Komentaras: Kas verkia krokodilo ašaromis?

Ar daug kas iš mūsų jaustųsi gerai, jei žinotų, kad kažkas kaimynystėje veikia, ignoruodami teisės aktus? Statosi ką panorėję, ir nė motais jokie kaimo plėtros žemėtvarkos projektai… Kol su vienu naujienų portalu bendradarbiaujanti autorė Vilma Danauskienė uoliai seka svetimų tvorų reikalus, teismas išnagrinėjo ieškinį dėl galimai neteisėtų statybų jos pačios kieme. Pilietė, per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, įpareigota parengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą arba savo lėšomis nugriauti pagalbinio ūkio paskirties pastatą ir sutvarkyti statybvietę.

Šiomis dienomis V. Danauskienė pateikė prašymą, kad Lazdijų rajono apylinkės teismo „Sprendimas už akių“, priimtas kovo 1 dieną, byloje dėl pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus statybos padarinių šalinimo, – būtų peržiūrėtas.

Taigi ji nusiteikusi būti sumania savo „pirties“ ir kitų „pagalbinių statinių“ gynėja. Tik kodėl to sumanumo ir savo „krištolinio skaidrumo“ V. Danauskienė neparodė laiku? Juk jau eina antri metai, kai tapo aišku, kad ji turi rūpesčių dėl galimai neteisėtų statybų.
Danauskienė, kitiems vis viešai pagrūmojanti, kad visur, o ypač statybų reikaluose, būtų paisoma įstatymų, turėjo laiko įteisinti be reikiamų dokumentų pradėtus statinius Papalazdijuose. Tai kodėl galimai neteisėtas statybas pradėjusi pilietė per beveik dvejus metus nesugeba įvykdyti įstatymo prievolės? Gal neturi kada, viešoje erdvėje vis „besirūpindama“ Druskininkų reikalais?

Ūkio paskirties pastatui įrengti betoniniai pamatai, medinis karkasas, sumontuoti langai ir durys, įrengta stogo konstrukcija. Tokio pastato statyba galima, tik turint kaimo plėtros žemėtvarkos projektą, o jo nėra. Todėl V. Danauskienei buvo surašytas privalomasis nurodymas pateikti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą arba statinį nugriauti.

Pagal pačios V. Danauskienės prašymą, terminas įvykdyti įstatymo prievolę buvo pratęstas. Tačiau ir vėlesnis patikrinimas patvirtino, kad statytoja privalomojo nurodymo neįvykdė, todėl prasidėjo teisminis procesas. Byloje teismui visiškai patenkinus Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ieškinį, V. Danauskienė padavė prašymą dėl sprendimo peržiūrėjimo.

Ar dabar V. Danauskienės taktika apsimesti nuskriaustąja? Toks įspūdis susidarė po pokalbio su ja, paprašius pakomentuoti teismo sprendimą. Kodėl V. Danauskienė ūmai tampa tokia jautri, kai kalba pakrypstaapie jos pačios galimai neteisėtas statybas, o ne jos taip „pamėgtus“ Druskininkus? Jai kilo klausimų: kodėl ji nebuvusi kviečiama į teismo posėdį ir kodėl „Sprendimas už akių“?

Tačiau ar šie V. Danauskienės klausimai ir juos lydinčios emocijos nėra suvilgytos krokodilo ašaromis? Juk per nustatytą terminą „atsakovė be pateisinamos priežasties nepateikė atsiliepimo į ieškinį“. Tokiais atvejais „Sprendimas už akių“, kai neinformuojama apie sprendimo laiką ir vietą, gali būti ir tam tikra sankcija pasyviajai proceso šaliai.

Nesunku atspėti, kas byloje tam tikrą laiką buvo pasyvioji pusė.

Apie V. Danauskienės pirties statybos „epopėją“ savaitraštis „Mano Druskininkai“ rašė jau ne kartą („Viešojo intereso „gynėja“ V. Danauskienė pati pasiklydo įstatymų džiunglėse?“, Nr. 48, 2016-04-14; „Krištolinio statybų skaidrumo Papalazdijuose vis nesimato“, Nr. 78, 2016-11-10; „Dėl V. Danauskienės statybų – į teismą“, Nr. 80, 2016-11-24; „Lazdijų žurnalistės V. Danauskienės turizmo verslo ypatumai, arba „Nekask duobės kitam, pats įkrisi“ Nr. 86, 2017-01-12). Kaskart, rengiant šias publikacijas ir siekiant informuoti skaitytoją, V. Danauskienė bendravo nenoriai.

Savaitraščio „Mano Druskininkai“ korespondentę kartą net įspėjo sulauksiančią teisinių pasekmių už tai, kad domisi jos galimai neteisėtų statybų istorija. Kitą kartą įsakmiai nurodė „šiuo klausimu“ jai daugiau neskambinti. Galima manyti, kad ir noru informuoti visuomenę apie tai, kaip jai sekasi paisyti įstatymo, „viešojo intereso gynėja“ V. Danauskienė niekada pernelyg ir nedegė.

O turėtų. Juk reikalas susijęs būtent su viešuoju interesu.

Kodėl galimai neteisėtas statybas pradėjusi V. Danauskienė iki šiol nevykdė įstatymo prievolės?/Redakcijos archyvo nuotrauka

Ramunė Žilienė