Meras Ričardas Malinauskas: „Tai, kad stuburas operuotas, nereiškia, kad jis nulaužtas“

Druskininkiečiai jau kurį laiką viešumoje nemato mero Ričardo Malinausko. Žmonės klausinėja, kas atsitiko, kur dingo meras, kodėl nematyti jo pasisakymų spaudoje? Nerimaujančius druskininkiečius galime nuraminti – meras stiprina sveikatą ir greitai sugrįš prie Druskininkų vairo.

Su Ričardu Malinausku kalbėjome apie tai, kokios mintys ir planai kirba mero galvoje, trumpam rankose laikant nedarbingumo lapelį.

Druskininkų savivaldybės meras R. Malinauskas po operacijos reabilituojasi „Eglės“ sanatorijoje/Roberto Kisieliaus nuotrauka

– Mere, žmonės Jūsų jau pasigedo. Kur dingote, kas nutiko?

– Meras yra toks pats žmogus, kaip ir visi – priklausomas nuo sveikatos būklės, organizmo būsenos. Ateina laikas, kai atsiranda tam tikrų problemų, kurias reikia išspręsti. Mano sveikatos problemos ne kažkokios netikėtos, staigios. Jos susijusios su mano sportine veikla – automobilių sportu. Praeityje aktyviai sportavau, turėjau traumų. Dabar, bėgant metams, tie praeities ekstremalaus gyvenimo atgarsiai duoda apie save žinoti. Prieš kelerius metus pajutau stuburo skausmus, o pastaruosius du mėnesius skausmai pasidarė sunkiai pakenčiami, todėl teko atlikti pakankamai sudėtingą stuburo operaciją. Dabar – reabilitacijos ciklas. Jaučiuosi daug geriau, nei prieš operaciją. Dar kartą pasidžiaugiau Lietuvos klinikų specialistų profesionalumu, taip pat ir Druskininkų suteikiamomis sveikatinimo galimybėmis – sveikatos atstatyti nereikia važiuoti į užsienio klinikas ar kurortus, viską, kas geriausia, mes turime čia.

Na, o po mėnesio vėl atstovausiu Druskininkams – tai darau jau 19 metų.

– Pas medikus patekę žmonės, susidūrę su tam tikra gyvenimo rizika, šiek tiek kitaip ima vertinti tai, kas aplink juos – reiškinius, žmonės, situacijas. Ar Jums taip neatsitiko?

– Ko gero, kiekvienas žmogus, turėdamas laisvo laiko, mąsto, svarsto, analizuoja. Mano požiūrio į gyvenimą, atsakomybės jausmo, žodžio laikymosi, nepakeis jokios gyvenimo situacijos. Jei kalbate apie darbą ir tiesas bei netiesas, kurios sklando, visa tai vertinau pakankamai griežtai ir kategoriškai.  Žinoma, teko kai ką ir pergalvoti. Tai, kad operuotas stuburas, tai nereiškia, kad nulaužtas stuburas. Tėvai ir Dievulis taip sudėliojo, kad mano stuburas yra pakankamai kietas ir stiprus. Manau, kad ir po operacijos jis išliks pakankamai tvirtas, išlaikantis atsakingą požiūrį į save, į aplinką ir į savo veiksmus.

Paskutinių kelerių metų įvykiai – įtampa, stresas, visas keliamas šaršalas pliuso organizmui neprideda, bet esu tikras, kad su druskininkiečiais nuveiksime dar daug svarbių darbų.

– Nors aktyviai nedalyvaujate šių dienų įvykiuose, tačiau visus juos stebite. Kaip vertinate praėjusią savaitę atnaujintas diskusijas dėl vadinamojo „Vijūnėlės dvaro“?

– Gal jums bus sunku patikėti, tačiau paskutiniu metu visai nesidomiu tuo, kas vyksta viešojoje erdvėje, tame absurdo teatre. Pralaimėtas mūšis – tai dar ne pralaimėtas karas. Žinau, kad nieko nėra amžino, todėl tikiu, kad ateis laikas, kai prokurorai tikrai gins viešąjį interesą, o ne vykdys politinius užsakymus ir susidorojimus, kaip dabar vyksta Lietuvoje.

– Turėjote laiko pabūti vienas, ne darbų sūkuryje, ne kasdienėje rutinoje, ramiai įvertinti tai, ką bandoma padaryti su Druskininkais. Kas Jus labiausiai skaudina toje istorijoje?

– Užsakytas, nupirktas tiesos formavimas ir jos pateikimas. Viduje sunku, kai pagalvoji, jog darbą Druskininkuose pradėjai pačiu sunkiausiu kurortui metu – 2000-aisiais. Nėra lengva suvokti tokias metamorfozes, kai dešimt metų esi renkamas geriausiu šalies meru, į tave patarimo kreipiasi verslininkai, politikai, ir staiga, tam tikrų veikėjų užsakymu, įjungiamas puolimo režimas, esi sumaišomas su žemėmis, nuo to kenčia ne tik artimiausi šeimos nariai, bet ir kai kurie pažįstami. Norėčiau tiems puolimo užsakovams ir vykdytojams pasakyti – lazda visada turi du galus. Patirkite tai, ką man teko patirti, tada gal kai ką suvoksite.

Antras dalykas, kuris liūdina, – mūsų valdžios nuėjimas į berniukų ir mergaičių feisbukinį lygį. Absoliučiai nesvarbu, kokia yra realybė, kokie yra teisinėje valstybėje galiojantys dokumentai, faktai, įrodymai. Svarbiausia, ką ir kaip padaryti, kad nenukristų valdžios „berniukų“ ir „mergaičių“ reitingai, kaip jiems save pateikti ant kuo baltesnės lėkštutės. Nuo tokios situacijos mane pykina taip, kaip, sako, pykina žmones po narkozės.

Labai gaila, kad Lietuvoje neatsirado nė vieno politiko, kuris būtų išgirdęs pusseptinto tūkstančio druskininkiečių balsų ir panoręs išsiaiškinti tiesą – sudaryti komisiją realiai situacijai Druskininkuose išsiaiškinti. Jiems daug paprasčiau „numuilinti“ viską, sukišti į stalčių, kad, laikui bėgant, viskas užsimirštų.

– Bet yra ir džiuginančių dalykų?

– Nuoširdžiai dėkoju druskininkiečiams už prieš pusmetį parodytą vienybę ir palaikymą, už jų tvirtą nuomonę, kai buvo surinkti šeši su puse tūkstančio parašų. Dabar tą pačią poziciją ir susitelkimą mūsų žmonės parodė, surinkę tris tūkstančius parašų dėl „Vijūnėlės dvaro“ perdavimo Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklai.

Druskininkiečių palaikymas – ir parašai, ir gatvėje sutiktų žmonių rankų paspaudimai, ir visai nepažįstamų žmonių skambučiai, padrąsinimas, net neįsigilinus į esmę, bet pastebint dvigubus standartus  – visa tai suteikia jėgų ir tikėjimo, kad viską darome teisingai.

– „Verslo žinios“ neseniai publikavo redakcijos nuomonę apie „Vijūnėlės dvaro“ istoriją. Ten buvo keliamas retorinis klausimas: „Kokie yra tikrieji Druskininkų mero R.Malinausko interesai, jei jis taip aktyviai rūpinosi, kad čia išdygtų minėtas dvarelis, ir taip uoliai kovojo dėl jo gyvasties“? Ką galėtumėte atsakyti tiems autoriams, pasislėpusiems po „redakcijos nuomonės“ širma?

– Visų pirma, esu Druskininkų savivaldybės, kuri išdavė visus leidimus, meras, o leidimai buvo suderinti su visomis institucijomis. Man pagal pareigas priklauso užtikrinti investicijų pritraukimą ir plėtojimą, nepriklausomai nuo savininko pavardės, jo statuso ar investicijų paskirties. Nežinau, ar taip viešumoje kalbėti dera, bet tos rašliavos autoriams sakau – durneliai jūs durneliai, jei Druskininkuose kas nors įsigyja teisėtą turtą, jį renovuoja ir rekonstruoja, tai mano, kaip mero, uždavinys, kad viskas vyktų teisėtai, sklandžiai. Investuotojai Druskininkuose turi nepajusti jokių nesklandumų.

Ne kartą minėjau ir galiu pasikartoti – vadinamojo „Vijūnėlės dvaro“ savininkas Žilvinas Pavilonis yra geras mano tėvų pažįstamas. Skelbimai apie parduodamą žemės sklypą Turistų g. 13 buvo skelbiami viešai. Aš pats Žilviną įkalbinau investuoti toje vietoje, nes ten – nei parkas, nei draustinis, nei kokį kitą apribojimą turinti vieta. Kai viskas taip netikėtai pasisuko, už tai esu morališkai atsakingas. Jaučiu atsakomybę ir už jo finansinius praradimus, kurie atsirado ne dėl kokių nors pažeidimų, bet dėl bylos politizavimo. Šiandien jaučiuosi, kaip ir pavedęs žmogų.

– Kalbama, jog „Vijūnėlės dvaro“ savininkas jau pavargo kovoti dėl pastato išsaugojimo ir ketina jį griauti. Ar tai tiesa?

– Jei savininkas nusprendė, jog griaus pastatą, tai yra jo sprendimas. Jei tai būtų mano turtas, aš už jį dar pakovočiau.

– Jūsų gyvenime – dar vienas, ypač svarbus įvykis, – Jūs vedėte. Ar jaučiatės laimingas?

– Niekada neviešinau ir neaptarinėjau savo asmeninio gyvenimo. „Ačiū“ žurnalistams ir kitiems veikėjams, kad jie pasistengė apdergti mūsų norą būti laimingiems. Šiandien aš esu laimingas, norit – pavydėkit. O tiems žmonėms, kurie mane palaiko bei linki man laimės gyvenime, tariu nuoširdų ačiū!