M. Vitkauskas: „Žmogaus galimybės, turint konkretų užsibrėžtą tikslą, yra beribės“
Druskininkietis verslininkas, atostogų namų „Saka“ šeimininkas, judėjimo „Už Druskininkus“ valdybos narys Modestas Vitkauskas šį rudenį turėjo galimybę įsitikinti, kad žmogaus galimybės, turint konkretų užsibrėžtą tikslą, yra beribės. Jis leidosi Piligrimų keliais į Santjago de Kompostelą. Ir pėsčiomis per 26 dienas įveikė 900 kilometrų. Modestas sako, jog ši kelionė jam yra unikali gyvenimiška patirtis.
– Kas paskatino Jus, jauną sėkmingą verslininką, išsiruošti į tokį ilgą žygį?
– Leistis į dvidešimt šešerių dienų piligrimystės žygį paskatino daug susiklosčiusių asmeninių aplinkybių. Viena iš svarbiausių – artimo žmogaus, tėvo netektis. Kartais dėl įvairių priežasčių žmonės susimąsto apie kitokius tikslus, savęs išbandymą, pasaulio pažinimą. Man taip nutiko. Norėjosi užversti tą skausmo puslapį, kažką pradėti iš naujo.
Planavau, kad tą kelią nueisiu. Tik nežinojau kada. Juk tai ypatingas kelias, kuriuo jau tūkstančius metų eina piligrimai.
– O kodėl pasirinktas kelias į Santjago de Kompostelą? Juk galima eiti ir aplink Lietuvą…
– Todėl, kad daug žmonių jau praėję tą kelią. Ten išvystyta infrastruktūra. Daug keliautojų ten sutinki. Bent jau aš, eidamas, supratau įvairius dalykus, kuriuos sunku apibrėžti žodžiais. Bet vienareikšmiškai galiu pasakyti – tai viena iš unikaliausių patirčių, išliekančių visam gyvenimui.
– Kokią kelio atkarpą planavote įveikti?
– Daug kas klausia, ar nuėjau visą kelią – nuo pradžios iki galo. Taip, nuėjau iki galo. Bet tos kelio pražios, tiesą sakant, ir nėra. Yra tik populiarus taškas, nuo kurio dažniausiai einama, bet realiai kiekvienas piligrimas turi keliauti nuo savo namų. Beje, dabar jau ir per Lietuvą driekiasi neseniai sukurtas piligrimų kelias.
Aš norėjau nueiti iki galo ir dar toliau, nei ta populiarioji 799 kilometrų atkarpa. Taigi mano kelias – beveik 900 kilometrų. Daug tų piligrimų kelių yra. Šis šv. Jokūbo kelias (Camino de Santiago) prasideda Prancūzijoje, bet aš ėjau jo ispaniškąją dalį. Ispanijai esu dėkingas už labai laimingą mūsų dukrelės Smiltės gimimą, mums lankantis šioje šalyje. Manau, kad viskas susiklostė laimingai ne be aukštesniųjų jėgų įsikišimo. Taigi Ispanija tikrai labai daug reiškia mano gyvenime.
– Kokių įspūdžių patyrėte pakeliui? Apie ką dažniausiai galvojote?
– Daug temų sukosi galvoje. Tokį kelią eidamas, gali daug ką apgalvoti – nuo religijos iki gilesnės savianalizės. Daug kas nustemba, sužinoję, kad ėjau vienas. Taip, eini vienas, bet žmogiškas kontaktas visada šalia yra. Jeigu norisi bendravimo, tai vakare jo tikrai gausi – nakvynės vietose visada yra pilna bendraujančių žmonių iš viso pasaulio. O buvimas vienumoje sudėlioja daug taškų, padeda galvoti, apmąstyti savo vertybes. Netgi tą pačią politiką – kiek joje yra pykčio, kiek kažkokių neteisingų dalykų. Atrodo, žmonės nori kažką gero padaryti, o kitas oponentas, siekdamas kažkokių savo asmeninių tikslų, tiek ima kenkti, kad pradedi svarstyti, ar verta į tą politiką eiti. Kaip sunku yra kažką padaryti, kai nesvarbu, kad tu nori tik gero, gali tave padaryti kažkokiu „baubu“. Tada daug galvodavau apie Druskininkus. Regis, pasiekti rezultatai akivaizdūs, bet vis tiek gali būti bjaurojamas ir pateikiamas kitaip tų žmonių, kurie siekia kažkokių savo politinių interesų. Apmąsčiau ir tą aklą vietos opozicionierių valdžios troškimą, ne kažką gero nuveikiant, o tik kuriant dirbtinius skandalus, juodinant miestą, rašant skundus…
– Ką pats dėl savęs atradote tame kelyje?
– Didžiausias atradimas – suvokimas, jog žmogaus galimybės yra labai didelės. Net ir fiziškai nepasiruošęs, gali labai daug padaryti. Tai tarsi užprogramuojama tavo galvoje. Kliūtys, kilometrai, atrodantys neįmanomai ilgi, tik parodo, kad bet koks tikslas, jeigu kryptingai link jo eini, tikrai įmanomi. Vėliau netgi pasirodė, kad per mažai ėjau, galėjau dar toliau nueiti…
M. Vitkauskas Ispanijoje pėsčiomis per 26 dienas įveikė 900 kilometrų/Asmeninio archyvo nuotrauka
M. Vitkauskas: „Kai 30 dienų pagyveni tik su maža kuprinyte, įveiki 900 kilometrų, tikrai perkainoji gyvenimo vertybes.“/Asmeninio archyvo nuotrauka
– Kiek kilometrų tekdavo įveikti per dieną?
– Vidutiniškai per dieną tekdavo įveikti po 35 kilometrus. Daugiausia per dieną teko nueiti daugiau kaip 52, mažiausiai – 22 kilometrus. Patyriau problemų dėl kojų, labai skaudėjo sausgysles. Maniau, kad vieną dieną negalėsiu atsikelti ir tęsti žygio. Laimė, taip nebuvo. Ypatingos medikų pagalbos neprireikė, bet visame kelyje tokia pagalba teikiama, ten visi pasiruošę. Sutikau nemažai žmonių, kurie dėl fizinio pasiruošimo problemų nebegalėjo tęsti kelionės. Būna, atsinaujina buvusios traumos, daug kam sutrukdė kelių, sąnarių problemos. Žmonės tiesiog verkė.
Sutikau ir garbaus amžiaus senjorų. Buvo tokie prancūzai, jau dešimtą kartą einantys visą 800 km kelią. Jie tuo gyvena – neskubėdami, po 10 – 15 km per dieną…
Iš tiesų gamta yra fantastiškai graži, maistas nuostabus, viskas labai gerai. Tik tas fizinis krūvis – kasryt eini kaip į darbą! Eina nuo labai turtingų žmonių – iki elgetų. Kiekvienas pats turi pasirūpinti, kur ir kaip apsistos. Iš anksto rezervuotis tikrai nebūtina. Aš ėjau ne tuo populiariuoju metų laiku, turėjo būti šalta ir lietinga, bet orai pasitaikė geri. O dėl sezono ir didelio žmonių antplūdžio nesijautė. Tiesa, pabaigoje, jau artėjant link Santjago, žmonių padaugėjo. Jaučiausi, lyg būčiau Vokietijoje – aplink pasitaikė vien vokiečių piligrimai.
Tuo keliu eiti skatina ne tik religija. Santjago piligrimų kelias egzistavo ir prieš krikščionybę. Kelias iki Fisteros, iki pasaulio pabaigos, kur sudegindavo savo batus ar rūbus ir po to tarsi pradėdavo gyventi iš naujo. Būna žmonių, kurie šį kelią renkasi, atgailaudami už padarytas kažkokias nuodėmes. Buvo ten tokių. Pasakojama, kad visais laikais tokie žmonės iš bet kur atsivežtus akmenis nešdavo į vieną iš aukščiausių viršukalnių, ant kurių stovi garsusis Cruz de Ferro (geležies kryžius), taip atsikratydami visų savų nuodėmių. Aš akmens nepadėjau. Nemanau, kad esu labai nusidėjęs, kad dar akmenis vežiočiausi…
– Kaip į sprendimą išsiruošti į mėnesį truksiantį žygį reagavo šeima?
– Šeima kelionę išgyveno kartu su manimi. Rašiau dienoraštį, dalijausi potyriais. Šeima pasakoja, kad visko buvo: ir verkė kartu su manimi, ir skaitė, ir pergyveno. Išbandymas buvo visiems, bet tokia misija ir buvo. Važiavau ne iškylauti kur nors į Filipinus…
Sutvirtini daug dalykų, apmąstai: ką darai, dėl ko darai… Materialių dalykų siekimas kažkur nutolo. Sutikau daug įdomių žmonių, pokalbiai su jais, jų gyvenimų istorijos, detalės išliks ilgam.
Kartais jaučiausi kaip kine. Kartą sutikau labai turtingą, intelektualų amerikietį. Jis pasakojo pardavęs visus savo verslus, nors turėjo tikrai dideles kompanijas, fabrikus Kinijoje, Indijoje, Amerikoje. Ir miegojo jis paprastame kambaryje kartu su visais piligrimais.
O kitą dieną būdavo jau kiti žmonės, dar daugiau jų įdomių istorijų.
– Daug kas galėtų pasakyti – bepigu Jums, kai pats esate verslininkas, mėnesiui palikti darbą…
– Man buvo nuostabu – kaip šitiek žmonių eina… Ir ką jie veikia, ką dirba?… Juk tas populiariarusis 800 kilometrų kelias paskaičiuotas 35 dienoms. Vadinasi, tiek laiko turi skirti kelionei.
Kodėl žmonės renkasi šį kelią? Daugelis kardinaliai keičia gyvenimus, kitiems kažkas atsitinka, kiti eina po mokslų, ieškodami savojo gyvenimo kelio. Turint šeimą, darbą tikrai nėra lengva. Man pasisekė, nes šeima mane palaikė, rūpinosi verslu. Tiesa, sutikau lietuvių. Vietiniai kartais net stebėjosi – „iš kur Jūs Lietuvoje tą kelią žinote?“
Eidamas, išklausiau visą Levo Tolstojaus „Karas ir taika“ knygą. Daug joje išminties, daug įdomių dalykų. Dėl atostogų namų verslo – eidamas tuo keliu, pamačiau ir naudingų dalykų, kuriuos pritaikysiu versle. Juk kasdien nakvojant kitoje vietoje, sutinkant įvairius žmones, ir patirčių būta nemaža. Tiesą sakant, to, kad kažkas tarsi apverstų gyvenimą, nepamačiau kažkokių labai naujų dalykų. Druskininkuose apgyvendinimo verslas tikrai įvairus ir neblogai išvystytas. Ten galbūt krito į akis didelis pasitikėjimas žmonėmis – tais, kurie eina tuo keliu ir naudojasi apgyvendinimo paslaugomis.
Tiesa, nepamirštamą įspūdį patyriau, kai Santjage, bažnyčioje, kurioje kasdien vyksta mišios, visai katedrai paskelbiama, kur pradėjo eiti ir iš kokios šalies atvyko piligrimas, kuris dabar užėjo į bažnyčią. Įdomus jausmas…
– Pačiam patinka iššūkiai? Koks bus kitas?
– Artimieji ir draugai pasijuokia – na, tai ką dabar sugalvosi, koks kitas iššūkis? Nežinau dar, kada ir kaip, bet aplink pasaulį apkeliauti reikės. Jau tarsi visose laiko juostose buvau, bet, manau, taip iš karto aplink Žemę visai smagu būtų pakeliauti.
Bet dabar, aišku, reikia daugiau laiko šeimai skirti. Nes tik kai pabūni ten, kur tau sunku, apgalvoji, kaip pykaisi dėl kažkokių menkų dalykų smulkmenų. Ir po to, grįžęs pas mylinčius, laukiančius šeimos žmones, viską įvertini kitaip. Tas kelias, manau, duoda žmogui supratimą, kaip reikia džiaugtis gyvenimu, vertinti viską, ką turi. Kiek mes visko turim ir nevertinam arba vertinam ne tai, ką reikėtų. Kai 30 dienų pagyveni tik su maža kuprinyte, tikrai perkainoji gyvenimo vertybes.
Laima Rekevičienė