Kas man yra Vasario 16-oji?

Tai ypatingas istorijos įvykis, dar vaikystėje įsirėžęs į atmintį, širdį ir protą. Anot poeto Bernardo Brazdžionio, „Man ji – Valančius, Donelaitis, Baranauskas ir Daukantas, kuriuos bylojančius girdžiu, man ji kūrybos svirnas aukštas, sukrautas meilės rankų ir taurių širdžių.“

Tai pagrindinė mūsų Valstybės Pergalės diena, kurią šiandien lydi Sausio 13-oji ir Kovo 11-oji. Jos mums veltui niekas nesiūlė, nedovanojo. Ji atėjo iš amžių glūdumos, atpirkta knygnešių, sukilėlių, savanorių krauju ir gyvybėmis, tremčių ir katorgų kančiomis. Šie žmonės į žūtbūtinę kovą ėjo ne dėl garbės ir atlygio, bet vedami atsakomybės ir pareigos tėvynei, gimtinei ir protėvių žemei jausmo.

Vasario 16-oji, kiek pamenu, anais laikais buvo pati brangiausia tautos šventė, ją minėjo visa Lietuva – mokyklose, seklyčiose, miestuose, vėliau – kalėjimuose, lageriuose, tremtyje. Siaučiant vasario pūgoms, tratant okupantų kariuomenės ir seklių išdavikų automatams, neužmiršdavo jos ir partizanai. Minėjo ir mini lietuviai visame pasaulyje. O man ji išliko kaip neprilygstama Žydroji Laisvės Paukštė, pažadinta šauklio V. Kudirkos, J. Basanavičiaus, Maironio ir kitų tauriausių lietuvių, pragydusių prieš 98-erius metus,

Dar 1938 metais, būdama Rimėnų pradinės mokyklos moksleivė, paskatinta mokytojo V. Talkačiausko, Dauguose minint 20-ąsias nepriklausomybės metines, pirmą kartą išėjusi į sceną suvokiau, kad Vasario 16-oji – ne vien valstybės šventė. Tai brangiausia kelrodė Žvaigždė, vedanti vergijų suluošintą, užguitą, pažemintą žmogų į dvasinį tautos prisikėlimą. Brangi ir todėl, kad 1918 m. vasario 16-ąją nušvito didžiausiomis visos tautos pastangomis ir, deja, buvo paženklinta netekčių.

Gerai prisimenu ir Alytaus mokytojų seminarijoje girdėtus mokytojų žodžius: kiekvienai apvergtai tautai svarbiausia atkurti nepriklausomybę, nes tik visiška laisvė suteikia žmogui galimybę tapti pačiu savimi ir parodo tikrą tautos veidą. Tik būdama laisva, ji savo darbais ir siekiais prašviesina tikrąjį valstybės gyvenimo metraštį. Taigi tokių siekių vedama Lietuva po ilgos, gūdžios vergijos nakties prisikėlė 1918-ųjų vasario 16-ąją, su tokiais pačiais kilniausiai troškimais ji pakilo naujam – laisvam savarankiškam gyvenimui ir 1991-iaisiais įtvirtintu Kovo 11-osios Aktu. Tokią ją norime matyti ir ateityje: „… nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi“. Šios kelios eilutės blyksteli iš svarbiausio XX a. Lietuvos Respublikos dokumento, įžiebusio vilties kibirkštėlę ir ateinančioms kartoms.

Lietuva – tikras vergijų ir žiaurių kovų dėl nepriklausomybės atspindys, protėvių, tėvų įžiebtos vilties, įtvirtinančios praeities ir dabarties ryšį, tąsa (1863 m.; 1940-1991-ieji), kuri lyg liūdna šilagėlė dar vis žvalgosi į saulę ir aprauda negrįžusius iš kovos lauko.

Vartydama senus albumus, ir vėl susiduriu su gyvąją istorija. Iš nuotraukų žvelgia tie žmonės, kurie ne žodžiais, bet darbais mus mokė mylėti tėvynę, širdimi ir protu pajusti nepriklausomybės esmę. Įtaigūs Mokytojų seminarijos direktoriaus Juozo Mičiulio, po mokyklos stogu subūrusio laisvės kovotojus, žodžiai brandino suvokimą deramai branginti tai, ko siekta, už ką kovojama. Galbūt todėl ir nevyto gėlės ant karžygio A. Juozapavičiaus, mokytojo savanorio Bloznelio kapų. Neužmiršti ir žiauriai nukankintų mokytojų K. Bajerčiaus, Adolfo Ramanausko vardai.

1949 m. vasario 16 d. visos Lietuvos partizanų vadų sąskrydyje buvo deramai paminėta ši tautos šventė, įamžinant 1947 m. žuvusio J. Vitkausko-Kazimieraičio atminimą, jam suteiktas Lietuvos kovotojo karžygio vardas ir l-ojo laipsnio Laisvės kovų kryžius. 1955 m. vasario 16 d. Karabaso politiniai kaliniai šią dieną įamžino savo kūrybos posmais knygelėje „Nelaisvėje gimęs kūdikis“. Šią relikviją, 1955 m. grįždama iš vergijos, parvežiau į Lietuvą. 1981 m. kartu su KB „Kronika“ išsiunčiau į platųjį pasaulį, o iš Vatikano, išversta į anglų kalbą, ji pasiekė JAV. Vorkutoje ir Džeskazgane vyko sukilimai. Kaune dėl laisvės ir nepriklausomybės ant aukuro užgeso R. Kalantos gyvybė. Dienomis ir naktimis netilo ūkavimai garvežių, vežančių lietuvius į Mirties žemę prie Laptevų.

Išniekinti žuvusiųjų kūnai gulėjo miestų gatvėse, šiukšlynuose. Toks krauju ir ašaromis nušlakstytas kelias atvedė Lietuvą į nepriklausomybę. Vėjyje plazdanti trispalvė mums primena, kokia brangia kaina atėjome į vasario 16-ąją. Te ši diena įkvepia visiems dvasinės stiprybės išsaugoti tai, kas taip sunkiai atkurta.

I.Navarackienė: „Te Vasario 16-oji įkvepia visiems dvasinės stiprybės išsaugoti tai, kas taip sunkiai atkurta“./Laimos Rekevičienės nuotrauka

Izabelė Navarackienė