R. Malinauskas: „Aš, kaip ir jūs, noriu būti laimingas“

Kaip jaustumėtės, jeigu žinotumėte, jog kone kiekvienas jūsų žingsnis yra akylai stebimas, o jūsų šeimos nariai bei jums artimi žmonės taip pat yra persekiojami žiniasklaidos?
Atsakingas pareigas einantis Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas jau 16 metų yra įpratęs prie padidinto žiniasklaidos ir žmonių dėmesio. Tačiau tokio, kokio sulaukia pastaruoju metu iš kai kurių interneto portalų ir vietinių laikraščių, ko gero, jam nepavydi niekas. Žinoma, R. Malinauskas yra viešas asmuo, bet ar neperžengiamos viešumo ir padorumo ribos, jį persekiojant, fotografuojant ir viešinant asmeninį gyvenimą? Juo labiau, kad tos nuotraukos daromos ne viešuose renginiuose, o braunantis į asmeninę erdvę? Pastarosiomis savaitėmis Druskininkų savivaldybės vadovas, ko gero, yra nuolat stebimas, jis – ir foto korespondentų objektyvų „taikinyje“. Ne per viešus renginius, susitikimus ar darbe – dėmesio centre atsidūrė privatus mero gyvenimas. Žurnalistų „taikiniais“ tampa ir R. Malinausko šeima, jam artimi žmonės, kurie toli gražu nėra vieši asmenys.

– Kaip jaučiatės, mere, dabar jau žinodamas, kad esate visur sekamas, fotografuojamas, o nuotraukos tuoj pat skelbiamos socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje? Ar savo namuose, savo kieme esate saugus?
– Pabandykite savęs paklausti, kaip jaustumėtės, jeigu taip būtų jums… Mano manymu, toks tendencingas persekiojimas jau peržengia sveiko proto ribas. Suprantu, galima norėti valdžios Druskininkuose. Ir Savivaldybės mero posto. Bet to juk galima pasiekti civilizuotais metodais. Tereikia įrodyti žmonėms savo privalumus, stengtis, kad jie tavimi pasitikėtų, o ne juodinti, žeminti kitus ir tokiu būdu siekti valdžios.
Kartais, paklausęs mūsų Savivaldybės tarybos opozicionierių pasisakymų, suprantu, kad iš jų galima laukti bet ko. Su sveiku protu, regis, akivaizdžiai prasilenkiama – prisigyventa iki to, kad savo namuose jau negaliu jausti šeimininkas – esu sekamas… O tie politiniai oponentai ir jiems, kaip suprantu, tarnaujanti žiniasklaida, jau norėtų patys nuspręsti, su kuo aš galiu bendrauti, ką galėčiau pasikviesti į svečius. Išeitų, kad nestebimas ir nefotografuojamas net su vaikais ir draugais savo namų kieme negaliu leisti laiko? Sveiku protu nesuvokiama.

Laimos Rekevičienės nuotrauka

– Jūsų asmeninis gyvenimas, artimi žmonės taip atsidūrė žurnalistų dėmesio centre?
– Gaila, kad į įvairias intrigas mėginama įtraukti ir man artimus, brangius žmones. Na, gal ir nesiseka man asmeniniame gyvenime, nesiklosto jis taip, kaip man pačiam ir galbūt kitiems norėtųsi. Gyvenimas juk ne filmas su tobulu scenarijumi. Jeigu kam nors nuo to bus lengviau, galiu asmeniškai sau prisiimti visas kaltes dėl nenusisekusių asmeninių santykių. Yra kaip yra.
Manau, ne tik man, bet ir kiekvienam, nebūtų malonu, jei į asmeninį gyvenimą pradėtų kištis svetimi žmonės. Ir ypač tokie asmenys, kurie linki tik blogo, tam pasitelkdami dar ir suinteresuotą žiniasklaidą.
Ar čia blogai, jei savo asmeninį gyvenimą noriu kurti pats, pasirinkti, su kuo jis susiklostys? Ir tikrai nemanau, kad mano asmeninis gyvenimas yra susijęs su mero darbu.
Tikrai esu laimingas, kad žmonės manimi tiki ir pasitiki. Visada dirbau, dirbu ir dirbsiu sąžiningai, kad ir kaip politiniai oponentai stengtųsi mane persekioti, priskirdami įvairiausias nebūtas nuodėmes. Visus darbus, kuriuos teko dirbti anksčiau ir tai, ką darau dabar, stengiuosi padaryti maksimaliai gerai.
Žinoma, skaudu būna, kai pigaus populiarumo siekiantys politikai ir žurnalistai, dėl mano dalyvavimo politikoje į savo kurpiamas intrigas įtraukia mano tėvus. Juk jie – jau garbaus amžiaus sulaukę žmonės, niekada nedalyvavę politiniame gyvenime! Aišku, dabar jie mato, kokia nešvari yra politika Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad mano tėvai visada mane supranta. Niekada iš jų nesulaukiau jokių priekaištų ir dėl to jiems esu labai dėkingas. Manau, tikra Dievo dovana yra turėti tokius artimuosius, kurie visuomet palaiko.
Prieš keletą metų ant mano tėvo buvo pilamas purvas, pasipylė įvairiausi kaltinimai, jam teko varstyti teisėsaugos institucijų duris. Ir jokie kaltinimai nepasitvirtino! Tik kas už tai atsakys? Kam rūpi, kiek sveikatos tie kaltinimai kainavo mano šeimai?
Skundų rašytojai, „kaltintojai“ ir „nepriklausoma“ žiniasklaida norėtų mane sužlugdyti politiškai, pakenkti reputacijai. Bet kad ir kaip jie besistengtų kurti intrigas, tokiais apgailėtinais metodais tikrai manęs nesužlugdys. Esu tikrai stiprus ir gyvenimo užgrūdintas, todėl, kol žmonės manimi pasitikės, dirbsiu Druskininkams.
Smagu, kai sulaukiu palaikymo ir iš Druskininkų bendruomenės, šaunios komandos, su kuria tenka dirbti Savivaldybėje, draugų, net sutinkamų nepažįstamų žmonių.

– Visada akcentuojate, kad didžiausia Jūsų gyvenimo vertybė yra vaikai, džiaugiatės gražiais santykiais su jais.
– Manau, kad kiekvieną iš mūsų gyvenime labiausiai džiugina šeima ir vaikai. Visada džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo vaikais. Gražiai ir dažnai bendraujame, branginame kiekvieną drauge praleistą akimirką. Vyresnioji dukra Evelina po mokslų Lietuvos dailės akademijoje ir stažuotės užsienyje, grįžo į Lietuvą, įgytą patirtį realizuoja Druskininkuose. Vyresnysis sūnus Tomas sėkmingai baigė studijas ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, dabar dirba tarptautinėje audito kompanijoje ir jam puikiai sekasi. Jaunėlė Sandra studijuoja Vilniaus Universitete, siekia savo svajonių. Stengiuosi kaip galima daugiau laiko praleisti su mažuoju Ričarduku. Smagiai su juo bendraujame, kartu pramogaujame. Jis labai guvus, linksmas, atviras, smalsus, drąsus ir bendraujantis vaikas. Tikrai vaikai yra didžiausia mano gyvenimo vertybė. Esu labai laimingas, kad juos turiu.

– Pastaruoju metu vieno interneto portalo žurnalistų buvote ne tik sektas ir fotografuotas, bet apkaltintas ir naudojimusi tarnybine padėtimi – esą į Druskininkus iš atostogų kelionės grįžote tarnybiniu automobiliu.
– Druskininkų savivaldybėje nuo 2007 metų galioja vienoda tvarka visiems darbuotojams dėl automobilio nuomos. Žinodamas, kad mano kelionė truks 14 valandų, o grįžti teks vėlai naktį, nenorėjau rizikuoti ir važiuoti pats, pagal visas galiojančias tvarkas išsinuomojau automobilį. Už viską susimokėjau, taigi nemanau, kad padariau ką nors blogo ar neteisėto.
Man nesuvokiama, kokiu žmogumi turi būti DELFI atstovė, save žurnaliste vadinanti V. Danauskienė, kuri paskambino Administracijos direktorei V. Jurgelevičienei, neva norėdama užduoti klausimus dėl automobilio, kuriuo grįžau iš kelionės, kai tuo tarpu iš anksto parengtas jos straipsnis su tiesioginiais kaltinimais, nelaukiant atsakymų, po skambučio praėjus vos dešimčiai minučių, jau buvo paskelbtas. Beje, klausimus raštu iš minėtos žurnalistės V. Jurgelevičienė gavo, praėjus pusvalandžiui nuo straipsnio paskelbimo… Atsakymą su visais informaciją patvirtinančiais dokumentais V. Danauskienė gavo, bet tendencinga ir klaidinanti informacija jau buvo paskelbta. Ko gero, to ir siekta – tiesa jai neįdomi. Man atrodo, kad tas nuolatinis „skandalingų“ straipsnių apie mane rašymas yra apgalvotas persekiojimas, siekiant piktybiškai pakenkti, sąmoningai menkinti.
O kaip vadinti šios veikėjos realiu laiku „Facebook“ paskyroje skelbiamas mano nuotraukas su įvairiais komentarais?

– Matyt kai kurioms dešiniosioms partijoms toks elgesys priimtinas?
– Manau, kad šiandien sunku būtų suskaičiuoti, kiek žalos per Savivaldybės tarybos dešiniuosius politikus teko išgyventi ne tik man ir mano šeimai, bet ir druskininkiečių bendruomenei, mūsų miestui. Pažiūrėkime, kaip elgiasi konservatorių ir liberalų kandidatai į Seimą, kokiais metodais jie dirba… Ko gero, kai kurioms dešiniosioms partijoms toks jų elgesys priimtinas.
Kaip mes įsivaizduojame Druskininkų atstovą Seime? Manau, tai turėtų būti mūsų visų gerbiamas žmogus, atstovaujantis mūsų interesams. Neįsivaizduoju Druskininkams atstovaujančio Seimo nario, kuris oficialaus partijos vadovo vizito Druskininkuose metu karstosi ant tvorų, lenda į privačias valdas, mėgaujasi jose besifilmuodamas ir puikuojasi tokiu savo elgesiu socialiniuose tinkluose. Man atrodo, kad per tvoras į svetimą kiemą braunasi tik vagys… Ir ar gali Druskininkams atstovauti toks žmogus, kuris savo sūnų vadina „didvyriu“ dėl to, kad per oficialų renginį, atsiimant atestatą, šis nepaduoda rankos? Man atrodo, kad tai apgailėtinas tėvo auklėjimo pavyzdys.
Nežinau, kokio lygio yra Liberalų sąjunga, jei Druskininkuose Seimo rinkimams negali pasiūlyti neteisto kandidato? Žmogus, kuris gaili gero žodžio apie Druskininkus, jiems atrodo tinkamiausias kandidatas?
Iš tikrųjų tai keistai atrodo, kai tie patys mūsų opozicionieriai, tarkime, man taiko vienus standartus, o sau – jau kitus. Štai vienas konservatorius, labai norintis tapti Seimo nariu, neįtikėtinai drąsiai ir net iššaukiančiai elgiasi svetimoje privačioje erdvėje, o, kai vienos televizijos filmavimo grupė tik prisiartino prie jo namų valdos, tapo labai jautrus ir puolė skųstis menamu jo šeimos persekiojimu. Po filmavimo į įvairias instancijas pasipylė šiam politikui būdingi skundai… Nors jis, kaip ir aš, yra viešas asmuo.
Apgailėtina, kai tokie veikėjai, manau, padedami advokatų, kurpia Druskininkų „legendas“. Tik nei viena iš jų nepasitvirtino. Druskininkų savivaldybės tarnautojai dirba skaidriai ir sąžiningai.
Tik gal tie mūsų politikieriai viską vertina pagal save ir savo gyvenimo patirtį, įsivaizduodami, kad ir kiti gyvena ir veikia taip, kaip jie?

– Kaip manote, kodėl atsidūrėte padidinto dėmesio centre, esate persekiojamas?
– Manau, kad nuolatiniai straipsniai, spaudoje pasirodančios nuotraukos, tendencingas įtampos kūrimas ir persekiojimas yra poveikio bei spaudimo man, kaip asmeniui, įrodymas. Per pastaruosius kelerius metus esu persekiojamas ne tik aš asmeniškai, bet ir mano artimiausi žmonės, draugai. Net mano pažįstami ir kaimynai, kiti žmonės, su kuriais tenka bendrauti. O keisčiausia, kad viskas vyksta pagal principą – „pats muša, pats rėkia“. Juk mano politiniai oponentai patys rašo skundus, kišasi į privatų gyvenimą, braunasi į namų valdas, o viešoje erdvėje skelbiasi esantys „aukomis“, viską pateikia taip, tarsi susidorojama būtų su jais.
Visas tas persekiojimas, manau, atsirado politiniu pagrindu. Kai išgirdau iš druskininkiečių, jog vienas vietos politikas ir verslininkas yra pasakę: „Ne aš būsiu, jei per penkerius metus nepasodinsiu Malinausko“, viskas, regis, tampa aiškiau. Juk viską daro tik politikai, kuriems, galimai, padeda ir kai kurie teisėsaugos tarnybose dirbantys žmonės. Galbūt tai daro ne už dyką? Man keistai atrodo toks darnus jų tandemas su žiniasklaida…
Kartais stebiuosi, kai teisėsaugos pareigūnai imasi tirti skundus, kuriuose išdėstomi absurdiškiausi kaltinimai – juk eikvojamas brangus jų darbo laikas, per kurį galima būtų tirti tikrai rimtus nusikaltimus.
Ir ar kas susimąsto, kiek Druskininkams kainavo šitų „Druskininkų gelbėtojų“ skundai? Kiek Savivaldybė neteko lėšų įvairiems reikalingiems projektams, tarp jų ir vieno svarbiausių projektų – Kultūros rūmų – įgyvendinimui? Skundai vis rašomi, tačiau juos tirianti teisėsauga neturi Druskininkų savivaldybei ar jos įstaigoms jokių pretenzijų, jokie kaltinimai nepasitvirtino.
Kandidatuoti į Seimą sumanęs ir Liberalų sąjūdžiui, matyt, labai tinkamas Sadauskas ar Kvietkevičius, viešai žurnalistinio darbo „išsižadėjęs“ „Druskininkų naujienų“ ir Kurorto radijo redaktorius, labai norintis tapti Seimo nariu, surašė raštus įvairioms institucijoms, tarp jų ir Generalinei prokuratūrai, prašydamas išsiaiškinti, ką veikiu savo sodyboje, su kuo bendrauju, kaip leidžiu laisvą laiką. Visi žino – bendrauju su visais bendruomenės nariais, neskirstydamas jų. Įdomiausia, kad prokuratūra imasi tokio tyrimo! Ir kyla klausimas – ar teisėsauga iš tikrųjų mus saugo ir gina, ar yra užsakomoji?

– Ar dėl persekiojimo kreipėtės į teisėsaugą?
– Žmonės, kurie buvo persekiojami kartu su manimi, aprašyti ir nufotografuoti, be abejo, kreipėsi į teisėsaugą – juk jie nėra vieši asmenys, taigi niekas neturi teisės viešinti jų gyvenimo.
Tikiu, kad tiems persekiotojams ir publikacijų bei nuotraukų autoriams teks prisiimti atsakomybę ir atsakyti, kaip tai numato LR įstatymai.
Visada atskyriau pareigas nuo asmeninio gyvenimo, o dabar, taip išeitų, jau net savo kieme nė žingsnio be žurnalisto negalėsiu žengti? Šitiek metų mielai bendraudavau su žurnalistais, bendrauju ir dabar. Bet tokio suinteresuotų politikų ir, galimai, jiems dirbančių žurnalistų akivaizdaus persekiojimo ir moralinio terorizavimo iki šiol patirti neteko.
Aš vis dar manau, kad gyvename teisinėje valstybėje. Norėčiau, kad mano namai būtų, kaip nuo seno sakoma, mano tvirtovė, į kuriuos neturėtų teisės brautis svetimi žmonės. Juk aš, kaip ir jūs visi, tiesiog noriu būti laimingas.

Kalbino Laima Rekevičienė