galime keliauti po pasaulį ir atsidurti bet kurioje jo vietoje. Smagu buvo susitikti lietuvių iš įvairiausių šalių, taip pat tų, kurie gyvena pačiame Rio.
Kai pats dalyvavau varžybose, taip pat mačiau nemažai lietuviškos atributikos, sirgaliai skandavo lietuviškai. Buvo ir Lietuvos delegacijos narių, ir Brazilijoje, ir kitose šalyse gyvenančių lietuvių. Tai teikia stiprybės, dar labiau didžiuojiesi, atstovaudamas savo šaliai.

– Koks didžiausias įspūdis iš Olimpiados?
– Man labai patiko, kad galėjau iš arti pamatyti garsiausias pasaulio sporto žvaigždes – amerikiečių, ispanų krepšinio rinktines, lengvaatlečius. Įdomus įspūdis, kai kad ir kokio lygio, kiek bepasiekusi sporto žvaigždė bebūtų – mes visi gyvenome tame pačiame olimpiniame kaimelyje, tokiomis pačiomis sąlygomis. Ten pat valgydavome. Tai sukūrė gerą bendrystės jausmą. Tiesa, JAV krepšininkai kartu negyveno – jiems buvo išnuomotas prabangus kruizinis laivas…
O kiti, atvykę olimpiadoje ginti savo šalies garbę, pasirodė esą paprasti, draugiški sportininkai. Dauguma iš jų už dalyvavimą negauna didelių honorarų – jiems svarbiausia ne tik parodyti save, bet ir deramai atstovauti savo šaliai, ją garsinti.
Atstovaudamas Lietuvai, savo gimtajam miestui Druskininkams, aš taip pat jaučiau labai didelę atsakomybę, stengiausi pasiekti kuo geresnį rezultatą. Juk tavimi šalis pasitiki, daug padeda. Lietuvoje sulaukėme visokeriopos pagalbos, kokios tik reikėjo, su mumis dirbo ir medikai, metodininkai.

– Olimpinių žaidynių metu būta daug informacijos apie tai, kad sportininkai nesijautė saugūs, kai kurie išsakė nemažai priekaištų dėl gyvenimo sąlygų.
– Manau, įsivaizduojate, kaip sunku vienoje vietoje apgyvendinti 11 tūkstančių sportininkų, jų trenerius ir dar aptarnaujantį personalą. O su visais savanoriais jų būna apie 30 tūkstančių – dvigubai daugiau žmonių, nei gyvena Druskininkuose…
Dažniausiai miestas, kuriame vyks olimpiada, turi 7 metus jai pasiruošti. Galima tik įsivaizduoti, kaip sunku pastatyti olimpiečių kaimelį, stadionus, kad viskas funkcionuotų be priekaištų.
Nežinau, ar galėčiau kuo skųstis – juk vykome ne ilsėtis į 5 žvaigždučių viešbutį, o į olimpines žaidynes. Svarbiausia, kad turėjome stogus virš galvų, dušus, lovas, turėjome ką valgyti. Man atrodo, kad žaidynių organizacija buvo tikrai nebloga. Ir man viskas ten buvo gerai. Žinoma, Rio de Žaneire yra skurdžių rajonų, kurie nėra saugūs – ten eiti mums buvo uždrausta. O šiaip visas miestas, lankytinos vietos buvo sutvarkytos, ten buvo pakankamai saugu. Tiesa, vagysčių, saugotis teko – visur buvo minios žmonių, ilgapirščiai taip pat nesnaudė, todėl savo daiktų niekur nepalikinėdavome, nešiojomės su savimi. Laikėmės įprastų taisyklių, kurių laikosi visi keliautojai. Ypač po tokias šalis.
Kambariuose buvo saugojimo spintelės. Tiesa, nelabai buvo galima pasitikėti kambarinėmis – kai kuriuos sportininkus apvogė būtent jos. O olimpiniame kaimelyje mus saugojo ne tik policija, bet ir Brazilijos karinės pajėgos – ten buvo saugu, jokie pašaliniai žmonės į teritoriją be akreditacijos patekti negalėjo.

– Brazilija yra daugelio keliautojų svajonių šalis. Ar pavyko bent šiek tiek jos pamatyti?
– Po varžybų turėjome kelias dienas pakeliauti. Žinoma, didelėje šalyje atstumai nemaži, todėl aplankėme tik kelias vietas. Didelį įspūdį paliko žymusis Kopakabanos paplūdimys. Gyvenimas ten vyksta visą parą. Netrūksta įvairių masinių renginių, ten vyksta Naujųjų metų šventės, futbolo varžybų stebėjimas, pasaulio paplūdimio futbolo čempionatai, renkasi serfingo, kapuero mėgėjai, rengiami pasaulinių žvaigždžių koncertai. Mano varžybų trasa taip pat buvo netoli šio paplūdimio – tiktai labai gražios vietos.
Nuvykome aplankyti ir Kristaus Atpirkėjo statulą, tačiau tądien mūsų oras nelepino – aplink tvyrojo rūkas, taigi negalėjome pasigrožėti atsiveriančia panorama. Keistas jausmas – esi tarsi debesyje ir matai vos kelis metrus į priekį…
O šiaip laisvalaikiu stengėmės ne tik aplankyti įdomias vietas, bet ir stebėti kuo daugiau varžybų, palaikyti savus, pamatyti kitus sportininkus. Toks renginys, į kurį suvažiuoja geriausi pasaulio sportininkai, vyksta tik kas ketverius metus. Taigi labai norėjosi gyvai stebėti jų rungtis. Tarkime, lengvosios atletikos stadione būdavo apie 30 tūkstančių žmonių. Smagu buvo pačiam išvysti Huseino Bolto pasirodymą – jis yra sakęs, kad pastarosios olimpinės žaidynės jam galbūt paskutinės. Man atrodo, kad geriau galima kur nors nenuvažiuoti, ko nors nepamatyti, juk svarbiausia olimpiadoje – nepraleisti progos savo akimis pamatyti, kaip varžosi sporto legendos.

– Kaip po olimpiados buvai pasitiktas Lietuvoje?
– Lietuvoje pasitiko artimieji. Po to susitikome su treneriais. Vienas mano treneris, Valdas Kazlauskas, yra Kaune, kitas, Kęstutis Jezepčikas, – Druskininkuose. Pakalbėjome, pasidalinome įspūdžiais. Daugelis draugų, pažįstamų prašo papasakoti apie Braziliją. Juk tai šalis, kurią dar nedaug lietuvių dar yra aplankę.

– Ar įvairių varžybų metu būna progų papasakoti sutiktiems užsienio šalių sportininkams apie Druskininkus?
– Man teko dalyvauti stovykloje Pietų Afrikoje. Ten susipažinau su vienu tos šalies sportininku Lebogang Shange, kurį pernai buvom atsivežę į Druskininkus. Jis čia treniravosi, džiaugėsi puikiomis sąlygomis. Mano sporto šakai reikia ramybės ir tiesiog paprastų takelių. O jų čia daugybė! Trasų begalė – tereikia norėti treniruotis. Svečias liko patenkintas. Visada, kai kas nors iš kolegų atvyksta į Lietuvą, rekomenduoju atvykti ir į Druskininkus. Čia yra viena iš geriausių vietų stovykloms.

– Kiek kilometrų per treniruotes Tau kasdien tenka įveikti?
– Treniruojamės 6 dienas per savaitę. Kasdien tenka nueiti ne mažiau dvidešimties kilometrų… Esu paskaičiavęs, kad, sudėjus nueitus kilometrus, ir aplink pasaulį turbūt jau būčiau apėjęs… Krūviai yra dideli. Bet jeigu nori ko nors pasiekti, turi dirbti. Kitaip sportinių aukštumų nepasieksi.
Ir mano studijos susijusios su sportu – būsiu asmeninis treneris. Taigi, net ir baigęs savo sportinę karjerą, iš sporto nepasitrauksiu. Visko siekiu mažais, bet atkakliais žingsniais.
Man pasisekė – turiu gerus trenerius, kuriuos labai gerbiu. Jie tikrai daug darbo įdėjo, yra puikūs specialistai. Stengiuosi iš jų pasisemti kuo daugiau žinių, kurias pritaikysiu savo auklėtiniams ateityje.
Sportas man jau seniai tapo gyvenimo būdu. Žmonėms dažnai atrodo, kad varžybos – kelerių valandų darbas, o iš tikrųjų kiek daug treniruočių reikia, kad per tas varžybas parodytum gerus rezultatus. Yra tempimo, specialieji pratimai, mankštos, psichologinis pasirengimas – visa tai sudaro ilgą grandinę. Tai ilgas ne vienerių metų nuoseklus darbas.

– Ar lieka laiko laisvalaikiui?
– Čia jau yra sudėtingiau. Visos mano vasaros yra „parduotos“. Atostogauti dažniausiai pavyksta rudenį. Tada stengiuosi kuo daugiau laiko skirti artimiesiems, draugei Patricijai. Ir pomėgiams, kurie dažniausiai taip pat būna susiję su sportu. Mėgstu keliauti, dažniausiai tai pavyksta vėlgi rudenį. Esu dar studentas, taigi po paskaitų ir treniruočių norisi tiesiog pailsėti, atsigauti, pasiruošti kitai dienai. Apie vakarėlius, naktinėjimus nėra kalbos.
Mano draugė Patricija – būsima politikos mokslų specialistė. Jos veikla nesusijusi su sportu, todėl man su ja bendrauti labai įdomu, papildome vienas kitą.
Grįžęs iš olimpinių žaidynių, dabar daugiau laiko leidžiu Druskininkuose, džiaugiuosi buvimu su šeima, bendravimu su drauge.

– Netruks prabėgti ketveri metai, tuomet Tave matysime Tokijo Olimpiadoje?
– Manau, kad jei teks dalyvauti Tokijo olimpinėse žaidynėse, bus lengviau. Kaip sakoma, „ištvermė ateina su amžiumi“. Po ketverių metų būsiu vyresnis, turėsiu daugiau patirties, būsiu geriau pasiruošęs. Viskas turėtų būti dar geriau. Be to, mes, lengvaatlečiai, kasmet dalyvaujame čempionatuose. Jie ir bus tarsi įžanga į olimpines žaidynes.

Laima Rekevičienė