Neabejingi Lietuvos istorinei praeičiai

„Atgimimo“ mokyklos techninio personalo darbuotojai mėgsta keliauti visi kartu ir kasmet bent kartą išvyksta į pažintines ekskursijas. Ne pigių vaistų ar prekių ieškodami praėjusį gegužės savaitgalį išsiruošėme į mūsų šaliai praeityje labai svarbų Baltarusijos miestą Gardiną. Kelionės tikslas – Augustavo kanalai. Palydėdami žvilgsniais Raigardo slėnį, įvažiavome į to paties pavadinimo pasienio kontrolės punktą ir staigmena – važiuojame ne tik mes: prieš mus septyni autobusai, važiuojantys ten pat ir, tikėtina, to paties. Nenuostabu – daugeliui galimybė ir vėl pasisvečiuoti Baltarusijoje atsirado, tik įvedus bevizį įvažiavimą.

„Atgimimo“ mokyklos techninio personalo darbuotojams įsiminė kelionė į kaimyninį Gardiną/„Atgimimo“ mokyklos archyvo nuotrauka

Geriau pažinti šį buvusį  Vytauto Didžiojo miestą, kuris istoriškai mums yra labai svarbus, padėjo Gardino lietuvių bendruomenės „Tėvynė“ ilgametis pirmininkas Algimantas Dirginčius. Būtent jo iniciatyva prieš dvidešimt trejus metus pradėjo veikti Sekmadieninė mokykla, kurioje ir dabar vis dar dirba mūsų mokyklos mokytojai. Metais vėliau bažnyčioje pradėtos laikyti mišios lietuvių kalba. Ekskursiją po šį didingą miestą pradėjome nuo įspūdingos miesto didybę atveriančios panoramos. Mūsų vadovas papasakojo apie Nemuno krantus jungiančių keturių tiltų istoriją, apibūdino miesto reikšmę skirtingų tautų istorijai, šių dienų aktualijas. Daugeliui didžiausią įspūdį paliko Šv. Boriso ir Glebo, arba Koložos, cerkvė– XII a. unikalus architektūros pastatas ant Nemuno upės kranto, jo kelis šimtmečius menančios ir politinės valios restauruoti nesulaukiančios sienos, unikali į jas įmūrytų ąsočių akustinė sistema. Tai seniausia mieste veikianti ir dar Kijevo Rusios kunigaikščių laikus menanti stačiatikių cerkvė.

Aplankius šią savo paprastumu unikalią šventovę, toks menkas ir nereikšmingas atrodo kitoje sustojimo aikštelės pusėje iškilęs tarybinių laikų monumentas – gal komjaunimui? Abejingų nepalieka didžiausia ir įspūdingiausia mieste buvusi jėzuitų bažnyčia, o dabar – Šv. Pranciškaus Ksavero Gardino katedra. Bevaikščiodami po šventovę, apžiūrėjome medinį, gausiai auksu dekoruotą Katedros altorių. Kitoje gatvės pusėje Liaudies fronto iniciatyva pastatytas kuklus, tačiau subtiliai juodai-baltas tikinčiųjų valios išreiškimas – liūdesio ir vilties ženklas sovietmečiu susprogdintos bažnyčios vietoje. Žinoma, ir senoji, dar Vytauto Didžiojo pastatyta pilis – Lietuvos kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus bei Lietuvos kunigaikščio Stefano Batoro buvusi rezidencija. Nusifotografavome prie jau šiais laikais vietinių lietuvių pastatyto medinio paminklo Vytautui. Apžiūrėjome Naująją Gardino pilį, pastatytą XVIII a., kurioje vyko svarbūs Lenkijos-Lietuvos valstybės žlugimo epochos įvykiai. Pamatėme ir Gaisrinės bokštą, kuriame kiekvieną dieną 12 val. trimituoja trimitininkas. Dar daug liko nepamatyta ir neaplankyta, tačiau natūralu, kad tai, kas kurta šimtmečiais per tokį trumpą ekskursijos laiką tegali tik sužadinti norą  atvažiuoti dar ne kartą.

Vakarop per Sopackiną, kuris taip gerai žinomas vyresnio amžiaus pasienio gyventojams, atvykstame prie unikalaus XIX a. Istorinio-kultūrinio objekto – Augustavo kanalo, kurio ilgis – 101,2 km. 23 km. yra Baltarusijos teritorijoje ir yra saugomi UNESCO. Kanalas rankiniu būdu buvo kasamas 15 metų. Nors jis pastatytas beveik  prieš 200 metų, iki šiol puikiai veikia žmogaus rankomis valdoma vandens lygio pakilimo ir nuleidimo technika. Plaukėme laivu su šliuzavimu vienu iš trijų Baltarusijos teritorijoje esančių šliuzų „Dambrovka“ ir negalėjome atsistebėti žmogaus rankų ir proto bei gamtos harmonijos stebuklu.

Pailsėję ir kupini gražių įspūdžių, išvykome Lietuvos link. Tai ne pirmoji mūsų kolektyvo išvyka, kai morališkai ir ne tik mus remia mokyklos direktorė Danutė Časienė. Per keletą pastarųjų metų aplankėme Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Naugarduko ir Lydos pilis, Krėvos apsauginės pilies griuvėsius, Myro pilies ansamblį, Nesvyžiaus pilies kompleksą, Latvijos Rundalės rūmus ir muziejų Latvijoje, Šiaurės Lietuvos lankytinas vietas. Smagu, kad techniniai darbuotojai yra pastebėti ir vertinamas jų darbas.

Jonas Jančiulis,

„Atgimimo“ mokyklos direktorės pavaduotojas ūkiui