Meilė – iš kartos į kartą

Ar branginame mums Dievo skirtą laiką? Kaip mes jį pragyvename ir kokie mūsų, žmonių, tarpusavio santykiai? Tokios mintys kyla, pabendravus su garsia tautosakos pateikėja dzūke Ona Ūselyte-Tamulioniene, kuriai balandžio pirmą dieną sukako 102 metai, ir su mamą globojančia jos dukra Birute Miškiniene.

Motinos dalinta meilė suvešėjo dukros širdyje ir su kaupu grąžinama jai/Antano Ruginio nuotrauka

Manau, verta bent trumpai papasakoti jų gyvenimą. Gal jis bus pavyzdžiu kitiems, kurių šeimose daug šaltumo ir maža atjautos.
O. Tamulionienė – paprasta kaimo moteris, tik pradinį mokslą teišėjusi. Ji – garsi liaudies dainų dainininkė, kultūrinių renginių dalyvė. Savo gyvenimo būdu nusipelnė senatvėje ne tik artimųjų meilės ir globos, bet ir visuomenės dėmesio bei pagarbos. 2014 m. ji apdovanota Leipalingio bendruomenės padėkos ženklu ir raštais.
Nors senutei jau per šimtą metų, nors kojos per tiek metų pavargo, akelės prigeso, o rankos vos beišlaiko šaukštą ir pakyla lig kaktos, kai ji nori persižegnoti, bet savo dvasia stipri ir žvali, miela ir maloni. Jos širdis pilna gerumo ir meilės.
Iš kur visa tai? Dabar ji nuosekliai nepapasakos savo gyvenimo, bet prieš 28 metus (1988 m.), užrašinėjant jos dainas, kurių padainavo daugiau kaip šimtą, noriai prisiminė varganą vaikystę, karo ir tragiško pokario metų skaudžius išgyvenimus.
Padainavo iš savo senelės Marijos išmoktas našlaičių dainas, prisiminė dažnai dainavusią motiną, jos raginimą dainuoti ir kiekvieną darbą dirbti „atsakančiai“. Ji džiaugėsi, kad motinos, anytos ir kitų artimųjų buvo mylima ir visus mylinti. Savo namuose ji slėpė čekistų persekiojamą seserį Birutę ir siuntė siuntinius į Sibirą tremtinei seseriai Aldonai, nors šeimos ištekliai buvo vargani.
Darbščioje šeimoje išaugusi, pati buvo darbšti, jautri, pilna atjautos ir gerumo, kuris atsispindi jos ligi senatvės gražiame veide. Meilė ir gilus tikėjimas – jos stiprybės šaltinis. Tai padėjo išgyventi skaudžiausias netektis – ypač motinos ir brolio Broniaus mirtį.
Kol pajėgė, senolė ko ne kasdien, nesvarbu, ar speigas, vėjas, lietus ar kaitra ėjo melstis į bažnyčią, dažnai giedojo šermenyse. Malda – jai paguoda, teikianti ramybę.
Išminties, darbo ir sąžiningumo išmoko ne iš mokslo knygų, o iš gyvenimo (Jos gyvenimas mano gan plačiai aprašytas Danutės Krištopaitės knygoje „Aš išdainavau visas daineles“ 2 t. 1988 m.).
Šiandien šimtametei senutei O. Tamulionienei reikalinga kitų globa ir meilė. Tokia, kokią ji visą gyvenimą dalino kitiems.
Šimtametė gyvena su dukra Birute jaukiame namelyje. Čia dvelkia ramybė, džiugina Birutės išpuoselėtas gėlynas, su sūnumi Daliumi sutvarkyta aplinka. Nelengva buvo sukurti šią mielą sodybą. Statė namą, vylėsi visa šeima ramiai gyventi, bet netrukus mirė Birutės tėvas, broliai sukūrė savo šeimas, o motinos sveikata pamažu seko…
Liko jos tik dviese, ir visų rūpesčių našta teko dukrai Birutei. O ji – kantrioji, ištvermingoji rūpintojėlė – dabar pati našlė. Sulaukusi 70-ties,džiaugiasi savo vaikais ir anūkais. Kartais dukra Daivutė ir sūnus Dalius padeda mamai kasdieniuose darbuose. Birutė visiems, o ypač mamai, labai reikalinga… Klausiama, ar nepavargsta, gūžteli pečiais, nusišypso ir su meile lenkiasi prie lovoje gulinčios motinos, kuri jau penktus metai nevaikšto, nemato ir silpnai girdi. Kad ir kaip norėtų mama dukrai palengvinti vargelį, bet jau negali. Pradžiugina ją, tik padėkodama ir pasidžiaugdama: „Birutė mane labai gražiai prižiūri… Kad tik Dievulis jai padėtų…“
Nurieda dėkingumo ašara, o ranka laimina ją kryžiaus ženklu. Ir ne tik ją, o ir kitus, ją aplankančius. Birutė vis skuba prie kasdienių darbų. Nesiskundžia, kad sunku. O tų rūpestėlių, didesnių ir mažesnių, per akis. Ji kas rytą anksčiau, nei pirmas saulės spindulys, žvilgsniu paglosto motinos veidą, pasilenkia prie jos. Ir nudžiunga – motulė alsuoja, miega… Dar čia…
Rūpestingoji dukra turi visur suspėti – ryte išsidėstyti visai dienai motinai skirtus vaistus, atsibudusiai nuprausti veidą, sumenkusias rankeles, pervilkti drabužį, paruošti valgį, pavalgydinti…
O kur dar skalbimas, darbas darže ir daržely? Ir vis skubant, nes greit mama jos pasigenda ir šaukia: „Birute, ar tu čia?“ Ir ji turi būti šalia…
Iš motinos paveldėjusi menišką prigimtį, Birutė atokvėpio valandėlėmis ima į rankas rankdarbį – mezga, siuvinėja. Jos mezginiai ir siuviniai – gražūs, meniški, tiktų bet kuriai parodai. Domisi ir tautosaka, užsirašo iš išgirstas motinos dainas, priežodžius, patarles. Anksčiau įdėmiai klausydavosi motinos prisiminimų apie senovės papročius, karo baisumus, retas džiaugsmo akimirkas. Stebisi motinos buvusia gera atmintimi, kai ji, ravėdama, uogaudama ar ausdama, vis dainuodavo arba šventas giesmes giedodavo, pasakodavo pasakas ar trumpus pasijuokimus. Su draugėmis D. Derliūniene, J. Pilveliene, O. Radžiukyniene miške pušeles sodindamos, nuolat dainuodavo, taip darbo dienelę trumpindamos. Prisimena, kaip mama skubėdavo padėti kitiems, jei kas susirgdavo ar ištikdavo kokia nelaimė. Jai, atrodo, visada rūpėjo, kad žmonės gražiai sugyventų, bendrautų…
Maloni šių namų ramybė. Motinos dalinta meilė suvešėjo dukros širdyje ir su kaupu grąžinama jai… Laiminga šimtametė senutė, gyvenimą, kaip dainą išdainavusi, gerumu tebespindinti mato ir girdi širdimi…

Ona Bleizgienė