Naujasis „Eglės“ sanatorijos vadovas džiaugiasi, kad su šeima gyvens Druskininkuose

Po kelių savaičių drauge su šeima į Druskininkus persikelsiantis akcinės bendrovės „Eglės“ sanatorija generalinis direktorius Artūras Salda džiaugiasi, kad pagaliau galės daugiau laiko skirti šeimai. „Šio etapo labai laukiu. Iki šiol tekdavo savaitgaliais sugrįžti į Vilnių, o nuo rugsėjo pradžios mes, visa šeima, jau būsime druskininkiečiai. Greta lankys paruošiamąją klasę, Povilas – darželį. Čia yra meno mokykla, įvairių būrelių. O gal vaikai norės mokytis slidinėti sniego arenoje? Mes su žmona Dovile esame kilę iš Šiaulių, tačiau Druskininkai man dar nuo paauglystės žinomi, pažįstami: vasaromis atvažiuodavau į sanatoriją dirbti. Pastaruoju metu vis dažniau čia leisdavome ir savaitgalius su šeima, dalyvavome ir šiųmetėje miesto šventėje. Tikiuosi, kad dar daug gražių Druskininkų spalvų pamatysime, kai čia apsigyvensime.“

A.Salda: „Tikiuosi, kad dar daug gražių Druskininkų spalvų pamatysime, kai čia apsigyvensime“/Laimos Rekevičienės nuotrauka

– Kas lėmė Jūsų apsisprendimą grįžti į Lietuvą iš užsienio šalių, kuriose anksčiau su šeima gyvenote, dirbote?
– Kai baigiau Ekonomikos bakalauro studijas Vilniaus universitete, drauge su žmona išvykome į Norvegiją. Ten studijavau Tarptautinės vadybos ir marketingo magistrantūroje. Vėliau dirbau Anglijoje, po kurio laiko darbo reikalais buvau išsiųstas į Bulgariją. Į Lietuvą grįžome 2013-ųjų rudenį. Nepasakyčiau, kad Bulgarijoje siūlytų darbo perspektyvų atsisakiau lengvai – jos buvo viliojančios. Tačiau grįžome, nes su žmona jau buvome sutarę, kad vaikus auginsime Lietuvoje.

– Jums nemažai laiko teko gyventi ir dirbti svetur. Ar pastebėjote, kad užsienyje daugiau besišypsančių žmonių?
– Pavyzdžiui, bulgarai tikrai daugiau šypsosi nei mes, lietuviai. Mes su žmona nusprendėme, kad ten, kur daugiau saulės, daugiau ir besišypsančiųjų. Net juokais svarstėme: gal pietinių šalių gyventojams apie šildymo kaštus nereikia galvoti, tai viskas jiems ir atrodo džiugiau? O mes, lietuviai, esame santūrūs, kartais gal net baikštūs. Sukame galvas dėl to, kas ir ką pagalvos… Manau, Lietuvoje, einantis gatve ir „be jokio tikslo“ praeiviams besišypsantis žmogus tikriausiai ne vienam iš mūsų sukeltų įtarimą, jog gal jam kažkas negerai, jei šypsosi? Viliuosi, ilgainiui tai keisis – juk vis daugiau Lietuvos žmonių keliauja, daugiau pamato. Ir iš kelionių jau grįžta kitokie, linksmesni, laisvesni. Šypsena, pozityvus požiūris darbo aplinkoje padeda efektyviau, lengviau bendrauti, o klientams šypsena gal kartais duoda net daugiau naudos, nei kokia nors procedūra. Ne veltui ir sakoma, kad šypsena gydo.

– Kalbamės su Jumis pirmadienį, daugeliui tai yra bene sunkiausia savaitės diena, nes produktyviam darbui susikaupti trukdo poilsio dienų įspūdžiai. Ar Jums pirmadienis yra sunki diena?
– „Dirbk tai, kas patinka, ir nereikės dirbti“, – šiame posakyje yra tiesos. Mano darbas man labai patinka. Jei užsiimi mėgiama veikla, darbas nevargina. Pirmadienis man niekada nebūna sunki diena, tik gal kiek intensyvesnė, nes pasiekia didesnis, nei kitą savaitės dieną, informacijos srautas, susikaupęs per savaitgalį. Į darbą einu puikiai nusiteikęs. Šiuo metu tikrai nenorėčiau veikti ką nors kita. Vadovauti įstaigai, kurios misija yra gydyti žmones, stiprinti sveikatą, yra dvigubas malonumas. Visi įmonės procesai, pokyčiai, bendros viso kolektyvo pastangos yra skiriamos tam, kad žmonėms, visuomenei būtų geriau. Iš savo veiklos, žinoma, mes uždirbame ir pinigų, bet gera žinoti, kad juos uždirbame, užsiimdami tokia prasminga veikla. Man, kaip vadovui, didžiausias moralinis atlygis yra klientų įvertinimas – kai jie džiaugiasi, išvažiuoja geresnės savijautos, sustiprinę sveikatą. Malonu matyti ir darbuotojų motyvaciją dirbti, pokyčius jų mąstyme ir įvairiuose procesuose, susijusiuose su mūsų sanatorijos veikla.

– Ar būna, kad Jums kartais nesinori, „tingisi“ dirbti?
– Vidinę motyvaciją produktyviai tęsti darbo dieną galima nesunkiai atgauti, jei imiesi kitų darbų, gal mažiau tą akimirką svarbių, tačiau būtinų atlikti. Tada greitai pats sau užsidedi daug „pliusiukų“, atsiranda naujos energijos dirbti toliau. Skirtingiems darbams yra ir skirtingas dienos, savaitės, mėnesio metas. Kartais iš tiesų būna, kad nesinori dirbti vieną darbą, bet yra noro ir jėgų daryti kitą. Vadovo darbas yra protinis. Kaip ir kokį priimti sprendimą, nebūtinai gali sugalvoti, tik sėdėdamas prie kompiuterio, analizuodamas statistiką ar įvairias ataskaitas. Idėją, kaip išspręsti problemą, kuri gal jau mėnesį neduoda ramybės, galima sugalvoti ir minant dviratį miško takeliu… Gal kas pasakys, kad tai yra vadovo „tinginiavimas“, tačiau juk nebūtinai visi vadybiniai, kūrybiniai sprendimai ateina, sėdint kabinete. Keletą dienų per savaitę, paprastai antradienį ir trečiadienį, dirbu Birštono „Eglėje“, ten plėtojamas projektas, statomas dar vienas korpusas, todėl tenka dalyvauti ir vadovų pasitarimuose, ir susitikimuose statybų klausimais.

– Ar ilgai svarstote, kokį sprendimą priimti?
– Kiekviena situacija, tarsi moneta, turi mažiausiai dvi puses, o požiūrio taškų – labai daug ir įvairių. Nors dar nelabai ilga mano profesinė karjera, tačiau turima patirtis rodo, kad vis dėlto geriau priimti gal ir ne patį tobuliausią, tačiau greitą sprendimą, nei delsti, labai ilgai analizuojant kurią nors problemą. Manau, kad toks neryžtingumas erzina ir pavaldinius, ir partnerius. Tačiau greitas sprendimas nereiškia skubotos reakcijos. Todėl kiekvienoje sudėtingesnėje situacijoje visų pirma stengiuosi greitai susirinkti kuo daugiau informacijos. Ir tik ją įvertinęs, priimu vienokį ar kitokį sprendimą. Vienas iš svarbiausių mano, kaip vadovo, prioritetų, – nesugadinti per ilgus sanatorijos veiklos metus įgyto sanatorinio kurortinio gydymo įstaigos įvaizdžio.

– Kokia Jūsų profesinė diena?
– Esu bendraujantis, atviras vadovas, todėl apie 80 proc. mano darbo dienos – įvairūs susitikimai. Yra susitikimai su padalinių vadovais, kartą per mėnesį rengiame bendrą Druskininkų ir Birštono sanatorijų atsakingų darbuotojų susitikimą. Mano kabineto durys atviros užeiti bet kuriam darbuotojui. Jei taip sutampa, kad tuo metu kabinete turiu skubių reikalų ir pokalbį tenka atidėti, visada pasakau, kada galėčiau jį priimti. Ir paprastai to nepamirštu. Darbo dienos rytas dažniausiai prasideda nuo statistikos peržiūros, prognozių vertinimo. Vėliau – susitikimų maratonas. Kai diena nurimsta, neretai paaiškėja, kad „netilpau“ į darbo laiką. Dar reikia atsakyti į laiškus, paanalizuoti susikaupusius dokumentus. Dabar daug dirbu, neretai ir savaitgaliais. Tai natūralu, perėmus tokią didelę įmonę, kurioje iš viso yra apie 800 darbuotojų, diegiami įvairūs nauji procesai bei siekiama pokyčių. Tačiau tokį padidintą darbo intensyvumą vertinu kaip laikiną etapą. Pats labai nuoširdžiai tikiu ir visiems darbuotojams tą sakau – darbą reikia dėlioti taip, kad spėtumei jį atlikti darbo metu. Turi būti balansas tarp asmeninio ir profesinio gyvenimo, nes kitaip žmogus tiesiog negali būti produktyvus. Gali kaip darboholikas dirbti metus, dvejus ar trejus – nežinau, kur ta riba. Kiekvienam ji tikriausiai skirtinga, tačiau, neturėdamas to balanso, žmogus anksčiau ar vėliau palūš. O norisi daug metų dirbti kartu, kad ir pats, ir bendradarbiai džiaugtumėmės savo darbu, veikla.

– Kaip Jūs pats ilsitės?
– Stengiuosi išnaudoti laiką, kai galiu pasimėgauti tyla. Ir tokia valandėlė dažniausiai būna automobilyje, darbo kelionėse, važiuojant iš Druskininkų į Birštoną. Anksčiau mėgdavau per tokias keliones pasiklausyti radiją ar „pasileisdavau“ audioknygą. Dabar norisi tylos, kai gali mąstyti. Prisiruošiau atgaivinti ir savo ankstesniuosius sportinius hobius – bėgiojimą, tenisą. Jau atsivežiau ir teniso raketę – gal pavyks dar šį sezoną atnaujinti teniso įgūdžius. Tenisą anksčiau žaidžiau gana aktyviai, daugiau nei dešimtį metų. Tik pastaruoju metu dėl susiklosčiusio gyvenimo būdo, kai po darbų turėdavau lėkti į Vilnių, pas šeimą, neturėjau laiko tenisui. Jau iš anksto džiaugiuosi ir tuo, kad mūsų namai bus apie dešimtį minučių kelio nuo golfo aikštyno, tad turiu vilties, jog ir golfą retkarčiais pavyks pažaisti. Golfas, kaip sportinis žaidimas, labai gerai sugalvotas: prieš smūgį mąstai, kaip smūgiuosi, tada – pats smūgis, o po to galva užimta mintimis apie tai, ką padarei „ne taip“ ir ką galėjai „kitaip“. Golfo aikštyne koncentruojiesi galvoti tik apie žaidimą. Taip pailsi nuo darbinių minčių. Teniso aikštelėje yra kiek kitaip: kai po kurio laiko pradedi žaisti tarsi automatiškai, imi galvoti ir apie darbą.

– „Eglės“ sanatorija puoselėja tradiciją kviesti moksleivius vasarą atlikti dviejų savaičių praktiką, susipažinti su sanatorijoje dirbančių įvairių profesijų atstovų darbu. Kas paskatino šiai iniciatyvai?
– Kaip ir bet kuriai kitai Druskininkuose veikiančiai įmonei, taip ir mūsų sanatorijai, svarbu būti bendruomenės dalimi, prisidėti prie bendrų kurortui naudingų iniciatyvų. Birštone šią iniciatyvą plėtojame jau trečius metus. Man yra tekę nemažai bendrauti jaunimo auditorijose, kai buvau pakviestas pasakoti savo sėkmės istoriją. Šiuose susitikimuose pastebėjau, kad vyresniųjų klasių moksleiviai šiais laikais dažnai dar nebūna apsisprendę, ką nori veikti gyvenime, ir jiems sunku yra nuspręsti, kokį gyvenimo kelią rinktis, todėl, manau, gerai, jei jau praktikos, kad ir neilgos metu, moksleivis įgyja daugiau aiškumo, ar tikrai jis galėtų, norėtų dirbti vieną ar kitą darbą. Dabar jauni žmonės linkę išmėginti kelias skirtingas sritis, ir tik tada nuspręsti, ką nori daryti. Taigi mes, galvodami apie ateitį, žinodami, kad mums darbuotojų reikės ir po metų, ir po dvejų, ir po trejų, norime padėti moksleiviams susipažinti su mūsų sanatorijoje reikalingomis profesijomis. Buvome maloniai nustebinti, kad į mūsų organizuojamas praktikos dienas Druskininkuose atvyko ir moksleivių iš Panevėžio, Kauno, – jų tėveliai mokėjo už būstų nuomą, kad tik vaikai galėtų pasinaudoti galimybe dalyvauti praktikos programoje.

– Kokie žmonės formavo Jus, kaip vadovą?
– Įtakos turėjo mano buvę vadovai, su kuriais teko dirbti užsienyje ir Lietuvoje. Iš kiekvieno turėjau ko pasimokyti. Įsiminė vieno aukštas pareigas ėjusio vadovo švedo nuoširdus bendravimas su pavaldiniais, gebėjimas pripažinti, jog ir jis gali ir suklysti, ir kažko nežinoti. Labai esu dėkingas ir savo tėčiui, tekdavo jį matyti įvairiose situacijose – kai būdavau vaikas, pasiimdavo mane į darbo susitikimus.

Ramunė Žilienė