Projektas ,,Lietuvos partizanų kovų keliais“ atvedė ir į Druskininkus

Gegužes 13 d. Rytų Lietuvos mokytojų sąjunga pakvietė mokyklų vadovus, istorijos ir kitų specialybių mokytojus dalyvauti edukacinėje programoje ,,Lietuvos partizanų kovų keliais“.

Ankstų rytą išvykome į Druskininkus. Važiuodami, kalbėjome ne tik apie šios dienos prasmingą kelionę, bet, padedant muzikos mokytojai, pritariančiai gitara, mokėmės dainuoti partizanų dainas. Druskininkuose, prie Rezistencijos ir tremties muziejaus, mus pasitiko jo įkūrėjas ir partizanų kelių žinovas Gintautas Kazlauskas. Jis – buvęs tremtinys, 1941 metais, būdamas šešerių, ištremtas su mama į Altajaus kraštą. Tėvas, kuris buvo mokytojas, 1941-aisiais ištremtas nebuvo, nes tuo metu gulėjo ligoninėje. 1947 metais kartu su motina Gintautas pabėgo iš tremties ir sugrįžo į Tėvynę. Tačiau 1953 metais G. Kazlauskas vėl buvo areštuotas, šį kartą jau kartu su tėvu, ir antrą kartą atsidūrė tremtyje, kur jau buvo ir mama, išsiųsta anksčiau. Iš tremties tėvai ir sūnus grįžo skirtingu laiku.

Atsidėkodami už įdomią ekskursiją Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejuje, lankytojai muziejaus salėje padainavo jų širdžiai mielas partizanų dainas/ Asmeninio archyvo nuotrauka

Klausydami G. Kazlausko pasakojimų, kiekvienas iš arčiau pažvelgėme į tremtį, supratome išgyvenusių asmenų patirtį, suvokėme tremties padarytą įtaką. Muziejuje esanti sukaupta medžiaga, gausūs stendai atskleidė šiurpius to meto įvykius, o Gintautas, remdamasis tremtį išgyvenusių žmonių istorijomis, pasakojo, kaip toli nuo gimtinės išvežti tremtiniai stengėsi neprarasti savo žmogiškojo orumo, krikščioniškojo tikėjimo, tautinės savimonės, istorinės atminties. Sukaupta nemaža muziejaus tremties ekspozicija, kurioje vaizdžiai pateikta  informacija liudija apie represijų pradžią, lietuvių tremties vietas. Pamatėme eksponatus, bylojančius apie tremtinių gyvenimą Sibire. Visa tai kiekvieną klausytoją sukrėtė iki dvasios gelmių. Muziejuje G. Kazlauskas pristatė dalyviams pagal autentiškus tremtinių pasakojimus sudarytą prisiminimų knygą „Žmonių likimai okupacijų metais“. Atsidėkodami Gintautui už jo jaudinantį pasakojimą, muziejaus salėje padainavome širdžiai mielas partizanų dainas.

Kelionę tęsėme „Partizanų kovų takais“. Vykome prie Krakiabalės, apie du kilometrus nuo Viršrudokio kaimo, ten aplankėme J. Balčiaus-Balučio vadavietę, kurioje, 1947 metais išduoti, žuvo už Lietuvos laisvę kovoję partizanai. Prie atstatytos vadavietės partizanų atminimą įamžino trikampio formos Vyčio Kryžius. Aplankėme Juozo Klimavičiaus-Milžino partizanų būrio žūties vietą. Dabar ten vietoje pastatytas G. Žilio sukurtas paminklas „Šaudyta Lietuva“ bei atstatytas bunkeris. Drąsiausi ekskursijos dalyviai bandė patekti į bunkerį per slaptą angą. Užsukome į partizanų pagerbimo sąskrydžio apdovanojimų autentišką aikštelę, kurioje 1946 metais vyko trečias partizanų pagerbimo sąskrydis. Jo iniciatoriai Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas jautė būtinybę morališkai skatinti pasižymėjusius kovotojus. Per gyvą Gintauto pasakojimą galėjome suvokti ir įsivaizduoti partizanų gyvenimo bei kovos sąlygas, jų kasdienybę. Šioje aikštelėje Gintautas dalyviams įteikė simbolines  atminimo dovanėles.

Paskui prie buvusios Antano Volungevičiaus-Desanto sodybos vietos buvo surengti iškilmingi partizanų pietūs.

Papietavus, mūsų dar laukė įdomiausia edukacinės programos dalis. Važiavome pas Lietuvos laisvės kovų dalyvį, partizaną  Juozą Jakavonį, slapyvardžiu Tigras, kuris pats prižiūri savo tėvų sodyboje Kasčiūnų kaime Dzūkijos miškuose, šalia Merkio atstatytą didelės istorinės reikšmės partizanų bunkerį. Jame 1945 metais buvo įrengta Pietų Lietuvos partizanų Dainavos apygardos vadavietė, iš kurios dvejus metus partizanų veiklai vadovavo Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Požeminėje slėptuvėje buvo spausdinamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“ ir kiti štabo dokumentai. Šis bunkeris, pasak partizano, nebuvo surastas ar išduotas, o patys partizanai jį užgriovė. Juozas Jakavonis buvo kankintas, o vėliau išvežtas į Sibirą. 1959 metais pagaliau grįžo į Lietuvą. Šiandien tremtinys, laisvės kovų dalyvis, buvęs partizanas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Juozas Jakavonis kartu su žmona Zose rūpinasi savo rankomis atstatytu bunkeriu ir pats veda ekskursijas. Išklausę Juozo pasakojimų, palikę įrašą svečių knygoje, šiltai atsisveikinome su šiais garbingais ir šviesiais žmonėmis, linkėdami jiems sveikatos ir stiprybės.

Grįžome kupini įspūdžių, juk edukacinė programa suteikė ne tik naujų žinių, bet ir paskatino susimąstyti apie sudėtingą ir sunkų Lietuvos laisvės kelią. Šiandien G. Kazlauskas ir J. Jakavonis yra mums visiems gyvi pavyzdžiai, kaip reikia mylėti, tausoti ir net aukotis dėl savo Tėvynės Lietuvos. Turime gerai žinoti savo gimtosios šalies istoriją, kad galėtume ją perteikti jaunajai kartai, tik tokiais įkvepiančiais pavyzdžiais galime ugdyti meilės Tėvynei jausmą. Juk ne veltui garsus Lietuvos partizanas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas yra pasakęs: ,,… ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijome, jei mes nugalėjome mirtį…“

Nuoširdžiai dėkojame Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejaus įkūrėjui G. Kazlauskui už istorines žinias, už jo nenuilstamą rūpestį, saugant ir atkuriant Lietuvos partizanų vadavietes. Už tai, kad savo pavyzdžiu skatina patriotizmą bei sunkiausiose gyvenimo situacijose nenuleidžia rankų.

Liudmila Maksimec,
Trakų r. Paluknio ,,Medeinos“ gimnazijos mokytoja