Mediko dienos minėjimas su M. K. Čiurlioniu

Įkopusi į vis aukštėjantį dangaus skliautą, saulelė stumdo į pašalius užsilikusią žvarbą. Aplinkui daugėja spindulių, kasdien vis šiltesnė jų gaiva. Nerasime įspūdingesnio regėjimo už sprogstančio pumpuro smaragdą ir pirmuosius pavasarinius žiedus, o kur dar topolių svaiginantis alsavimas. Neužilgo baltumu plykstelės sodai.
Štai tokią balandžio 27-osios popietę „Draugystės sanatorijos“ darbuotojai rinkosi į Raudonąją salę. Rinkosi pabūti drauge, išgirsti pačius gražiausius padėkos ir linkėjimų žodžius. Šią dieną medicinos darbuotojai mini savo profesinę šventę – Medicinos darbuotojų dieną. Šventės ištakos siekia 1918 metus, oficialiai ši data įteisinta 2004-aisiais.
Iš ligonių, jų artimųjų medikai išgirsta daug gražių padėkos žodžių už sugrąžintą sveikatą, išgelbėtą gyvybę. Turbūt nėra kitos, taip jautriai pro „padidinamąjį stiklą“ vertinamos profesijos. Tačiau balandžio 27-ąją skambėjusios eilės – daugumai susirinkusiųjų jautriai palietė sielos stygas: „Lyg obelų žiedai balta palatos lova, gerumo pribarstyta iš akių… Į nematytą širdgėlą, sveikatos godą – iš gydančiųjų rankų ir veidų imu…“

„Artelės“ nariai puikiai perteikė to meto druskininkiečių gyvenimą, veiklą, tarpusavio santykius, mažojo genijaus M. K. Čiurlionio rūpesčius, jo šeimos buitį/ „Draugystės sanatorijos“ archyvo nuotrauka

Gydytojas privalo įtikinti ligonį, koks gyvenimas prasmingas išlieka bet kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis, o gyvybės palaikymo svertas yra viltis.
„Draugystės sanatorijos“ direktorė Violeta Kaubrienė mediko darbą sugretino su talentingo menininko darbu, kai geri darbai sudvasinami ir ima švytėti. Jos žodžiais, gydytojo autoritetas – tai žinios, kompetencija, gerų akių spindėjimas, atvira širdis, išminties ir poveikio galia, suteikiantys viltį gyventi. „Tai Jūs su šypsena ir ištiestomis rankomis priimate visus, kas į Jus kreipiasi. Jūs, mielieji, pamatote, kaip vyturiu skrenda praradusio viltį žmogaus tyli pusiaunakčio malda ir kai tuo pačiu vyturiu sugrįžta būties pilnatvė“, – sakė direktorė V. Kaubrienė, linkėdama visiems pačių gražiausių ir palankiausių dienų, valandų, minučių, kad tai, kas Dievo dovanota, priimtume kaip jo didžiausią malonę. Ji palinkėjo sveikatos visiems – pacientams ir patiems medicinos darbuotojams, padėkojo už medikų kuriamą savo profesijos kasdienybės paveikslą iš Gėrio, Pasiaukojimo ir Tikėjimo.
Kita šventės dalis – susitikimas su Druskininkų miesto gidų grupe „Artelė“ (režisierė Tatjana Zielinski). Tąsyk Raudonojoje salėje švietė čiurlioniška saulė. Maža grupelė artistų entuziastų puikiai perteikė to meto druskininkiečių gyvenimą, veiklą, tarpusavio santykius, mažojo genijaus M. K. Čiurlionio rūpesčius, jo šeimos buitį. Reikia pripažinti, kad aktorės sugebėjo sudėlioti akcentus nuo skurdokos tuometės buities į didžiuosius gyvenimo aplinkybių tikslus. Juk ši būtis, kitaip nei energijos šaltiniai, yra beribė, visur esanti. Visos žolės ir daiktai čia turi konkrečius vardus ir istorijas. Kaip pavyzdį režisierė pateikia mažojo Kostuko pasiirstymą Druskonio ežere. Iš kai kurių momentų galime nuspėti kaip jo ištvermingumas nugali vangumą, o pasitikėjimas savo jėgomis gali įveikti nesėkmes. Artimo draugo visų žeminamo, tačiau labai jautrią sielą turinčio smuikininko Lukošiaus netektis mažajam M. K. Čiurlioniui asocijuojasi su gelbstinčia mintim – „Tu nieko nepraradai, nes šioje žemėje tau niekas ir nepriklausė“. Bažnyčioje paskutinio atsisveikinimo metu su mylimu Lukošiumi, Kostukas pats sugroja Bacho preliudą.
Mes, žiūrovai, nuoširdžiai džiaugėmės galimybe keliauti su M. K. Čiurlionio laikmečiu nuo vieno įvykio prie kito, pajusti įtaigiai perteiktą čiurlioniško būties pulsą. Puiku, kad „Artelės“ kolektyvas atvertė naują puslapį Druskininkų kultūros gyvenime.
Šventės pabaigoje visi buvome pakviesti kavos puodelio į kavinę-galeriją „Mūza“, kurioje šiltas ir įdomus bendravimas tęsėsi toliau.

Lilia Žukauskienė
UAB „Draugystės sanatorija“ kultūros darbuotoja