Pasirinkusi Druskininkus, naujakurių šeima savo sprendimo nesigaili

Prieš keletą dienų, gegužės 15-ąją, paminėta Tarptautinė šeimos diena.
Daugeliui žmonių šeima – ne tik meilės, saugumo, bet ir mokymosi rūpintis kitu žmogumi šaltinis. Prieš metus į Druskininkus iš Lazdijų persikėlė jauna šeima: Laura ir Edgaras Gardziulevičiai su sūneliais Kajumi, Gabrieliumi. Ak, taip – drauge dar ir Aiva! – pasak Gardziulevičių, taikiausias pasaulyje šuo.
Šeimos sprendimą persikelti į Druskininkus pirmiausiai nulėmė negalią nuo gimimo turinčio jų vyresnėlio sūnaus sveikatos situacija ir kitų aplinkybių visuma. Ar šeimos lūkesčiai šiandien, pragyvenus Druskininkuose metus, išsipildė?

Prieš devynerius metus Laura ir Edgaras susipažino, kai abu dirbo toje pačioje rajono savivaldybėje, skirtinguose aukštuose ir padaliniuose. Pasiteiravus, ar pažintis buvo romantiška, sutuoktiniai atsako juokais: „Mes susipažinome per Bendrąjį planą. Ir nuo to laiko vis turime bendrų planų.“ Į klausimą, ar kada ir dėl ko šiandien jiedu dažniausiai pykstasi, Edgaras, nė akimirkos nedvejojęs, atsako už abu: „Nebent dėl vaikų žaislų… Laurai rūpi juos nuolat tvarkyti, vis sudėti viską į vietas. O aš sakau, kad, kol berniukai žaidžia, tvarkytis nereikia, tiesiog palikti kaip yra. Va, netvarkiau jau pusę dienos – ir nieko!..“, – mosteli Edgaras į žaislus, išmėtytus svetainėje ant grindų. Tik neatrodo, kad ir Laura dėl tokios „netvarkos“ labai pyktų…

Į darbą – ir dviračiu
Galutinį Gardziulevičių sprendimą persikelti į Druskininkus nulėmė negalią nuo gimimo turinčio Kajaus sveikatos situacija: vaikui augant, šeimai iškilo įvairesnių paslaugų Kajui ir atitinkamos jo priežiūros poreikis. „Druskininkai mums atrodė geriausias pasirinkimas. Žinodami išvystytą šio sveikatos miesto infrastruktūrą, pritaikytą neįgaliųjų priežiūrai, taip pat visus privalumus, susijusius su sveikatinimo paslaugomis, ilgai nesvarstėme. Persikraustėme čia praėjusių metų birželį“, – sakė Edgaras.
Iš Lazdijų persikėlę į Druskininkus drauge su vaikučiais – Kajumi ir Gabrieliumi, Gardziulevičiai tvirtino, kad šio savo sprendimo nesigaili.
Edgaras džiaugiasi, jog, gavęs projektų vadovo pareigas Druskininkų kultūros centre, dirba nors ir nedideliame, tačiau darniame kolektyve: „Man labai svarbu gera atmosfera kolektyve. Smagu, kai jau sekmadienį galvoji, kad rytoj eisi į darbą, ir jauti, kad norisi ten eiti. Visi mūsų kolektyvo žmonės labai skirtingi, tačiau puikiai sutaria. Direktorė „nesėdi“ už nugaros, bet kiekvienas darbuotojas, matau, jaučia didelę atsakomybę už savo veiklą ir stengiasi… Kita vertus, nelabai buvo ir laiko kažkokioms ilgoms adaptacijoms kolektyve: mano darbo pradžia pernai kaip tik sutapo su kurorto švente, reikėjo dirbti visas tris šventės dienas, ir iki išnaktų. Per bendras veiklas iš karto susigyvenome. Toks ir buvo mano tarsi pirmasis „krikštas“ tarp naujų bendradarbių.“
Iki šiol turėtą nemenką darbo patirtį Edgaras sukaupė dirbdamas investicinių projektų srityje. Tačiau ne iš karto po studijų jam teko laimė dirbti mėgiamą darbą. Jis prisimena, kad dar ir studijų laikais pagal vieną tuometę studentų mainų programą vasarą teko padirbėti Anglijoje: „Pavyko ne tik studijoms užsidirbti, bet ir su įvairių tautybių žmonėmis pabendrauti, anglų kalbą pramokti. Kažko panašaus tikėdamasis, 2003-aisiais vasarą išvykau į Italiją, bet ten teko keletą kartų nudegti – kai dirbi dirbi, o pinigų vis nesumoka… Po kelių mėnesių klajonių nieko neuždirbau, tačiau bent jau daug ką pamačiau“, – pasakojo E. Gardziulevičius.
Vytauto Didžiojo universitete baigus Vadybos magistro studijas, Edgarui teko padirbėti Kaune, dviejose įmonėse, kurių viena užsiėmė kosmetikos didmenine prekyba, kita – nuotekų valymo įrengimais. Pasak Edgaro, tai nebuvo jo „svajonių“ darbas, kuris jam labai patiktų.

„Mes visi kartu grožėjomės narcizais“, – dalindamasi šeimos albumo nuotrauka, sakė
L. Gardziulevičienė.
Vėliau, grįžęs po, kaip pats sako, „klajonių“, įsidarbino gimtuosiuose Lazdijuose, rajono savivaldybės administracijos Investicijų skyriuje, o po metų įsitraukė į Dzūkijos kaimo plėtros partnerių asociacijos (Dzūkijos) veiklą, 6 metus buvo šios asociacijos pirmininkas: „Rengėme kaimo plėtros strategijas, ir gavę ES paramą, finansuodavome įvairius kaimo bendruomenių, mokyklų ir smulkaus verslo projektus. Darbas patiko, nors ir nebuvo lengva“, – sakė E. Gardziulevičius.
Druskininkuose Edgaras, nors pats yra azartiškas futbolo sirgalius ir nepraleidžia progos pats pažaisti futbolą, tačiau jau įvertino ir tai, kaip smagu automobilį iškeisti į dviratį: „Savo laisvalaikiui priskirčiau ir laiką, kai iš darbo dviračiu grįžtu namo. Atstumas nedidelis, o nuvažiuoji per tą patį laiką kaip ir automobiliu.“

„Namo – į Druskininkus…“
Klausiama, ar jau apsiprato su naujakuryste, Laura patikino, kad, kaip tik prieš kokį keletą mėnesių, su Edgaru apie tai pakalbėjo: „Dabar, kai jau grįžtame, pasisvečiavę Lazdijuose, kur yra ir Edgaro, ir mano tėvai, o vaikučių – močiutės ir diedukai, – jaučiamės, jog grįžtame namo. Į Druskininkus. Druskininkuose mums nebuvo sunku priprasti prie naujos aplinkos, įvairių pokyčių. Žmonės draugiški, nuoširdūs, bendruomenė – atvira, širdinga. Ir su kaimynais per tuos metus labai susidraugavome, visad sulaukiame jų pagalbos. Man čia viskas jau miela, gera sugrįžti. Iš šių pirmųjų metų Druskininkuose, labai įsiminė ir daug įspūdžių paliko senųjų metų palydų vakaras, Naujametinis žiburėlis Viečiūnuose. Tai buvo proga ne tik pamatyti daugiau bendruomenės, susitikti, susipažinti su naujais žmonėmis, bet ir galimybė priimti asmeninį iššūkį: juk turėjau dalyvauti sceniniame pasirodyme! Mat laisvalaikiu lankiau šokių studijos „Dosado“ Viečiūnų grupės repeticijas, o tame vakarėlyje mums teko atlikti „Tango“ šokį, kurį sukūrė mūsų vadovas Povilas Lapinskas.“

Kovą Kajus drauge su treneriu Luku Feoktistovu „Snow Arenoje“ išmėgino didįjį kalną ir patyrė smagių įspūdžių/Asmeninio archyvo nuotrauka

Studijuoja tai, kas artima
Tikriausiai kiekviena šeima, kuriai yra tekę kraustytis, keisti namus, žino, su kokia įtampa ir rūpesčiais gali būti tai susiję. Tačiau Laura sako, kad ji labai ramiai išgyveno šį periodą: „Pakavausi daiktus ramiai, be įtampos ir streso, nes labai norėjau į Druskininkus“, – pasakojo Laura. Moteris minėjo, kad ir anksčiau jiedu su Edgaru, vaikais dažnokai lankydavosi Druskininkuose: „Mums tai atrodė vienas iš gražiausių miestų Lietuvoje, čia ir visi gamtos privalumai, grynas oras, sveikai gyvensenai ir fiziniam aktyvumui pritaikytos erdvės ir paslaugos, yra galimybės sveikatos stiprinimui. Druskininkuose turime Kajui būtiną profesionalių specialistų pagalbą. Čia yra galimybė lankyti vandens procedūras, masažus. Kajus lanko „Saulės“ pagrindinės mokyklos specialiąją klasę „Saulutė“, naudojamės geltonojo autobusiuko paslaugomis, Kajų parveža iš mokyklos, palydi jam priskirta padėjėja. Jei sūnus neserga, „Saulutėje“ ir praeina jo visa dienelė iki pirmos, antros valandos. Kajus „Saulutėje“ mokomas, ugdomas, gauna logopedo, kineziterapeuto paslaugas. Labai džiugu, kad gavus gydytojos siuntimą į sanatoriją, nereikia išvykti iš namų keletui savaičių, viskas yra čia pat, tad po reabilitacijos procedūrų kaskart galime sugrįžti namo. Tapome viltiečių asociacijos, Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Druskininkų viltis“ organizacijos nariais. Viltiečiai mus priėmė labai nuoširdžiai, šiltai. Organizacijos pirmininkės Loretos Sadauskienės iniciatyva, drauge su Kajumi pramogavome „Snow Arenoje“, sūnelis patyrė daug įspūdžių. Gera buvo žiūrėti, kaip jis džiaugiasi. O mūsų jaunėlis, Gabrielius, kuriam dabar treji metai, lanko lopšelį-darželį „Žibutė“. Matome, kad vaikas greitai priprato prie naujų draugų, grupės, noriai lanko darželį“, – pasakojo Laura.
Vieną specialybę, viešojo administravimo magistro išsimokslinimą turinti L. Gardziulevičienė M. Riomerio universitete jau kitą pavasarį gins dar ir socialinio darbo magistro diplomą. Klausiama, kam gi jai tiek mokslų, Laura nesutrinka: „Mane visada traukė socialinė sritis, todėl šie mokslai man labai artimi. Juolab, kad ir pati turiu praktinės patirties ne tik augindama Kajų – anksčiau yra tekę dirbti Anglijoje, su neįgaliaisiais žmonėmis, juos prižiūrėti. Kita vertus, akivaizdu, kad socialinio darbuotojo poreikis Lietuvoje didėja, ir manau, tokią specialybę tikslinga įgyti ir iš praktinės pusės.“

Rado „lobį“
Įvardindamas, kodėl jiedu su Laura nusprendė pasirinkti Druskininkus, Edgaras sakė, jog susikaupė keletas priežasčių: „Kajaus sveikata ir poreikiai buvo viena iš jų. Dėl Kajaus norėjome iš buto persikelti į erdvesnį, jam labiau pritaikytą būstą; kad būtų pirmasis aukštas. Kol Kajukas buvo mažesnis, lengvesnis, jį nusinešdavome ant rankų. Tačiau ilgainiui, vaikui augant ir didėjant jo svoriui, nešioti, ypač Laurai, darėsi sunku; ieškojome ir paslaugų infrastruktūros, ir patogesnio būsto, auginant neįgalų berniuką. Visa tai radome Druskininkuose. Įsitikinę, kad tikrai norime čia, Druskininkuose, gyventi, paėmėme paskolą, įsigijome tinkamą mūsų šeimai būstą. Tikimės ir kuriame tokius namus, kuriuose vyrautų santarvė ir jaukumas. Į kuriuos norėtųsi sugrįžti ir mums, ir vaikams, svečiuotis artimiesiems ir draugams.“
Su naujojo būsto ir sklypelio tvarkymu dabar susijęs ir visas šeimos laisvalaikis: „Sykį, betvarkant aplinką, rūsyje radome gal dešimties penkiolika metų senumo naminio vyno dėžę. Nerizikavome ragauti – supyliau, eksperimentuodamas, į kurmių olas. Tenka čia „kariauti“ su jais… Kuriam laikui buvo dingę, bet po trijų dienų vėl ėmė rausti. Juokavome – išsiblaivė nuo naminio vyno, ir lenda pagirių.“

Kita istorija, perkasinėjant sklypo žemę, susijusi su įtartinu radiniu. Atkasus skardinės dydžio gelžgalį, pasvarstyta, jog galbūt tai galėtų būti senas sprogmuo? Teko kviesti 112 tarnybą, o radinio likvidavimas baigėsi operacija „Skydas“: „Tai tokios štai mūsų, naujakurių, istorijos ir tokie lobiai“, – juokiasi Laura su Edgaru.
Po pokalbio, atsisveikinant su Gardziulevičių šeima, prisigretino ir labradorų retriverė Aiva. Ji nuo pat mažens yra geriausia Kajaus ir Gabrieliaus draugė.

Ramunė Žilienė