Rankininkas Vaidas Trainavičius: „Aš džiaugiuosi, kad esu iš Druskininkų“

Laima Rekevičienė

Vienas iš geriausių Lietuvos rankininkų Vaidas Trainavičius rankininko karjerą pradėjo Druskininkuose, nuo ketvirtos klasės treniruodamasis pas šviesios atminties trenerį Albiną Arbačiauską. Būtent šio trenerio treniruojama komanda Vaidui ir jo bendraamžiams atnešė pirmąsias pergales šalies rankinio čempionatuose savo amžiaus grupėje ir pirmojoje rankinio vyrų lygoje.  Baigęs mokyklą, Vaidas žaidė Vilniaus komandoje „VHC Šviesa“, yra šalies rankinio rinktinės narys, o pastaraisiais metais jis žaidžia Olandijos Zvartemerio „Hurry-Up“ komandoje. Ne vieną prestižinį apdovanojimą pelnęs talentingas rankininkas neužmiršta, kad rankinio abėcėlę išmoko būtent Druskininkuose.

– Kodėl pasirinkote rankinį? Kuo sužavėjo ši sporto šaka?
– Į rankinio bendruomenę buvau įtrauktas nuo mažų dienų, nes mano tėtis buvo rankininkas, žaidė Druskininkų rankinio komandoje. Kiek pamenu, jos pavadinimas buvo „Druskininkų šiluminiai tinklai“. Taigi nuo vaikystės tekdavo savaitgalius praleisti sporto salėse. Tuo metu, žinoma, net nebūčiau pagalvojęs, jog ir aš žaisiu rankinį. Bet tada man, vaikui, buvo labai smagu padūkti sporto salėje.
Kadangi mano vaikystė prabėgo ganėtinai aktyvioje aplinkoje, neužilgo ir aš pats pradėjau ieškoti savo sporto šakos. Išbandžiau tuo metu beveik visas sporto šakas, kurios tik buvo Druskininkuose: krepšinį, futbolą, karate ir kitas, tačiau nei viena manęs taip nesužavėjo, kaip rankinis. Į rankinio treniruotes buvau pakviestas šviesios atminties trenerio Albino Arbačiausko, kai mokiausi ketvirtoje klasėje. Nuo tada rankinis tapo neatskiriama mano gyvenimo dalimi.
Rankinis mane sužavėjo viskuo, kuo tik buvo įmanoma. Palyginau visas sporto šakas su juo, ir jis man tiko labiausiai. Krepšinis – ne kontaktinis sportas, o, varžantis su varžovu, norisi kontakto. Futbolas nesužavėjo, nes patirti įvarčių džiaugsmą galima retai. Tad rankinis buvo tai, ko ieškojau. Jame yra taisyklėse leistino ir neleistino kontakto, už kurį gali gauti nuobaudą arba ne, po kiekvieno pasiekto įvarčio jautiesi pakylėtas, nes pranokai varžovą. Tai ir yra šios sporto šakos džiaugsmai. Kaip sakoma, rankinis – kietas ir vyriškas žaidimas.
– Kokių asmeninių savybių reikia, norint būti rankininku?
– Jei žmogui nėra priimtinas kontaktinis sportas ar apskritai sportas, tada jis mieliau pasirinks muziką ar teatrą. Per savo sportinę karjerą esu sutikęs nemažai žaidėjų, kurie labai nori žaisti, bet tiesiog jų galimybės yra ribotos. Kaip sakoma, Dievas jam to tiesiog nedavė.
Manau, rankininkas pirmiausia turi turėti labai didelę valią ir begalinę kantrybę. Tai yra kontaktinis sportas, ir būtent tas kontaktas tave gali išvesti iš kantrybės, sportininkas gali pradėti elgtis netinkamai šiai sporto šakai ir jos taisyklėms. O kitos savybės – greitumas, vikrumas, šoklumas – yra ugdomos, kaip ir visose sporto šakose. Žmogus, kuris jau nuo mažų dienų pasižymi šiomis savybėmis stipriau nei kiti, yra laikomas talentu – jam tai duota gamtos. Taigi ir tobulės jisai greičiau, nei kiti.

– Kas šiame sporte yra svarbiausia?
– Svarbiausia šiame sporte pelnyti daugiau įvarčių, nei tavo priešininkas. Tada pergalė tau garantuota. O jei rimčiau, tai labai svarbi yra pagarba sau, varžovui ir teisėjams. Kadangi rankinis – kontaktinis sportas, jame traumų būna daug ir ganėtinai rimtų. Turi gerbti priešininką ir stengtis išvengti jį sutraumuoti, priimti teisėjų sprendimus, kai jie mano, jog su varžovu pasielgei per grubiai, pergalę reikia pasiekti garbingai.

– Koks buvo trenerio vaidmuo, Jums renkantis rankininko sportinę karjerą?
– Pirmojo trenerio vaidmuo buvo svarbiausias, juk jis mane supažindino su rankinio abėcėle, išmokė disciplinos ir visko, ką aš dabar moku. Jis ne tik mane, bet ir mano tuo metu buvusius komandos draugus mokė visko, kas susiję su rankiniu. Ir ne tik. Treneris A. Arbačiauskas mums buvo didelis autoritetas. Jis mus kontroliavo ne tik sporto salėje, bet ir už jos ribų. Aplankydavo mus mokyklose, kalbėdavo su mokytojais apie mūsų elgesį, tikrindavo pažymius.
Kai, baigdami 12 klasę, mes rinkomės, kur stosime, A. Arbačiauskas mūsų klausė, ar mes ir toliau savo gyvenimą siesime su rankiniu. Tuos, kurie pasakė, kad norėtų ir toliau žaisti, mūsų treneris nukreipė į tuose miestuose veikiančius rankinio klubus. Žinoma, kai kurių miestų klubai jau buvo nusižiūrėję tam tikrus žaidėjus ir kvietėsi ten studijuoti ir atstovauti jų komandoms.
Aš treneriui pasakiau, kad noriu žaisti rankinį, todėl jis man pasiūlė du klubus, esančius sostinėje. Liepė išsirinkti vieną iš jų, taigi pasirinkau „VHC Šviesą“. Ir mano, kaip rankininko, karjera šoktelėjo laipteliu aukštyn.

– Ar svarbu buvo, kad sportinė karjera prasidėjo Druskininkuose, kur yra gilios rankinio tradicijos?
– Tuo metu, kai aš augau, sportavau ir žaidžiau už Druskininkus, rankinis mieste buvo viena iš lyderiaujančių sporto šakų. Aš su Druskininkų komanda, vedama trenerio A. Arbačiausko, šešis kartus tapau Lietuvos čempionu savo amžiaus grupėje – iš jų 5 kartus iš eilės. Tapome prizininkais, atstovaudami ir vyresniųjų grupei. Laimėjome ir pirmojoje vyrų lygoje, kurioje, dar būdami paaugliai, žaidėme jau su aukštesnio lygio bei vyresnio amžiaus žaidėjais.
Druskininkai Lietuvos rankinio pasaulyje buvo aukštame lygyje! Mūsų visą komandą norėjo priimti į Lietuvos Olimpinį Centrą. Tačiau mes atsisakėme ir pasakėme, jog atstovausime savo miestui iki tol, kol baigsime mokyklas. Mūsų grupė, surinkta iš kurortinio miestelio vaikų, buvo pavyzdys ir didiesiems miestams!

– Ką galima padaryti, kad rankinis čia dar labiau populiarėtų ir vis daugiau jaunimo norėtų jį žaisti?
– Labai sunku man atsakyti į šį klausimą, nes retokai būnu Lietuvoje ir Druskininkuose, kad žinočiau esamą situaciją. Todėl galiu pasakyti tik abstrakčiai. Dauguma miestų pagerbia savo sportininkus, kurie garsina jų miestą ar miestelį, taip parodydami vaikams žmogų, kaip pavyzdį. Tikiuosi, Druskininkuose irgi taip bus.
Sudominti vaikus būtų pagrindinis dalykas bet kuriai sporto šakai. Tačiau šiais laikais tai labai sunku, nes vaikai mieliau sėdi prie planšetinių kompiuterių ar išmaniųjų telefonų, nei žaidžia su realiais draugais kieme. Tai yra, mano nuomone, klaidos, daromos tėvų, kurie vietoj to, kad užsiimtų su savo vaikais arba jiems padėtų rasti mėgstamą pomėgį ar įdomų hobį, nuperka planšetes, nes jų kaimynų vaikas irgi turi…

– Esate Lietuvos rankinio rinktinės narys, kaip joje sekasi? Kokią svajonę puoselėjate, atstovaudamas Lietuvai?
– Lietuvos rinktinei atstovauju jau nemažai metų. Joje sekasi ne taip gerai, kaip klube, bet, manau, jei treneris kviečia, vadinasi esu vertas ten būti ir ginti Lietuvos vardą bei garbę. Rinktinėje įgaunama patirtis yra aukščiausio lygio, nes tenka susitikti su draugais, kurie taip pat žaidžia užsienyje, geruose klubuose, kartu treniruotis bei pasivaržyti su pasaulinio lygio žaidėjais iš įvairių šalių. Tarkime, su Prancūzijos, Danijos ir kitomis rinktinėmis, kurios pasaulio reitinguose yra „Top 5-etuke“.
Manau, kiekvieno rinktinės nario svajonė yra kuo aukštesni su ja pasiekti rezultatai. O jei likimas duotų, tai ir tapti čempionais ar prizininkais. Bent jau Europos.

– Kuo skiriasi žaidimas Lietuvoje ir Olandijoje? Ar olandai mėgsta šią sporto šaką?
– Žaidimas, be abejo, skiriasi lygiu. Olandijoje jis yra aukštesnis, nors iki tol visi galvojo jog olandai žaidžia prasčiau, nei lietuviai. Tą galiu drąsiai paneigti, ir tai jau matoma akivaizdžiai. Olandų rintinė rodo gerus rezultatus čempionatų atrankose. Pačioje Olandijoje yra steigiamos rankinio akademijos ir judama į priekį, tobulėjama.
Žinoma, Olandijoje rankinis yra antra sporto šaka po futbolo. Palyginimui pasakysiu taip – Druskininkuose gyventojų yra apie 15-16 tūkstančių. Aš atstovauju šiuo metu Olandijos miestelio Zwartemeer, kuriame gyvena 3-4 tūkstančiai žmonių, klubui „Hurry – up“”. Druskininkų sporto centro salėje telpa apie 500 žiūrovų, o Zwartemeer sporto salėje – per 800 žiūrovų. Į Druskininkų sporto centrą per varžybas susirinkdavo 30-50 žmonių nemokamai. Į Zwartemeer salę per varžybas susirenka nuo 600 iki 800 žmonių, o įėjimas yra mokamas – 6 Eur. Tai, manau, viską ir pasako apie požiūrį į šią sporto šaką Olandijoje. Kai žaidžiame derbio varžybas su šalia esančio miesto komanda, jų arenoje telpa iki 3000 žiūrovų. Bilietai būna parduoti, likus mėnesiui iki varžybų, ir žmonių būna daugiau, nei telpa arenoje…

– Kokia iškovota pergalė buvo pati svarbiausia iki šiol?
– Svarbių pergalių yra ne viena. Jos pasiektos sunkiai, ir visos svarbios. Lietuvos aukščiausios lygos sidabras, Baltijos lygos bronza, laimėta Lietuvos televizijos taurė du kartus iš eilės ir vieną kartą antroji vieta.
Pasiekti asmeniniai pasiekimai: Geriausias Lietuvos aukščiausios lygos žaidėjas, du kartus Lietuvos televizijos taurės geriausias žaidėjas, Geriausias Baltijos lygos žaidėjas, du sezonus – Rezultatyviausias Baltijos lygos žaidėjas, Europos studentų žaidynėse Ispanijoje rezultatyviausias žaidėjas. Apie turnyrus jau gal nekalbėsiu…

– Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui?
– Asmeniniam gyvenimui sezono metu turiu laiko tik sekmadieniais, kai esu laisvas nuo varžybų ir treniruočių. O šiaip tiek man, tiek mano draugei tenka derintis prie dabartinės situacijos. Laiko kartu praleidžiame tikrai mažai, su draugais iš Lietuvos, kai galiu, bendrauju internetu, tėvus matau rečiau nei retai… Bet aš pasirinkau tokį gyvenimo būdą ir to nesigailiu, nes žinau, jog tai tęsis neamžinai. Norėtųsi to laisvalaikio turėti daugiau. Tačiau kai gaunu laisvų dienų iš klubo, tada nežinau, ką veikti, nes esu tikrai atitrūkęs nuo kitų pomėgių ar kokios nors kitos veiklos.

– Ar dažnai tenka būti Druskininkuose? Kokie įspūdžiai? Kokių pokyčių pastebite?
– Druskininkuose tenka būti du kartus per metus – per Kalėdas ir Naujuosius metus bei visą mėnesį vasarą, kai rankinio sezonas būna pasibaigęs. Įspūdžiai tik geri, miestas tikrai labai pagyvėjęs būna, ypač vasarą. Viskas prižiūrėta, sutvarkyta, atnaujinta. Aš džiaugiuosi kad esu iš Druskininkų. Pokyčių būna tikrai nemažai. Grįžęs, pasivaikštai po miestą ir matai, kad viskas yra tvarkoma ir juda gera linkme.

– Ar rekomenduojate komandos draugams aplankyti Druskininkus?
– Taip, esu rodęs olandams savo mylimą kurortą internete, pasakojau, kad mes, nors ir mažas miestas, bet turime daugiau nei didmiesčiai – nuo slidinėjimo trasų, vandens parko iki sanatorijų ar poilsio namų vyresniems bei jauniems žmonėms. Pabrėžiu, kad verta būtų jiems apsilankyti Druskininkuose. Rezultatas pasiektas – mūsų komandos gydytojas jau tariasi su savo žmona dėl šios vasaros atostogų Lietuvoje.