Gyvenimas, pašvęstas kūrybai

Druskininkų savivaldybė viešojoje bibliotekoje, kuri tęsia tradiciją supažindinti kurorto bendruomenę su vietinių profesionalių menininkų bei tautodailininkų sukurtais darbais, praėjusį trečiadienį buvo atidaryta personalinė ilgalaikio tautodailininko Romualdo Povilansko tapybos darbų paroda, kurioje eksponuojami 25 įvairios tematikos ir įvairia technika sukurti darbai.

Lankytojai lengvai gali pastebėti, kad menininko kūryboje dominuoja gamtos vaizdai. Kartais fotografiškai tiksliai atspindintys tapybos metu matytą peizažą, kartais spalvomis ir formomis atkartojantys dailininko vizijas ir fantaziją, o kartais išreiškiantys jo idėjas ir emocijas. Tarp jo darbų galime rasti portretų, abstrakcijų, pastebėti impresionizmo užuomazgų, pasireiškiančių spalvų, atspalvių ir šešėlių darna.
Dailininko darbų spektras labai įvairus: nuo natiurmorto su gėlyte iki fundamentalaus paveikslo, vaizduojančio senuosius kuršių laivus kurėnus, remiančius tapybiškai įspūdingus debesis jūros fone. Romualdas Povilanskas sakė, kad jam artimas ir mielas pajūrio peizažas, panašus į jo gimtosios Dzūkijos smėlynus: „Aš esu jūrinės valstybės pilietis, myliu jūrą, žaviuosi jos spalvomis ir amžinu judesiu. Todėl pajūrio peizažas itin dažnas mano kūryboje”.
R. Povilanskas yra antros kartos druskininkietis. Nepaisant savo techninio pobūdžio specialybės, visada linko į meną. Piešti pradėjo vaikystėje, būdamas šešerių. Bet prieš tai jo gyvenime jau buvo knygos. Mažas berniukas, dar neidamas į mokyklą, jau mokėjo skaityti ir labai mėgo V. Kudirkos ,,Varpą‘‘. Vienuose apleistuose namuose, kurių savininkai buvo ištremti į Sibirą, rado daugybę knygų: V.Getės ,,Faustą“, Dostojevskio kūrybą. Visos jos buvo gražiai iliustruotos, apačioje – užrašai rusų kalba. Todėl, mamos padedamas, Romualdas pramoko rusų kalbos.
R. Povilanskas negali prisiminti, kada konkrečiai pajuto polinkį į meną. Gal ta pradžia buvo vaikystėje labai pamėgto skaitymo ir knygų iliustracijų tyrinėjimo išdava, gal gebėjimas pastebėti spalvų ir šviesų žaismą supančioje gyvojoje gamtoje ir noras užfiksuoti momentinį grožį, kurį mato savaip, pasidalinti tuo matymu su kitais. Romualdas, tarnaudamas armijoje, pulko vadovybės siuntimu, du metus lankė paskaitas Ašchabado dailės institute, kuriame įgijo teorinių klasikinės tapybos žinių. Tačiau prie klasikos dailininkas neprisirišo. Jo kūrybos stilius yra įvairialypis: pradedant klasikiniu ir baigiant impresionistiniu ar abstrakcija. Su pastarosiomis tapybos kryptimis dailininkas susipažino, glaudžiai bendraudamas su garsiu architektu Romualdu Šilinsku, buvusiųjų naujųjų Druskininkų gydyklų (dabar vandens parkas) architektu. Šis kūrybinis bendravimas turėjo įtakos p. Romualdo tapybos stiliui, ir šiandien dailininkas architektą vadina pagrindiniu savo mokytoju.
Temų tapybai dailininkas dažniausiai žvalgosi vietinėje gamtoje, tačiau jas paskatina ir nuosava fantazija. Ypač buvo pamėgęs piešti senąjį Ratnyčios žiočių tiltelį. Tapybos procesui dailininkas atsiduoda visiškai ir, kai paima teptuką į rankas, nemėgsta, kad jo kūrybinį susikaupimą kas nors trikdytų. Dirba labai produktyviai, užsidegęs kūrybiniu procesu, dažnai sustoja tik visiškai pavargęs arba pabaigęs darbą. Žinoma, kaip ir daugelis dailininkų, po kurio laiko grįžta prie vieno ar kito savo darbo, ilgai į jį žiūri, kol įžiūri tobulintinas vietas ir vėl imasi darbo.
Be tapybos ir knygų skaitymo dailininkas turi ir trečiąjį pomėgį – muziką, kuri jį lydi tapybos metu, veikia kaip migdomieji vaistai kai išsibudina naktimis ir padeda dėlioti mintyse būsimo darbo užuomazgas. Įkvėpimo suteikia klasikinės muzikos kūriniai, tačiau dažnai klausosi liaudiškos muzikos, nesvetimos ir šiuolaikinės dainos.
P. Romualas jau nebesuskaičiuoja surengtų parodų skaičiaus. Sako, jų būta gal 20, o gal ir daugiau. Jo darbai yra išsibarstę ne tik visoje Lietuvos teritorijoje, bet ir kaimyninėse šalyse: Lenkijoje, Latvijoje, Rusijoje, keli darbai yra iškeliavę į Belgiją ir net tolimąją Ameriką. Dailininkas šiltai pamini, kad jau daugiau nei 40 metų pirmoji jo darbų vertintoja, kritikė, patarėja ir pagalbininkė yra žmona Onutė, kuriai jaučiasi labai dėkingas už rūpestį ir sukurtas palankias sąlygas tapyti.
R. Povilanskas kupinas minčių ir idėjų, kurias yra numatęs realizuoti artimiausiu metu, tačiau, kaip pats sako, net negali numatyti galutinio rezultato, nes, pradėjus tapyti, būna taip, kad po vieno kito potėpio ir netikėto spalvų derinio prieš akis atsiveria netikėtas rezultatas, lyg pats paveikslas pradeda diktuoti, vedžioti ranką ir vesti dailininką paskui save.
Nuėjęs ne trumpą gyvenimo kelią Romualdas Povilanskas dalijasi išmintimi, kad dažnai lėkdami per gyvenimą atbunkame, nebejaučiame, nebemokame išreikšti jausmų, todėl meno kūrimas yra lyg įsiklausymas į savo gerus jausmus ir gebėjimas juos perduoti kitiems, sušildyti, pasakyti – gyvenimas yra gražus. Grožėkimės, nusiraminkime, mylėkime ir gerbkime vienas kitą!

Temų tapybai dailininkas dažniausiai žvalgosi vietinėje gamtoje/Raimondos Bolienės nuotrauka

Raimonda Bolienė