Leipalingio klebonas P. Marčiulionis: „Didžiausias džiaugsmas – matyti gyvąjį tikėjimą žmonių veiduose“

Kunigas Paulius Marčiulionis Leipalingio parapijai ir bažnyčiai vadovauja jau 13 metų. Kaip jis pats sako, per tiek metų spėjo pasikeisti beveik visa karta, ir bažnyčiai tai yra labai juntamas pokytis: „Kai tik atėjau į parapiją, priprasti buvo sunku, bet tikinčiųjų ratas buvo kur kas platesnis, nei yra dabar. Šiuo metu dauguma aktyviausių ir artimiausių parapijiečių jau iškeliavę į dangų, o religija liko veikiau kaip tradicija, žmonėms pamiršta tikėti.“ Leipalingio parapijos klebonas su „Mano Druskininkai“ skaitytojais dalijasi mintimis apie savo kelią, tikėjimą ir kasdienybę, dirbant Dievo skirtus darbus.

Leipalingio klebonas P. Marčiulionis sako, kad kunigui didžiausia laimė – bendrystė su Dievu ir jo parapijiečių gilus tikėjimas. Dievo meilė yra tas tikrasis džiaugsmas/Justino Kygos nuotrauka

– Ar būti kunigu – sunkus darbas?

– Tai nėra darbas, veikiau – tarnystė. Jeigu kunigystė būtų darbas, būtų daug paprasčiau – išmušė septyniolikta valanda, telefoną išjungiau ir sėdžiu ramiai iki aštuntos ryto…

O būna, kad skambina naktį, reikia važiuoti į ligoninę. Tad turiu būti pasiruošęs 24 valandas per parą. Parapija negali likti be klebono, jeigu reikia kažkur išvykti, turiu susitarti su kunigu, kuris mane pakeistų, į kurį žmonės galėtų kreiptis. Pavyzdžiui, išeinant atostogų, kunigas turi parašyti raštą Vyskupui, nurodydamas, kas jį pavaduos, kad parapija neliktų be priežiūros. 

– Kalbant apie atostogas – kada paskutinį kartą atostogavote ir kur?

– Šiais metais pavyko išvykti dviem savaitėms. Su draugu aplankėme dvi Italijoje esančias šventoves ir automobiliu keliavome net iki Graikijos. Keliaudami, kasdien aukodavome mišias, nes nuo maldos ir Dievo atostogų nebūna. Įdomiausia būdavo aukoti mišias vietose, kuriose būdavo maža katalikų bendruomenė. Pavyzdžiui, viena iš įdomių vietų buvo Skopje miestas Makedonijoje, musulmoniškame krašte. Tai buvo labai įdomi patirtis.

– Ar žmonėms vis dar keista, kad ir kunigui reikia atostogų?

– Manau, kad vis dar stebisi. Bet net pagal Kanono teisę, kunigas per metus turi mėnesį atostogų. Tiesa, visą mėnesį atostogauti būtų sudėtinga, nes labai sunku surasti sau pamainą.

– Kas kunigystėje Jums sunkiausia? Gal šalti žmonės? Gal nusistovėję stereotipai, kad kunigas, ne žmogus, o šventojo paveikslėlis?

– Kartais sunku, kai tenka pasijausti labiau administratoriumi, nei kunigu. Atrodo, praleidau tiek metų seminarijoje, mokiausi apie Šventąjį raštą, tikėjimo tiesas, o žmonės kreipiasi tik dėl laidotuvių, krikštynų ar mišių užpirkimo. Tikėjimo klausimus užduoda tik Jurgio Matulaičio draugijos nariai mūsų bendruose užsiėmimuose. Tik ši grupelė iš daugiau kaip dvidešimties narių susitraukė iki 5-6. Kartais sunku ir dėl to, kad žmonės į kunigą žiūri lyg pro padidinamąjį stiklą.

– O kas teikia džiaugsmą?

– Man didžiausias džiaugsmas – matyti gyvąjį tikėjimą žmonių veiduose. Kai žmonės į bažnyčią ateina ne iš pareigos, o iš noro susitikti su Jėzumi Kristumi. Smagu ir tada, kai parapijiečiai kreipiasi kokiais nors tikėjimo klausimais, norėdami pažinti Dievą. Man labai gera, kai žmonės ateina išpažinties ir po jos priima Kristų. Neapsakoma laimė paliudyti kito įtikėjimą!

Džiaugsmą gali suteikti ir labai paprasti dalykai. Aš laisvalaikiu skaitau, vaikščioju po apylinkes, einu į bažnyčią, meldžiuosi. Ir man visa tai teikia džiaugsmo. Bet kunigui didžiausia laimė – bendrystė su Dievu ir jo parapijiečių gilus tikėjimas. Dievo meilė yra tas tikrasis džiaugsmas.

– Per 13 metų Leipalingio bažnyčia tikrai pasikeitė. Papasakokite, kokie darbai nuveikti?

– Šiuo metu tvirtiname pamatus, ruošiame dažymui, kad bažnyčia būtų balta ir graži, tvarkinga. Šis darbas – tikras galvos skausmas, nes kasmet tenka jį kartoti. Tačiau nesinori, kad bažnyčia atrodytų apleista ir nutriušusi.

Pats pirmasis mano noras buvo apšildyti bažnyčią, kad žiemą nebūtų taip šalta. Nusprendėme tai padaryti, pasinaudojant Lenkijoje populiaria technologija – ant suolų patiesiant šildomus paklotus. Toks malonumas kainuoja tikrai brangiai. Paprašėme Druskininkų ir Lazdijų savivaldybių, kad paaukotų, nes mūsų parapija apima jas abi. Abi savivaldybės suaukojo beveik visą reikiamą sumą, o parapijiečiai taip pat surinko reikiamų pinigėlių, taip beveik padvigubindami reikiamą sumą. Kadangi pinigai jau buvo suaukoti, reikėjo būtinai juos panaudoti kokiam nors svarbiam tikslui, todėl nusprendėme išdažyti ir atnaujinti bažnyčios vidų, nes jis buvo neliestas jau 40 metų. Mano akimis, tokia galimybė, tai niekas kitas, kaip tik stebuklas ir Dievo malonė.

– Kada ir kaip atradote tikėjimą ir Dievą?

– Augau katalikiškoje aplinkoje, nuo 11 metų pradėjau patarnauti mišiose. Kai buvau dar visai mažas, mama kas sekmadienį vesdavosi į bažnyčią. Dar mišioms neprasidėjus, klausdavau, kada baigsis ir galėsime eiti namo.

Arba, žadinamas, sakydavau, kad esu pavargęs. Kai pradėjau patarnauti, dingo visi nenorai, eidavau ne tik sekmadieniais, bet ir šiokiadieniais. Mane užkabino tas gyvo tikėjimo liudijimas. Tuo metu bažnyčioje buvo labai daug jaunimo, turbūt ir tai patraukė. Kai jau stojome į seminariją, iš Alytaus su manimi stojo dar 3 jaunuoliai. Galima sakyti, kad tikrai gausi delegacija.

Tiesa, buvo ir vienas tikrai keistas nutikimas, man dar būnant visai kūdikiu. Mano močiutė 17 metų pragulėjo patale sirgdama, ir jai keletą kartų per metus vis atveždavome kunigą. Prieš tai ji, nors ir neapgalėdama, vis susitvarkydavo, pasipuošdavo namus. Mama, kai ėmėme gimti mes, vaikai, vis atveždavo močiutei mus parodyti. Kai atvežė mane, močiutė buvo labai iščiustinusi visus namus. Mama jai ir sako: „Na jūs ir išsipuošėt, gal vėl kunigo laukiat?“. O močiutė jai atgal: „Ką žinai, gal jau ir sulaukėm kunigėlio?“ Tai aš galvoju, kad močiutė turbūt ir išmeldė man pašaukimą.

Jau vėliau, kai išmokau kalbėti ir lakstyti, man ėmė labai patikti technika. Pamenu, klausdavau, ar danguje galėsiu pavažinėti traktoriumi? Kiek vėliau irgi klausdavau, ar po mišių galėsiu pavažinėti traktoriumi? Juokinga, bet ta svajonė dėl traktoriaus vėliau ir išsipildė. Šventinau vieno ūkininko naują traktorių, o jis po pašventinimo pasiūlė man pavažiuoti. Tai buvo toks gražus vaikiškos svajonės išsipildymas.

Paauglystėje buvo gana daug dvejonių. Kartais labai norėdavau tapti kunigu, o kartais galvodavau – „ne, tik ne man“. Nebuvau tikras, ir stodamas į seminariją, ir jau įstojęs, nežinojau, ar man pavyks, ar aš tikrai galėsiu tapti kunigu. Tačiau dieną, kai buvau įšventintas kunigu, pamenu iki šiandien. Skambant Visų Šventųjų litanijai, visi klierikai gulėmės ant žemės priešais altorių ir prašėme visų šventųjų užtarimo ir pagalbos kunigystės kelyje.

Visa mūsų šeima yra paliesta Dievo malonės – mano vyresnioji sesuo tapo vienuole, aš – kunigu, o jauniausia sesuo yra tikybos mokytoja. Aš tai vadinu tikra Dievo palaima.

– Ar savo gyvenime asmeniškai esate patyręs ir paliudijęs Dievo buvimą?

– Dievo buvimą jaučiu nuolatos, Jis visada su manimi. Bet vieną kartą sulaukiau ypatingos Dievo malonės. Daug metų rūkiau, ir visi bandymai mesti būdavo nesėkmingi. Dėdavau visas valios pastangas, bet net fiziškai skaudėdavo, jei neparūkydavau. Ir su tokia kančia gyvenau daug metų. Žinoma, buvo nemalonu, kad esu kunigas ir rūkau.

Ir visai neseniai į Lenkiją, Varšuvą, atvyko misionierius iš Indijos Džeimsas Mandžetskal (James Manjeckal), kuris turėjo vesti visuotinius atlaidus. Vykdamas į juos, net nežinojau, kad bus visuotinės rekolekcijos už žmones, sergančius įvairiomis ligomis, taip pat ir už turinčius priklausomybių. Su savimi turėjau visą bloką cigarečių, bijojau pritrūkti. Dalyvaudamas tuose atlaiduose, iš visos širdies meldžiau Dievą pagalbos. Ir ką jūs manote – stebuklas! Po atlaidų į rankas nepaėmiau nei vienos cigaretės. Tiesiog nebenorėjau. Tikėjimas ir Dievas mane išgydė. Tapau Dievo malonės įrodymu. Vėliau iš įpratimo atsimindavau – „jau reikia eiti parūkyti“, bet tik nusijuokdavau iš to, kad smegenys primena man apie poreikį, kurio jau nebebuvo. 

Klebonas P. Marčiulionis su kunigu A. Vaickūnu Marijos šventovėje Montenero/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Kokie dabar žmonės – tikintys ar imituojantys tikėjimą?

– Reikia atskirti du dalykus – religiją ir tikėjimą. Kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Dėl to mumyse užprogramuota trokšti kažko, kas aukščiau. Ir tas troškimas religingam žmogui kartais užgožia patį Dievą. Toks žmogus ateina į mišias, pabūna, dar Dievui ką nors įsako, kad darytų, kaip žmogus nori. Kartais gal net pakeikia Dievą, neva, jį baudžia, jo nemyli, nes jam nesiseka. O tikintis žmogus yra toks, kuris tiki, kad Dievas jį myli – beprotiškai myli, visada atleidžia ir nori mūsų išganymo, tiki Dievo jiems skirtu planu, neprimesdami jam savojo.

Žmonėms reikia suprasti, kad tikėjimas – ėjimas. Tikėjime negali būti sąstingio. Čia negalioja taisyklė, kad vieną kartą pasimeldžiau ar patarnavau mišioms ir pelniau amžiną išganymą. Tikras tikėjimas yra dinamiškas, jis kinta nuolatos, jo kitimas priklauso nuo mūsų pačių. Kai tikėjimas yra tikras, ateiti sekmadienį į mišias nėra pareiga, tai yra laimė ir dovana, kurią mums teikia Dievas.

Iš esmės, daugeliui žmonių religija dabar teliko, kaip tradicija. Joje nebėra gyvybės, nebėra tikėjimo. Bet jeigu tik jie žinotų, koks stebuklas vyksta mišių metu, suprastų, jog Jėzus Eucharistijos metu yra gyvas, eilės rikiuotųsi ne išeinant iš bažnyčios, o į ją įeinant. Viskas, ką reikia padaryti, tai atverti savo širdį Dievui. Dievui nėra gera, kai žmogus tiesiog ateina į bažnyčią, nes tai jau tapo įpročiu. Dievui gera, kai žmogaus širdis ir tikėjimas jį atveda į bažnyčią. Ne pareiga, ne tradicija.

Daugelis neįsileidžia Dievo meilės į savo širdį. Žmonės mano, kad Dievas juos baudžia arba juos apleido, bet jie nesuvokia, kad baudžia tik patys save, atskirdami save nuo bažnyčios ir nuo Dievo.

Dabar kai kurie ir vaikus krikštija, iki galo nesuvokdami, kam tai daro. Sako – „gal neverks?“ arba „gal nesirgs, jei pakrikštysim“. Nesupranta, kad krikšto dovana kur kas gilesnė. 

– Kaip vertinate pasaulį sukrėtusius seksualinio išnaudojimo skandalus? Kiek tokie dalykai paveikia žmonių pasitikėjimą kunigais ir net tikėjimą Dievu?

– Piktasis kunigus gundo daug labiau, nei paprastus žmones. Jeigu sugundysi vieną kunigą, daug žmonių patrauksi į savo pusę. Juk žmonės, matantys blogą kunigo pavyzdį, smerkia jį, smerkia religiją ir patį Dievą. Yra ir labai teisingas posakis– kunigas nei į dangų, nei į pragarą neina vienas.

O iš tiesų, jeigu žmonės tikrai tikėtų į Dievą, skandalai nedarytų jokio poveikio. Pasikartosiu – kunigai yra labiausiai gundomi. Aišku, neteisinu nei vieno, bet ir nesmerkiu. Reikia pasmerkti nuodėmę, blogą darbą, bet žmogaus – niekada. O žmonės, kurie atmeta Dievą dėl kunigų nuodėmių, turbūt ir neturėjo tikro tikėjimo. Nes tikrai tikintys melstųsi ir už auką, ir už nusidėjėlį, o ne keiktų Dievą. Reikia tikėti į Dievą, o ne į kunigą.

– Artėja tituliniai Leipalingio parapijos atlaidai. Kokią prasmę jie turi ir ką ypatingo paruošėte šia proga?

– Marija – mūsų visų dvasinė Motina. Ji mūsų tikėjimo, vilties ir meilės mokytoja. Marija dalyvavo visuose trijuose svarbiausiuose krikščionybės įvykiuose – Įsikūnijime, Velykose, Sekminėse. Marija yra visų malonių tarpininkė. Ji yra tiesiausias kelias prie Jėzaus. Švč. Mergeles Marijos Ėmimo į dangų titulinius atlaidus Leipalingyje švęsime rugpjūčio 15 d. Pagrindinės Šv. Mišios – 12 valandą. Prieš mišias vyks Eucharistinė procesija, kurioje taip pat kviečiu gausiai dalyvauti.

Atlaidams vadovaus brolis Vincentas Tamašauskas, Mažesniųjų brolių kapucinų ordino vienuolis, pranciškonas, leipalingiečiams jau puikiai pažįstamas.

Nuoširdžiai kviečiu ne tik mūsų parapijos žmones, bet ir tuos, kurie išvyko ir gyvena kitur, lauksime ir svečių iš kitų parapijų – visų, norinčių dalyvauti svarbiausiuose Leipalingio parapijos atlaiduose ir trokštančių pasimelsti Mergelei Marijai.

Miglė Krancevičiūtė