ĮSPŪDIS „Tėvynės sąjungos žiniomis“ – per veidą

Druskininkiečiai, atėję į vietos konservatorių organizuojamus viešus renginius, turėtų pasisaugoti užpuolimo, jei kam nors ten pasirodys, kad jų nuomonė nesutampa su šios partijos ideologija.

Štai taip Evelina Urbonienė pademonstravo savo toleranciją renginio akimirkas mėginusiai užfiksuoti  savaitraščio „Mano Druskininkai“ žurnalistei /Ramunės Žilienės nuotrauka

Praėjusį trečiadienį į „SPA Vilnius“ salę su Gabrieliumi Landsbergiu pakalbėti apie konservatorių „Planą Lietuvai“ buvo kviečiami visi druskininkiečiai. Susitikimo vedėjas, dėl savo, kaip verslininko, veiklos visuomenėje prieštaringai vertinamas vietos konservatorius Vilius Semeška susirinkusiuosius patikino, kad tas planas apie tai, „kaip mes gyvensime sekančius keturis, dešimt metų, kuomet perimsime pagaliau Lietuvos vairą iš raudonosios Lietuvos kriminalinės koalicijos.“
Aš, savaitraščio „Mano Druskininkai“ žurnalistė, šio, galimai abejotinos reputacijos, veikėjo buvau pristatyta auditorijai kaip „propagandinio leidinio propagandistė“.
Kažkurią renginio pradžios minutę, fotografuodama renginio svečią, už nugaros pajutau baksnojimą. Atsigręžusi išvydau moteriškę, rankose laikančią brošiūrą „Tėvynės sąjungos žinios“ ir ja mėginančia su manimi lyg ir „fechtuotis“? Šast! šast! šast! – per fotoobjektyvą, per nosį, per akinius… Netekau amo: kur jau kur, bet viešame, už toleranciją kito nuomonei, už krikščioniškas vertybes, meilę artimui ir pagarbą žmogui pasisakančiųjų konservatorių organizuotame renginyje tokio ūmaus agresijos pliūpsnio nesitikėjau. Matyt, renginio pradžioje šeimininkų išreikštas požiūris „propagandos“ tema it sėkla į derlingą dirvą įkrito tos moteriškės galvelėn. Pasišvaisčiusi konservatorių vadų portretais iliustruota brošiūra, garbaus amžiaus p. Evelina iš Ratnyčios ėmėsi slapstytis nuo fotoobjektyvo, dengdamasi veidą jos viršeliu.
Savo suglumimą dėl smurto, patirto viešame, kai kurių piliečių kone šventaisiais laikomų politikų organizuotame renginyje, mėginau tvardyti, toliau fotografuodama to renginio akimirkas. Tačiau netrukus G. Landsbergio buvau paprašyta liautis fotografavusi. Ar žymaus politiko anūkui nepatiko būtent tai, kad jo partijos brošiūra pasitarnavo kaip smurto įnagis, ar jis labiau susigėdo, kad jo rinkėjų elektorate yra tokių agresyvių žmonių? Vis tik ūmioji moteris nebuvo nei išprašyta iš susitikimo, nei tinkamai sudrausminta. Dėl incidento nebuvo atsiprašyta ir žmonių, kurie, ko gero, tikėjosi kultūringos diskusijos ir demokratiško bendravimo. Prelegentas tik patikino agresyviai nusiteikusią moterį – esą nėra ko jaudintis. O manęs paprašė nuotraukas padaryti „po renginio“. Nieko sau politinis „skaidrumas“!
Susidarė įspūdis, kad renginio organizatoriai gerai jaučiasi tik tame pačiame, savame, ratelyje, o, savo pačių ir, kaip pasirodė, tik patiems sau ir suorganizuotame susitikime pamatę naują žmogų, labai sutrinka. Juk „nesavas“ jiems ditirambų gali ir nesugiedoti?
Įdomu, ar daug yra tokių žurnalistų, kurie, atėję į viešą renginį, laukia, kol šis pasibaigs, kad tada galėtų „padaryti nuotraukas“? Nei renginį fiksavusiems kitoms vietos žiniasklaidos priemonėms atstovaujantiems darbuotojams, nei kitiems ten buvusiems mėgėjams įamžinti įvykius, toks prašymas nebuvo pareikštas.
Druskininkiečiams apie šį renginį konservatoriai jau spėjo atsiskaityti viename „nepriklausomu“ besivadinančiame vietos savaitraštyje. Publikacija įvardinta kaip politinė reklama, kuri bus apmokėta iš konservatorių politinės kampanijos sąskaitos. Tad kaip čia su „nepriklausomumu“? Straipsnyje aprašyti visi susitikime nuskambėję lozungai. Tačiau apie smurto proveržį prieš „Mano Druskininkai“ žurnalistę nutylėta. Matyt, renginį ir jo viešinimą organizavę konservatoriai būtent taip supranta sąžiningą atskaitingumą: informacija, kuri kenkia jų reputacijai, neskelbtina. O gal nutylėta tiesiog todėl, kad agresyvioji, brošiūra besišvaisčiusi ponia yra to „nepriklausomo“ savaitraščio žurnalistės motina? Nesmagus sutapimas, bet ką padarysi – yra kaip yra.
Vienos iš konservatorių deklaruojamų vertybių – politinės kultūros – renginyje pasigedau ne aš viena.
Konservatorių lyderis susitikime su visuomene pareiškė, kad, besilankydamas Druskininkų viešojoje bibliotekoje, Vijūnėlės parke ir kitose viešose erdvėse, jis ir jo komanda matė lyg baudžiauninkai bailius, drebančius druskininkiečius, neturinčius nei „galimybių“, nei „pasirinkimo“…
Druskininkiečiams, kuriems šie pasisakymai paliko nuoskaudų, linkiu giliai į širdį jų neimti, juk tai tik konservatorių ir jų svečių nuomonė. Ji, švelniai tariant, keista. Bet negi dėl nuomonės imtumėte žmones talžyti laikraščiu?
O mano slogutį, kurį parsinešiau iš susitikimo, savaitgalį nuplovė šiltas vasaros lietus.

Ramunė Žilienė