Meras R. Malinauskas: „Vertinu senelio J. Malinausko pasiekimus ir savo šeimos istoriją – iš to semiuosi stiprybės“

Birželio 4 dieną Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šventėje Šunskuose (Marijampolės sav.) atidengtas paminklinis akmuo 1919-1920 m. Nepriklausomybės kovų Šunskų valsčiaus savanoriams ir Vyties kryžiaus kavalieriams atminti. Tarp akmenyje iškaltų Vyties Kryžiaus kavalierių – ir Druskininkų savivaldybės mero Ričardo Malinausko senelio Jurgio Malinausko pavardė.

Paminklinio akmens 1919-1920 m. Nepriklausomybės kovų Šunskų valsčiaus savanoriams ir Vyties kryžiaus kavalieriams atminti atidengimo ceremonijoje dalyvavo ir meras R. Malinauskas kartu su artimaisiais/Asmeninio archyvo nuotrauka

Saulėtą sekmadienio popietę šventėje kartu su artimaisiais apsilankęs meras R. Malinauskas sako, kad labiausiai šeimą vienija darnus požiūris į pasaulį ir pagarba vienas kitam: „Toks, koks esu, esu savo senelių ir tėvų dėka. Gerbiu savo šeimos istoriją, vertinu senelio Jurgio Malinausko pasiekimus. Žinau, kiek daug išbandymų gyvenime jam teko ir kaip jis viską atlaikė. Senelis man – autoritetas,  todėl noriu, kad ir mano vaikai žinotų šeimos istoriją“.

Žurnalistas ir kolekcionierius Vilius Kavaliauskas, rinkęs faktus apie Vyčio kryžiumi apdovanotus asmenis, tarp jų ir J. Malinauską, yra pastebėjęs: „Kai pamačiau jo nuotrauką, net aiktelėjau – jis ir  anūkas Ričardas panašūs kaip du vandens lašai“. Pats R. Malinauskas šypsosi, kad panašumas – ne tik išorinis: „Taip, žvelgdamas į tėvų namuose esančias senelio nuotraukas tikrai įžvelgiu panašumų, tačiau labiausiai jam esu dėkingas už paveldėtą užsispyrimą, darbštumą, atkaklumą“.

 

Už narsą J. Malinauskas apdovanotas dviem Vyčio Kryžiais ir trimis medaliais

Žurnalistas ir kolekcionierius V. Kavaliauskas savo knygos „Lietuvos karžygiai. Vyties kryžiaus kavalieriai (1918-1940)“ IV tome išsamiai aprašo J. Malinausko gyvenimą.

Jurgis Malinauskas gimė 1898 m. Marijampolės apskrityje Šunskų valsčiaus Mokolų-Naujenos kaime. 1919 metais savanoriu įstojo į 1-ąjį pėstininkų Gedimino pulką, aktyviai dalyvavo mūšiuose su bolševikais ir lenkais. Už mūšiuose parodytą narsą J. Malinauskas apdovanotas pirmu Vyties Kryžiumi. 2-ojo laipsnio Vyties Kryžius J. Malinauskui įteiktas už narsius žygdarbius bermontininkų fronte.

Baigęs karinę tarnybą, J. Malinauskas 1922 metais priimtas darbui į viešąją policiją eiliniu policininku, vėliau tapo Igliškėlių policijos punkto vedėju. Dirbdamas policijoje, J. Malinauskas pasižymėjo atkaklumu, padėjo susekti ir suimti ne vieną nusikaltėlį.

1928 m. J. Malinauskas apdovanotas Nepriklausomybės medaliu, o 1930 metais jam buvo pripažintas kūrėjo-savanorio statusas ir įteiktas Savanorio medalis. 1932 m. J. Malinauskas apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio medaliu. Tai pačiais metais, kaip savanoris, gavo žemės Marijampolės apskrities Mikeliškės dvare, kur gyveno kartu su žmona Bronislava ir trimis sūnumis: Algirdu, Kęstučiu ir Viliumu.

Prasidėjus Tarybų Sąjungos-Vokietijos karui, įvykdė tai, ko reikalavo nauja administracija – grįžo į policiją. Tarnavo Prienų nuovadoje – iki pat 1944 metų pavasario. Kaip ir anksčiau, turėjo vachmistro laipsnį. Pokariu, prasidėjus kolektyvizacijai, savo žemę „įnešė“ į Skaisčiūnų kolūkį. Tačiau tai neišgelbėjo nuo persekiojimų.

 

Nepasidavęs šantažui,  patyrė tremties sunkumus

1949 m. J. Malinauskas buvo suimtas, laikomas LTSR ir NKVD kalėjime. Ištisus metus per naktinius tardymus buvo šantažuojamas ir visaip verčiamas tapti skundiku. Tvirtos valios vyrui nepasidavus spaudimui, 1951 m. buvo nuteistas aukščiausia buvusia bausme – 25 metams katorgos. Išvežtas į Krasnojarsko, Irkutsko, Taišeto lagerius.

Lietuvos ypatingajame archyve dokumentai baudžiamojoje byloje liudija didelį šeimos pasiaukojimą, gelbstint iš lagerio vyrą ir tėvą J. Malinauską.

Žmona Bronislava parašė daugybę laiškų tuometiniams TSRS vadovams, prašydama pasigailėti vyro. Ji rašė, kad dideliu darbu jau seniai išpirko būtas ir nebūtas šeimos nuodėmes. Tėvą gelbėjo ir sūnus Algirdas, tuo metu jau vadovavęs kolūkiui ir nuėjęs tempti iš skurdo labiausiai atsilikusią artelę.

Tačiau iš Maskvos ateidavo sausi atsakymai: „jūsų vyras nuteistas aukščiausia bausme, todėl pasigailėti nėra pagrindo…“.

Iš Sibiro J. Malinauskas grįžo tik 1959 metais. Vėl apsigyveno Skaisčiūnų kaime, dirbo fermose Malenkovo, Balsupių, Kapsuko kolūkiuose. Sodyboje buvusios ir kolūkio karvės – jas melžė žmona Bronislava, kurios, kaip puikios melžėjos, darbo rezultatai buvo žinomi visoje Respublikoje. Kaip yra sakęs sūnus Viliumas, geru darbu ir ypatingai dideliais primilžiais ji siekė greitesnio vyro paleidimo iš lagerio.

 

Apdovanojimai neišliko, bet išliko šviesus atminimas ir artimųjų pagarba

J. Malinauskas mirė 1971 m. Palaidotas Marijampolės miesto senosiose kapinėse. Viliumas Malinauskas sako, kad tėvo – savanorio – apdovanojimai buvo paslėpti sodyboje Skaisčiūnuose palėpėje, tačiau pokariu, vis dažnėjant kratoms, buvo paslėpti dar giliau ir jau nebeatsirado.

J. Malinausko anūkas, Druskininkų savivaldybės meras R. Malinauskas teigia, kad svarbiausia – ne išlikę medaliai, o žinojimas, koks buvo senelis, kokias vertybes jis puoselėjo.

„Kas kartą prisimindamas šviesaus atminimo senelį pasisemiu stiprybės ir tvirtybės. Labai tikiuosi, kad mūsų šeimos ateities kartos taip pat vertins jo nueitą kelią“, – sakė R. Malinauskas, pridurdamas, jog yra dėkingas žmonėms, įamžinusiems Vyčio Kryžiaus kavalierių atminimą.

 

„Mano Druskininkai“ informacija