Mokytoja A. Vilūnienė: „Gyvenime svarbiausia – išmokti dalintis su aplinkiniais savo žiniomis ir patirtimi“

Viečiūnų progimnazijos dailės ir technologijų mokytoja, Viečiūnų bendruomenės „Versmė“ tarybos narė Aurelija Vilūnienė Bendruomenės centro patalpose įkurtose dirbtuvėse veda keramikos edukacinius užsiėmimus. Šie užsiėmimai lankytojų yra mėgiami ir laukiami. Aurelija didžiuojasi, galėdama savo žiniomis pasidalinti su kitais, prisidėti prie mokyklos ir bendruomenės projektų, renginių. Ji sako pastebinti, kad žmonės vis dažniau domisi rankų darbo gaminiais, senaisiais amatais: „Mane džiugina aplinkinių noras pažinti, išmokti, sukurti ką nors nauja. Viskas, ką darau, yra mano mėgiama veikla. Mokytojos darbas, keramika suteikia man galimybes domėtis, gilintis į tai, kas man patinka. Ir kurti. Kūryba man yra tarsi vienas platus pomėgis, kuriuo galiu visapusiškai išreikšti save. Kūryba man ir yra gyvenimas.“

A. Vilūnienė polinkį kurti ji jautė nuo vaikystės: „Nuolat ką nors kurdavau: labai mėgau užsiimti įvairiais rankdarbiais, nerdavau vąšeliu, siūdavau sukneles lėlėms, piešdavau. Kadangi nuo vaikystės turėjau polinkį kurti, pradėjau lankyti V. K. Jonyno dailės mokyklą. Pasirinkau keramikos pamokas, ir po kurio laiko keramika tapo pomėgiu, užimančiu vis daugiau vietos mano širdyje. Baigusi mokslus tuometėje Vilniaus aukštesniojoje pedagogikos mokykloje ir įgijusi dailės bei darbų pedagogikos specialybę, grįžau į Druskininkus. Ištekėjau. Kurį laiką gyvenome Druskininkuose, o Viečiūnuose dirbau mokytoja. Vėliau su šeima ir gyventi persikraustėme į Viečiūnus. Vilniaus pedagoginiame universitete tęsiau mokslus, susijusius su mano dabartine, dailės mokytojos, specialybe. Dirbu mokykloje, veiklos čia niekada netrūksta, be to, mielai įsitraukiau į Viečiūnų bendruomenės gyvenimą, dažnai talkinu Bendruomenės centrui, organizuojant įvairius renginius. Man patinka naujovės, domiuosi dalykais, kuriuos galiu pritaikyti savo gyvenime, darbe. Aš manau, kad kiekvienas žmogus iš prigimties yra kūrėjas, todėl kūrybinė savirealizacija ir yra tokia svarbi, reikšminga.“

– Viečiūnų bendruomenės centre vedate edukacinius užsiėmimus. Jums pavyksta sudominti aplinkinius šia veikla?

– Jaučiu poreikį savo kūryba ir žiniomis dalintis, perduoti visa tai kitiems. Esu dėkinga Viečiūnų seniūnui Alvydui Varaniui už idėją ir pasiūlymą Bendruomenės centre įrengti keramikos dirbtuves. Įgyvendinus šią iniciatyvą, atsirado galimybės supažindinti bendruomenės žmones ir centro lankytojus, svečius su keramikos – senojo amato – paslaptimis. Žmonės turi galimybę pamatyti, kaip iš paprasto molio gimsta keramikos dirbiniai. Tai pakankamai ilgas procesas: kūrybinę mintį realizuoji molyje, vėliau gaminį džiovini, degi, glazūruoji… Dalyvaujantieji edukaciniuose užsiėmimuose patys prisiliečia prie molio, susipažįsta su įvairiomis keramikos technologijomis. Tai tarsi meno terapija, nes dirbdamas iš lėto atsipalaiduoji, užsimiršti, slegiantys rūpesčiai atsiraukia ir galbūt nebeatrodo tokie neįveikiami ar grėsmingi. Edukacijose dalyvauja įvairaus amžiaus žmonės – ir suaugusieji, ir vaikai. Mokykloje kai kurie vaikai gal pernelyg aktyvūs ir ne itin drausmingi, o užsiėmimo metu jie nurimsta ir sukuria gražiausius darbelius!

– Progimnazijoje dėstote dailę ir technologijas. Apie ką diskutuojate su savo mokiniais, kokios temos jiems rūpi?

– Pastebėjau, jog mokiniams labai rūpi, kad būtų vertinamos jų pastangos, pasiekimai, iniciatyvos ir kad juos priimtume tokius, kokie jie yra. Vaikai nemėgsta neteisybės – ją net ir pradinukai pastebi. Daugeliui vaikų būdingas siekis tapti laisvu ir kurti. O kokie jie išradingi, kūrybingi, kokių turi gražių idėjų, minčių! Tačiau nėra tokios bendravimo ar pedagoginės taisyklės, kuri tiktų visiems: prie kiekvieno mokinio reikia prieiti ir rasti raktą į jo pasaulį, pažinti asmenybę skirtingu būdu, individualiai. Juk pamoka – tai irgi yra kūryba. Kad galėtumei pasiekti tai, ko nori išmokyti, reikia, visų pirma, pačiam išmokti sutarti su mokiniais. Manau, kad daugeliui mokytojas yra tarsi gyvenimo palydovas, kurio perteiktos žinios, patirtis, įskiepytos vertybės lydi mokinį, jam bręstant kaip asmenybei ir yra reikšmingos vėliau. Tačiau svarbiausia, manau, yra tai, kad mokytojas neprarastų noro suprasti mokinį ir priimti jį tokį, koks jis yra. Tai ne visada lengva. Man patinka dirbti su meile ir įžvelgti gerąsias mokinių savybes, jų kūrybines pastangas, paskatinti jų motyvaciją, norą kūrybiškai pasireikšti. Ir pati stengiuosi vaikams skleisti pozityvumą, dažniau juos pagirti. Sudėtingesnėse situacijose dažnai prisimenu savo tėtį – jis sugebėjo auklėti mane be bausmių, o priešingai, nuolat skatindamas daryti gerus darbus, negailėjo gero žodžio. Tai ugdo, stiprina vaiko savivertę ir, manau, padeda tinkamą, tvirtą pamatą jo asmenybės vystymuisi bei tolesniam gyvenimui.

– Kas Jums yra didžiausia gyvenimo vertybė?

– Žmogus. Šeima. Šeimoje susikurtos, puoselėjamos tradicijos yra labai svarbios, nes jos lieka su mumis visą gyvenimą. Be abejonės, mano šeima man yra svarbiausi žmonės, kurie mane palaiko ir padeda. Juk, puoselėjant tokį pomėgį kaip keramika, reikia daug laisvalaikio ir vietos, erdvės. Tarp mano vertybių – ir tikėjimas, bendravimas, išsilavinimas. Ir dar manau, kad gyvenime labai svarbu ne tik imti, bet ir išmokti duoti, dalintis.

Parengė Ramunė Žilienė