Iš Druskininkų kilęs Karolis Mieliauskas į šalčiausią apgyvendintą žemės vietą keliaus motociklu

Ar ryžtumėtės vasario mėnesį, spaudžiant didžiausiems šalčiams, išsiruošti į kelionę motociklu? Ir ne bet kur, o į šalčiausią apgyvendintą žemės vietą – Rusijos šiaurėje, dar už šalčiausiu pasaulio miestu pripažinto Jakutsko esantį Oimiakono kaimą. Būtent į tokią kelionę sausio pabaigoje motociklu „Yamaha XT660Z Tenerre“ iškeliaus iš Druskininkų kilęs ir dabar Vilniuje gyvenantis Karolis Mieliauskas su keturiais bendražygiais.

K. Mieliauskas motociklą prieš ekstremalią kelionę testavo ir Druskininkuose, „Snow Arenoje“/Asmeninio archyvo nuotrauka

 

– Kodėl sumanėte keliauti į tokį šaltą kraštą, kodėl pas sau iškėlėte būtent tokį iššūkį?

– Per „motociklinę“ prizmę žiūrint, šiltajam sezonui pasibaigus, reikia nustoti važiuoti. O aš dažniausiai į išskirtines keliones važiuoju – ar tai būtų vasarą, ar žiemą. Prieš gerus metus savaitę važiavau giliausio pasaulyje Baikalo ežero ledu. Ir šią važiuosiu ten, kur šalta, Sibire. Mane domina važiuoti žiemą, ir tie kraštai man yra labai patrauklūs. Važiuosime iki Oimiakono kaimo, kuris pripažintas šalčiausia apgyvendinta vieta žemėje.

Nelabai yra informacijos, ar kas nors ten važiavo motociklu, todėl dar įdomiau pačiam viską patyrinėti. Man patinka gilintis į save, tyrinėti savo proto būsenas, užsiiminėti savižvalga. Ir būtent kokiose nors ekstremaliose situacijose. Šiuo atveju mane, kokios ir kiek skirtingos bus mano proto reakcijos į nežmonišką šaltį. Mėgstu užsibrėžti sunkiai įgyvendinamus tikslus ir jų siekti net tada, kai smegenys, protas, savisaugos instinktai siūlo apsigręžti ir judėti atgal“

– Kas buvo sunkiausia pernykštėje kelionėje? Ir kokią patirtį galėtumėte pritaikyti šiųmetėje kelionėje?

– Iš esmės svarbiausia yra psichologinis faktorius. Vienas dalykas, kai žinai, kad labai šalta. O kiek yra realiai šalta ir kiek termometras rodo – tai yra du skirtingi dalykai: kai protas teigia, kada jau labai labai šalta, o kada iš tikrųjų atšalinėji. Ir aš tuo „žaidžiu“. Kitas faktorius, konkrečiai kalbant apie praėjusių metų kelionę, važiavimas Baikalo ledu, kai yra ledo properšų – atviras vanduo ir gylis toje vietoje pusantro kilometro. Tada iškyla įvairūs psichologiniai barjerai, kuriuos reikia įveikti, kad galėtumei tęsti kelionę. Iš dalies šios situacijos turi panašumų ir siejasi su būsimu patyrimu toje aplinkoje, vietovėje, į kurią aš važiuosiu dabar. Gal nebus tiek daug ledo ir vandens, bet psichologonių iššūkių tikrai nebus mažiau.

– Kaip į tokias pavojingas keliones reaguoja artimieji?

– Aišku, jie jaudinasi. Tačiau labai palaiko mane. Be artimųjų palaikymo kažin ar iš viso būtų įmanomos tokios mano kelionės.

– Kiek planuojate užtrukti būsimoje kelionėje?

– Išskrendame iš Vilniaus sausio 31 dieną. Kelionę pradėsime Rusijos šiaurėje, Jakutske, šalčiausiame pasaulio mieste. Įveikę 1000 kilometrų, minint Vasario 16-ąją, parskrisime į Vilnių. Keliaus vieninga, laiko ir kelionių patikrinta komanda. Paskui mano motociklą iš paskos lydinčiame automobilyje važiuos komandos technikas, fotografas ir operatorius, kurie įamžins kelionę.

– Tačiau tokioje kelionėje ne mažiau svarbu, kad nepavestų ir technika: ar motociklas jau šalčių „užgrūdintas“?

– Tai bus tas pats motociklas, kuriuo keliavau ir anksčiau, tik jis bus dar papildomai paruoštas. Antradienį jį kaip tik testavome Druskininkuose, „Snow Arenoje“. Pačią kelionę praėjusią savaitę jau pristatėme Vilniuje.

Didžioji dalis darbų yra padaryta. Tiesa, tam tikrus niuansus tobuliname. Dar turėsime keletą dienų pasiruošti pačiam startui, atskridę į Jakutską.

– O kas labiausiai baugina – juk vykstate į tokią vietą, kuri nėra civilizacijos paliesta…

– Baugina? Niekas nebaugina. Bet iš tikrųjų iššūkių gali būti tokių, kurių nesame numatę, pavyzdžiui, dėl technikos gedimų.

Galime tik prielaidas daryti, kas gali nutikti su technika tokiame šaltyje. Nė vienas gamintojas negali patvirtinti, kas bus, kai spaus 50 laipsnių šaltis… Kitas dalykas – fizinis lygmuo. Aš asmeniškai nemažai įdėjau pastangų ir į kūno ruošybą, stiprinau imunitetą, o taip pat ir investuota į pačią aprangą. Kelionė labai vilioja. Ir, jei norite, gal kiek baugina nežinomybė, bet mes drąsiai žengiame į ją.

– Koks didžiausias šios kelionės tikslas?

– Tikslas  – nuvažiuoti iki Oimiakono kaimo. Juk tai yra šalčiausia apgyvendinta vieta Žemėje.

– Ko gero tai bus pats didžiausias iššūkis pačiam sau iki šiol per gyvenimą?

– Aš to nevadinu iššūkiu, bet kelionės prasme – taip. Tokio lygmens kelionė bus pirmoji.

 – Taigi tokia kelione ir savo šalį, ir Druskininkus garsinsite?

– Ir Druskininkai prisidėjo prie mūsų kelionės. Mus parėmė Druskininkų savivaldybė, centras AQUA, „Draugų namai“, „Grand SPA Lietuva“, todėl kelionėje, žinoma, garsinsime ir šio miesto vardą. Apie tai, kaip mums sekasi, skelbsime socialiniuose tinkluose, komunikuosime su žiniasklaida. Papasakosime ir apie Čiurapčia gyvenvietę, kurią žadame aplankyti, iš kurios, panašu, yra vėliausiai išsikrausčiusi lietuvių bendruomenė.

Gal ten dar yra lietuviškų šaknų? Į Lietuvą simboliškai grįšime Vasario 16-ąją.

 

Laima Rekevičienė