Iššūkių pilnas 100-mečio balinio vėžlio gyvenimas

Į Raudonąją knygą įrašytas balinis vėžlys kažkada buvo paplitęs visoje Lietuvoje, o šiandien yra aptinkamas tik Dzūkijos kraštuose. Nors gali išgyventi net 100 metų, jo gyvavimui būtinos specialios sąlygos, ramybė ir akyla apsauga.

Šiandien baliniai vėžliai yra įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą, juos gaudyti griežtai draudžiama, už tai skiriamos baudos. Jie aptinkami Lazdijų, Alytaus, Varėnos ir Druskininkų savivaldybėse/Dalios Bastytės nuotrauka

 

Gyvendavo visoje Lietuvoje

Kai Lietuvoje dar nebuvo įvesta melioracijos sistema, baliniai vėžliai gyveno išplitę visoje šalyje. Vėliau, 6-ajame dešimtmetyje, kai pradėta vykdyti melioracija ir kai buvo nusausinta didžioji dalis pelkių, vėžlių populiacija pradėjo sparčiai nykti. Nykimą paspartino ir suarti, žemės ūkiui ruošiami žemės plotai. Kai kurios vėžlių gyvenvietės apaugo miškais. Šiandien baliniai vėžliai yra įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą, juos gaudyti griežtai draudžiama ir už tai skiriamos baudos. Populiacija išlikusi tik Pietų Lietuvoje. Vėžliai aptinkami Lazdijų, Alytaus, Varėnos ir Druskininkų savivaldybėse.

Kaip pasakoja Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė Dalia Bastytė-Cseh, kuri balinius vėžlius tyrinėja beveik dešimtmetį, suaugęs vėžlys, jei buveinė jam tinkama, didelių pavojų gamtoje nepatiria, nes neturi priešų, išskyrus, invazinę rūšį – meškėnus, kilusius iš Šiaurės Amerikos. Jei ši rūšis pradės sparčiai plisti, vėžliui gali būti sunku apsisaugoti. Taip pat pakenkti vėžlio gyvavimui gali neatsargūs žmogaus veiksmai.

„Kaip reikiant dėl išlikimo tenka pakovoti dar neišsiritusiam arba mažam vėžliukui. Pradedant nuo to, kad vėžliukas gali neištverti žiemos ar pavasarį taip ir nebenueiti iki kūdros, jeigu ji yra labai toli, baigiant tuo, kad yra daug plėšrūnų, kuriems vėžlių kiaušiniai yra tikras delikatesas“, – pasakoja gamtosaugos specialistė D. Bastytė-Cseh.

Pašnekovė pastebi, kad vis daugiau vėžliukų žūva dėl neigiamų klimato kaitos reiškinių. Pavyzdžiui, žiemomis nebeturime storos sniego dangos, po kuria žiemoja maži vėžliukai, todėl daugelis iš jų pavasario nebesulaukia. Tad žiemomis stengiamasi kuo daugiau jų nuvežti į Kauno zoologijos sodą, kuriame galėtų peržiemoti, o, sušilus vandeniui, grįžti į savo buveines.

 

Stiprūs vėžlio instinktai

Kuo išsiskiria balinio vėžlio išvaizda? Kuo vėžlys vyresnis, tuo jis didesnis. Gali užaugti maždaug iki 30 cm ilgio. Vėžlio kiautas tamsokas, primena iš vandens kyšantį akmenį, o ant galvos – geltoni taškeliai. Tačiau gamtosaugos specialistai atkreipia dėmesį, kad gyventojai specialiai neieškotų balinių vėžlių, nes taip drumsčiama gyvūno ramybė. Baliniai vėžliai labai jautrūs, reaguoja į aplinką, jaučia vibraciją. Jei kažkas bando vėžlį stebėti, jis staigiai šoka nuo kupsto, ant kurio šildosi, ir bėga slėptis į vandenį.

„Ant kupsto ar akmens šaltakraujis vėžlys būtinai turi pasišildyti bent 40 minučių. Tuomet suaktyvėja apykaita, vėžlys tampa daug greitesnis ir gali pagauti grobį. Jei kažkas nuolatos vaikšto aplinkui ir reikia slapstytis, vėžliui tampa sudėtinga gyventi. Tai todėl, jei prie pelkės dažnai vaikšto žmonės, vėžlys gali ir neišgyventi“, – sako D. Bastytė-Cseh.

Instinktų, padedančių vėžliams išlikti, yra gerokai daugiau. Štai dabar balinis vėžlys, giliai nuniręs į dugną, žiemoja. Žiemodamas, mažai kvėpuoja, niekuo nesimaitina ir iki pavasario būna visiškai nejudrus. Pavasarį, kai stipriau pašviečia saulė, tyrinėtojai yra pastebėję net ir po ledu judančius vėžlius. O kai ledas ištirpsta, vėžliai nubunda ir pradeda ieškoti poros. Maždaug gegužę vėžlių patelės išlipa iš vandens dėti kiaušinių. Įdomu tai, kad visos Lietuvoje gyvenančios vėžlės tai daro bene tuo pačiu metu.

„Perėjimui patelės ieško smėlėto, į Pietų pusę nukreipto, šlaito. Geriausia, jeigu ši vieta yra šalia vandens telkinio, nes į vandenį išsiritusiam vėžliukui tenka nueiti pačiam, o didelius atstumus įveikti sunku. Deja, gali būti, kad iki perėjimo vietos vėžlei teks nukakti net 3 km. Mažas vėžliukas savarankiškai tokio atstumo iki vandens niekaip negalės nueiti“, – kalba D. Bastytė-Cseh.

Kiaušinius patelės sudeda gegužės mėnesį ir sugrįžta į vandenį. Vėžliukai iš kiaušinių pradeda ristis maždaug rugsėjį. Tiesa, Šiaurėje balinių vėžlių mažyliai per žiemą dažniausiai dar pasilieka lizde. Iš sniego išsikasa tik išaušus balandžiui. Tada jau yra pasiruošę kelionei į vandens telkinį.

 

Kaip saugomi baliniai vėžliai?

Gamtosaugos specialistės D. Bastytės-Cseh pasakojimu, sunku įvardyti tikslų skaičių, kiek Lietuvoje šiuo metu yra balinių vėžlių. Atskaitos tašku dažnai laikomas skaičius 500, tačiau gali būti ir daugiau. Mūsų šalyje šie ropliai saugomi pačiais įvairiausiais būdais. Vienas jų –  steigiamos saugomos teritorijos ir vykdoma jų priežiūra. Palaikoma tinkama vandens telkinio būklė: stengiamasi, kad jis neužaugtų žolėmis ar krūmais, tačiau ir nebūtų pernelyg švarus, nepritaikytas vėžlių gyvenimui.

„Būna, žmonės sako: „Prie namų turiu kūdrą, norėčiau, kad joje gyventų vėžliai“. Tačiau kūdra turi būti kupstuota, užvirtusi medžiais, augti vienas kitas krūmas. Vėžlių buveinė turi būti laukinė. Saugomose teritorijose būtent tokios kūdros ir yra palaikomos“, – teigia D. Bastytė-Cseh.

Taip pat mūsų šalyje palaikomi smėlėti šlaitai, kuriuose vėžlių patelės deda kiaušinius. Išperėti kiaušiniai dengiami tinklais, kad plėšrūnai nesuėstų. Nemaža dalis balinių vėžlių kiaušinių yra perinami ir Kauno zoologijos sode. Na, o laukinėje gamtoje išsiritę maži vėžliukai dažnai prižiūrimi gamtininkų, kol pasiekia kūdrą, yra saugūs ir gali pradėti savarankišką gyvenimą.

 

Užsakymo Nr. MDR-180-01