Poetas J. Marcinkevičius: „Kol kas aš teturiu tik dvi vietas, kur norisi sugrįžti – tėviškę ir Druskininkus“

1968-ieji, vasara, Druskininkai, „Dainavos“ sanatorijos kambarėlis. Poetą deginte degina kūrybinė įtampa, nuovargis veide ir lūpose.

„Pabaigos ir poilsio čia nėra. Prisimena vieno mylimiausių mano herojų – Mindaugo – žodžiai: „O gal tėvynę reikia visą laiką / Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt ? / Nes jei sustoji tik – jinai ir miršta.“

Poetas per dvylika dienų tame sanatorijos kambarėlyje sukuria „Mindaugą“. Ir atsidūsta: „Tėvynė mus susikuria sau – užtat mes ir einame, kylame, veržiamės į ją. Kurgi kitur aš galėčiau būti aš?“

Viskas. Užbaigta. Ačiū „Dainavos“ tylai. Ačiū Dainavos krašto senų žmonių padavimams. Poetas sėdi „prie tuščio popieriaus lapo ir kaip kokią maldą, kaip burtažodį“ šnibžda: „Žodi, ištiesink mūsų gyvenimą! / Žodi, prikelk mūsų dvasią!“

„Padėkos vakare“ dalyvavęs V. P. Andriukaitis poeto J. Marcinkevičiaus atminimo įamžinimui Druskininkuose skyrė 1000 Eur / Edgaro Tamkevičiaus nuotrauka

Ir jau vėliau Justinas Marcinkevičius parašys: „Kol kas aš teturiu tik dvi vietas, kur norisi sugrįžti –

tėviškę ir Druskininkus“. Žinia, yra dar Vilnius, „Katedra“, Sąjūdis!

Tėviškėje, Važatkiemyje, jau kalba akmuo: „O tėviške, laukų drugeli margas!“. Prienų bibliotekos kiemelyje gražiai skamba „Ir toli, labai toli girdėtis./ Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis./ Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu. / Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu. / Aš prašau : tik nesumindžiokit širdies.“

Važatkiemyje akmuo gimė bendruomenės iniciatyva. Prienuose – gražiai viską sumąstė dizaineris Virginijus Baranauskas ir skulptorius Vytautas Narutis, o Prienų savivaldybė kartu su bibliotekos žmonėmis gražiai viską jos kiemelyje sutvarkė. Ir Paulius Subačius, ir Kristina Sabaliauskaitė kažkaip neapsižiūrėjo. Tik vėliau, Vilniuje, jau jie ir kiti sukruto. Ir vargšui Vilniaus merui neliko „kur dėtis“.

Bet Poetas vėl kalba: „ATSISĖDAU ant kalnelio. Netoliese pasidėjau mišką, pasitiesiau Nemuną. Paleidau aukštyn žemės grumstą – sučiulbo! Čia namai.

AR jau moki nešti gėlę, / paukščio čiulbesį laikyti? / Ar užleidi vietą medžiui,/ ar tylos lizdų neplėšai?“

Gražiai šie žodžiai suskambo.

Ir Druskininkai atsiliepė. Juk ir medis, ir Nemunas, ir gėlė, ir paukštis – viskas čia kartu. Štai kodėl, netoli 2014 m. Poeto garbei pasodinto ir jau dešimtmetį mininčio ąžuolo, skulptorius Vidmantas Gylikis ir architektas Linas Krūgelis ant lauko akmens įamžins nutūpusį paukštį, o pievoje iš trinkelių atsivers knygos lapai ir plunksna. Ir dukrai Jurgai bei anūkei Salomėjai toks sprendimas labai mielas.

Tad gražu, kad ir per 2023 m. Druskininkų padėkos vakarą rinktos lėšos šiam jautriam Poeto Justino Marcinkevičiaus įamžinimui. Džiaugiausi, galėjęs prisidėti prie Prienų savivaldybės sumanymo, džiaugiuosi galįs paremti ir Druskininkų iniciatyvą. Džiaugsiuosi ateityje galėsiąs prisidėti ir prie Justino Marcinkevičiaus įamžinimo jo skverelyje Vilniuje.

Juk Vilniaus meras irgi žino Poeto mintį: „Nestatyk mano dvasiai namų / po keiksmu, pavydu, piktumu. / Tų juodų akmenų neaugink – / jų ir taip vis daugyn ir daugyn.“ Tikiu, kad jau visus juodus akmenis kas norėjo išsakė.

Tad lieka tik žengti žingsnį pirmyn! Juk „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“ seniai viską apie Lietuvą kalba, nesvarbu kad kai kas to niekaip nesupranta. Bet supras, nes Laikas Poeto žodžiais jau savo sprendimą pasakė: Lietuva „Neatimama. Neparduodama. Neišmylima. Neparodoma.“ Tik statoma ir įprasminama.

Na, o aš savo pradinį įnašą padariau.

Bet yra ir sąskaita:

Druskininkų savivaldybės administracija.

LT 057300010002225631, AB Swedbank.

Paskirtis: Marcinkevičiui skirtam paminklui.

Kviečiu visus, juk gražus tai darbas. Nes jei kartais „neliks duonos su druska – liks tėvynė.“ Ir liks visų mūsų įnašas.