Mokytoja A. Mizarienė pasitiko 90 metų jubiliejų

Šiomis dienomis, drauge su švelniuoju, visu savo grožiu atsiveriančių alyvų aromatu, daugybės pavasario žiedų ir vaiskios žalumos stebuklu ilgametė druskininkietė mokytoja Aldona Mizarienė pasitiko savo jubiliejų. Atvertė, kaip ji sako, devyniasdešimtąjį savo gyvenimo knygos puslapį.

„52-ejus metus dirbau mokytoja. Mokykla buvo man tarsi nuostabiausia mano gyvenimo pieva: glosčiau ten gėles, nė vieno žiedelio neskindama. Jei kuris, mačiau, – vysta, tai, būdavo, pakeliu, paglostau… Visą save atidaviau mokiniams, o jų buvo ne vienas tūkstantis. Atidaviau ir nesigailiu. Jei aukštesniųjų jėgų būtų lemta, vėl taip pat pasirinkčiau“, – lėtai, lygiai, jai įprasta ramia maniera, sakytumei, teka mokytojos Aldonos balsas.

Istoriją mokytoja A. Mizarienė 5-8 klasių mokiniams dėstė tuo metu, kai daugeliui tikriausiai atrodė lyg iš fantastikos srities, jog kada nors iš vėl nepriklausomos Lietuvos bus galima laisvai išvažiuoti, paviešėti į kokią Europos šalį. Pasak mokytojos, tai buvo laikmetis, kai reikėjo žiūrėti ir vaikams į akis, ir į savo sąžinę: „Ir istorijos mokytojai tą jautė, kiekvienas individualiai.“

A. Mizarienė prisiminė, koks netikėtumas jai buvo, kai jos buvusi mokinė, europarlamentarė, pakvietė ją, drauge su grupe kitų druskininkiečių mokytojų, susipažinti su Europos Parlamento darbu: „2005-aisiais, gruodį, mano buvusi mokinė Laimutė pakvietė mus į Strasbūrą. Nenoromis, tačiau, dukrų įkalbėta, vis tik išsiruošiau į tą kelionę. Bet iki Lazdijų muitinės vis dar negalėjau patikėti, kad taip paprastai pravažiuosime sieną, kad mūsų negrąžins namo, nesulaikys dėl dokumentų ar dar kokių kliūčių neiškils… Kol pasienietis negrąžino į rankas paso, vis dar netikėjau, kad taip paprastai kirsime sieną, atsidursime užsienyje ir galėsime skaičiuoti šimtus, tūkstančius kilometrų per Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, Prancūziją, Liuksemburgą, Belgiją.“

Užtarnauto poilsio mokytoja A. Mizarienė iš mokyklos išėjo jau įkopusi į aštuntą dešimtį. Ji daug laiko praleisdavo ir praleidžia savo šviesios atminties vyro, taip pat istorijos mokytojo Balio Mizaro sodybėlėje ant Nemuno kranto, Mizaruose. Daug rugsėjų jiedu pasitiko drauge…

Praėjusią savaitę su mokytoja A. Mizariene kalbėjomės jos dukros Violetos namuose – viename iš prie Kalviškių miškelio, visai netoliese buvusios 3-iosios vidurinės mokyklos esančių daugiaaukščių. Paklausta, o kaip ji, tiek metų atidavusi mokyklai, pasitiko pirmąjį rugsėjį, išėjusi į pensiją, A. Mizarienė vedasi prie lango, atveria užuolaidos kraštelį ir kalba: „Parodysiu vietą, iš kurios matosi mano klasė. Ar matai? Ten mokykla, mano kabineto langai… Kai pažvelgiu ir mintimis keliauju po tuos koridorius, matau mokinius, mokytojus. Kaip jie ten?.. Būdavo, kai su vyru eidavome iš Rugsėjo 1-osios šventės, nešdavome glėbius gėlių, aš galvodavau: gal dabar, pro savo langus, iš aukštai žmonės žiūri į mus? O mes einame abu, vos panešame tas gėles, ir aš noriu pakelti akis į langus, sušukti – mes – mokytojai! Grįžtame namo, dukra paima gėles, pamerkia… Ir pilnos grindys vazų, pilni stalai puokščių! Aš vaikštau ir glostau jas. Ilgai nevysdavo tos puokštės… O kaip kvepėdavo rugsėjai! Kai jau nebereikėjo eiti į mokyklą, – kaime, Mizaruose tada buvau, – tai atsisėsdavau verandoje ir klausiaus, laukiau: gal išgirsiu, kai per Nemuną ataidi mokyklinis skambutis? Atsimenu, kai jau buvo tos paskutinės mano darbo mokykloje dienos, atėjusi į klasę sakau: „Vaikai, mes tiek daug pragyvenome kartu, ar jūs man sugalvojote kokią pravardę? Pasakykite…“. O jie dairosi vieni į kitus, – sakyti tas pravardes ar ne? Galiausiai vienas sako: „Auklėtoja, mes, kai žiūrėdavom pro langą, ir matydavom, kad jau Jūs ateinat, kartais sakydavom: „Va, jau ir mūsų Mizaras ateina“. Vyro jau nebuvo tada…“, – pasakojo A. Mizarienė.

Įėjusi į klasę, ji sveikindavosi: „Sveiki, mano vaikai. Sėskitės… tyliai“. Toje tyloje A. Mizarienė išgirsdavo… ne… ji tiesiog pajausdavo vaikus. Todėl pro mokytojos akis nepraslysdavo, jei kuris prasčiau jaučiasi ar yra nusiminęs. Įvairių istorijų būta. Kartą, pamačiusi pamokoje vieną pablyškusią mokinukę, suprato, kad vaikui greičiausiai ką skauda. Klausiama mergaitė prasitarė, kad pilvą. Mokytoja nusivedė ją pas mokyklos medicinos seselę, parūpino vaistų. O mergaitė, pamokai pasibaigus, verkia, namo nenori: nes ten… suolas, ant kurio tėvas, ją pasiguldęs, muša dėl blogų pažymių…

Neklaužadas A. Mizarienei pavykdavo palenkti gerumu – kad mokytųsi, būtų kuo drausmingesni. Mokytoja pasakoja: „Matai va šitą kambarį – ir tą? Kad vaikai geriau mokytųsi, aš juos susikviesdavau čia, į namus, ir jie ateidavo visi – visa mano klasė. Kas gudresni, susėsdavo čia, kiti – ten. Tie, kurie negalėdavo būry mokytis, reikėdavo jiems „kalti“ – eidavo į virtuvę, kiti – į aną kambarį. Vaikams padėdavo ir mano dukra, ir žentas. Kodėl sugalvojau taip vaikus susikviesti? Tai kad jie nesimokydavo, neturėdavo namie sąlygų, jų prastas pažangumas buvo. O kaip jiems čia patiko! Kai kam tai pirmiausia pavalgyti reikėdavo duoti… Bet ir visi, jei tik užsimanydavo arbatos, sumuštinių, galėjo patys virdulį užsikaisti.“

Ir šiandien Mokytoja tebedalina savo širdies šilumą, šviesą, ramybę – artimiesiems, anūkams, proanūkiams. Ir tik ji viena žino, kur to neišsenkančio gerumo versmės, kur jo semtis, gyvenimo kelyje patyrus tiek skaudžių netekčių… Nemigo naktimis, kai sunku atsispirti nešviesių prisiminimų galiai, A. Mizarienė sako mintyse deklamuojanti eilėraščius. Daug jų žino. Ji paprašė perduoti linkėjimus visiems savo buvusiems mokiniams šio eilėraščio posmu: „Nuskriskite su vėjais iškilminga žeme, būkite sodų žydėjime, pačiame gražume; gatvių tylą baidykit savo žingsniais skambiais, mylimuosius sutikit su bijūnų glėbiais; per vidudienio tylą lėkite paukščiais baltais, žemėn saulę atneškit ūkanotais rytais!“

Tuometėje 3-iojoje vidurinėje dirbant mokytojai A. Mizarienei, vienas iš mokyklos vadovų buvo ir dabartinis Druskininkų savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjas Jevgrafijus Samuchovas, o pavaduotoja ugdymui – Marytė Kriščiūnaitė, vėliau ji buvo „Ryto gimnazijos direktorė.

J. Samuchovas, paprašytas pasidalinti prisiminimais, pirmiausia įvardijo, kad Aldona Mizarienė yra mokytoja iš pašaukimo: „Apie tokius žmones yra sakoma: tai jiems Dievo duota. Ji sugebėdavo vien gerumu, nekeliant balso, kitąsyk, rodės, vien žvilgsniu sudrausminti, kad ir didžiausią mokyklos neklaužadą. Aldona mokėjo pažvelgti mokiniui į širdį, gerumu padėti jam atverti tas slapčiausias kerteles, kuriose gal būdavo susikaupę daugiausiai rūpesčių. A. Mizarienei sekėsi savo auklėtinius motyvuoti mokymuisi, geram elgesiui, sutarti su jais, nes ji tarsi prisiimdavo išklausytojos, o ne teisėjos vaidmenį.“

Ir iki šių dienų su mokytoja A. Mizariene širdingai bendraujanti ir dažnai susitinkanti M. Kriščiūnaitė sako, kad Aldona buvo mokytoja, kuri viską įveikdavo gerumu: „Su mokytoja Aldona Mizariene esame pažįstamos nuo 3-iosios vidurinės mokyklos įsteigimo – 1975 m. rugsėjo. Į pensiją mokytoja išėjo 1982 m., bet iš darbo mokykloje – maždaug prieš 20 metų. Tuo metu dirbau mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Išskirtinis mokytojos A. Mizarienės bruožas – ramus bendravimas su vaikais, kaskart ieškant kokio nors gero poelgio, gerų savybių. A. Mizarienei buvo svarbu jas atrasti, išryškinti ir puoselėti, mokinį skatinant pozityviai veiklai. Gerumas – taip vaikai vadino šį mokytojos bruožą. Aiškindami šio žodžio prasmę, jie įvardindavo daugelį kitų mokytojai būdingų savybių: nuoširdumą, toleranciją, sugebėjimą išklausyti ir neatidėliojant suteikti pagalbą. Jiems svarbu buvo tai, kad mokytoja niekada nesmerkė jų dėl netinkamo poelgio, bet kartu, ramiai išanalizuodavo įvykį, aptardavo, ką ir kaip reikės daryti toliau. Toks vaiko auginimo ir ugdymo gerumu kelias – ilgesnis, bet jis – humaniškas ir išliekantis žmogaus širdy visą gyvenimą. Mokytoja labai mylėjo savo darbą: vaikus ir dėstomą dalyką. A. Mizarienė dažnai turėdavo vadinamas „sunkias“ klases arba bent vieną probleminio elgesio mokinį. Kad kitų dalykų mokytojams būtų lengviau dirbti pamokose, A. Mizarienė eidavo į jų pamokas savo auklėjamojoje klasėje. Tokiu būdu ji padėdavo užtikrinti tvarką pamokoje, o kartu ir giliau pažindavo kiekvieną mokinį, jo charakterį. Tai padėdavo jai numatyti konkrečius, individualius darbo su ugdytiniais žingsnius.“

Mokytoją A. Mizarienę jubiliejaus proga pasveikinti atvažiavo ir anūkai, proanūkiai, sesuo su šeima, buvę kolegos mokytojai/ Asmeninio archyvo nuotrauka

 Parengė Ramunė Žilienė