Druskininkuose – atminimo lentelė 80-metį švenčiančiam garsiam režisieriui J. Vaitkui

Sekmadienio popietę „Parko vilos“ prieigose buvo juntamas neįprastas sujudimas. Druskininkiečių kūrėjų Rimo ir Romos Kvaraciejų, verslininkų Rimanto ir Alginos Markauskų bei maestro Miko Suraučiaus iniciatyva, čia atidengta atminimo lentelė vienam garsiausių Lietuvos režisierių Jonui Vaitkui.

Sekmadienio popietę „Parko vilos“ prieigose druskininkiečių iniciatyva atidengta atminimo lentelė vienam garsiausių Lietuvos režisierių J. Vaitkui / Laimos Rekevičienės nuotrauka

„Parko vila“ yra ta vieta, kurioje 1966-1973 metais gyveno Vaitkų šeima, todėl atminimo lentelė būtent čia atidengta režisieriaus J. Vaikaus 80-ojo gimtadienio išvakarėse.

Renginyje dalyvavo J. Vaitkaus žmona Elvyra, sūnus Šarūnas su šeima, Druskininkų savivaldybės vicemeras Linas Urmanavičius, Druskininkuose gyvenantys režisieriaus bičiuliai. Tarp jų – dekoracijas pirmajam, sanatorijoje „Vilnius“ pastatytam J. Vaitkaus spektakliui sukūręs menotyrininkas Adelbertas Nedzelskis su žmona Nijole, Neringa Palavinskienė ir kiti.

Kūrybinio kelio pradžia

„Man labai didelė garbė dalyvauti šioje mažoje akcijoje. Manau, kad mūsų miestui, mums visiems garbė turėti mylimo ir gerbiamo režisieriaus Jono Vaitkaus atminimo lentelę“, – kalbėjo renginį pradėjęs J. Vaitkaus bičiulis, maestro M. Suraučius, suskaičiavęs, kad jųdviejų draugystė tęsiasi jau 60 metų. Jie susipažino, kai būsimasis režisierius J. Vaitkus po tarnybos sovietinėje armijoje atvyko dirbti į Druskininkų „Vilniaus“ sanatoriją.

„Buvome tokie „geltonsnapiai“ berniukai, kai Algimanto Čebatoriaus vadovaujamoje „Vilniaus“ sanatorijoje atsirado meno saviveikla. Visi degėme noru lipti į sceną, prasidėjo intuityvūs kūrybiniai ieškojimai. O juk viskas vyko prieš 60 metų – pagalvokime, kokia tada skambėjo muzika, su kokia technika dirbome, kokios buvo technologijos… Šiais laikais net juokinga prisiminti, kaip tai buvo primityvu. Bet mes tryškome entuziazmu, tik neturėjome režisūrinių žinių. Laimė, kultūrinio darbo organizatoriumi dirbti buvo priimtas Jonas. Neilgai trukus nutarėme surengti koncertą. Mes, saviveiklininkai, neturėjome žalio supratimo, kaip reikia paruošti programą, taigi čia labai svarbi buvo būsimo režisieriaus J. Vaitkaus įtaka. Ypač svarbi ji buvo man, jo suteiktomis pamokomis naudojausi visą gyvenimą, ypač jos pravertė pirmojoje Lietuvoje bigbito grupėje „Bassvim“, – prisiminė M. Suraučius. – Iš tiesų, Jonai, Tu padarei didžiausią įtaką mano kūrybiniame gyvenime. Dėkui tau, mielas mano bičiuli.“

Šilti prisiminimai

J. Vaitkaus žmona Elvyra padėkojo atminimo lentos iniciatyvos sumanytojams – Rimantui ir Romai iš įmonės „Raifa“, „Parko vilos“ šeimininkams Rimantui ir Alginai, taip pat – į renginį atėjusiems bičiuliams ir svečiams.

Ypatingus padėkos žodžius ji skyrė tuomečio M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus vadovui A. Nedzelskiui, kuris, ponios Elenos žodžiais, padarė labai didelę įtaką jų šeimos gyvenime: „Iš Jūsų, Adelbertai, susidarėme labai gražų įspūdį apie Čiurlionį, apie visą mus supančią aplinką, patyrėme meilę gamtai, Druskininkams, menininkams, kurie čia gyveno. Nuoširdžiai dėkoju Jums ir Jūsų žmonai Nijolei, kurie taip pat mums padėjo“.

E. Vaitkuvienė prisiminė Druskininkuose praleistus metus, čia sutiktus žmones ir patirtus pačius geriausius įspūdžius: „Čia buvau apsupta labai gerų draugų, jie buvo šalia, kai labiausiai reikėjo, padėjo man ir mūsų vaikams. Ir Druskininkų aplinka labai saugi. Čia teko bendrauti ir su legendiniu K. Dineika, poetais V. Blože ir S. Geda, dailininku A. Šuliausku. Tas bendravimas turtėjo įtakos ir mano vyrui Jonui. Gyvenome dabartinėje „Parko viloje“. Buvo įdomus laikas, nors ir sunkus, nes Jonas buvo išvykęs studijuoti. Visada supratimo sulaukdavau iš artimų žmonių. Kai kurie iš jų čia yra šiandien, kiti jau atgulę amžino poilsio. Visus tuos žmones prisimename tik geru žodžiu. Mes ir dabar dažnai atvažiuojame į Druskininkus – kasmet po keletą kartų, kaip į namus. Susitinkame ir bendraujame su draugais, jaučiame jų meilę. Labai džiaugiuosi, kad būtent druskininkiečiai prisiminė patį pirmąjį J. Vaitkaus kūrybos etapą ir nusprendė parodyti jam pagarbą – čia atidengti atminimo lentą. Gal ir kituose miestuose, kuriuose dirbo režisierius J. Vaitkus, atsiras pagarbos ženklų?“

Bičiulystė

Renginyje dalyvavęs A. Nedzelskis pasidžiaugė, kad Druskininkų žemė, pasirodo, yra „derlinga“ čia kūrybinį kelią praėjusių asmenybių: „Kai pradedi skaičiuoti, lankstyti pirštus, susidaro ilga eilė. Ir šitoje eilėje labai gražią vietą užima J. Vaitkus.“

Anot A. Nedzelskio, taip buvo lemta iš viršaus, kad pačioje kūrybinio kelio pradžioje likimas jį suvedė su Jonu. „Pašnekėjome, padraugavome, padarėme vieną mažą darbelį kartu (A. Nedzelskis sukūrė dekoracijas pirmajam J. Vaitkaus spektakliui, kuriame vaidino sanatorijos „Vilnius“ medikai). Tada Jonas sako: „Kaip aš tau galiu atsidėkoti?“. Juokais pasakiau: „Jonai, kai būsi garsus režisierius, pakviesi mane sukurti vieno spektaklio dekoracijas“. Ir ką Jūs manote – po kurio laiko aš tokio kvietimo sulaukiau. Jonas pakvietė sukurti dekoracijas Kauno valstybiniame teatre statomam spektakliui. Man tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Nors artėjo M. K. Čiurlionio jubiliejus, tas pasiūlymas dėl dekoracijų kūrimo labai pamalonino. Aš tas „dekoracijas“ nupiešiau, pateikiau kostiumų projektus. Kai kuriems Kauno valstybinio teatro atstovams jos kaip ir tiko, bet štai pjesės autorius K. Saja pageidavo „garsesnės“ dailininko pavardės… Bet aš jaučiausi labai J. Vaitkaus pagerbtas, nes jis ištesėjo savo duotą pažadą.

Dar smagiau, kad visą pusę amžiaus – tiek trunka mūsų bičiulystė – į Druskininkus atvažiavęs Jonas visada randa laiko man, visuomet pasako gerą žodį. Man tai yra tokia dovana, toks džiaugsmas“, – pasakojo A. Nedzelskis.

Laukiamas Druskininkuose

„Iš tiesų šitiek metų visi žavėjomės gerbiamo režisieriaus J. Vaitkaus kūryba. Šiandien išgirdome nemažai jūsų papasakotų Druskininkuose patirtų istorijų. Mūsų mieste buvo gerbiamo režisieriaus J. Vaitkaus kūrybos pradžia. Manau, kad būtų gražu ją čia pratęsti. Vienaip ar kitaip naujasis Druskininkų kultūros centras pradės veiklą. Kitais metais Druskininkai bus Lietuvos kultūros sostine. Manau, kad gerbiamas J. Vaitkus galėtų dalyvauti įvairiose vertinimo komisijose Druskininkuose rengiamų teatrų festivaliuose. O gal ir pats čia suorganizuotų teatro festivalį? Druskininkai yra atviri menininkams, ypač – tokiems kūrėjams, kaip jūs, gerbiamas Jonai. Sveikinu su jubiliejumi, linkiu kūrybinio polėkio, stiprios sveikatos Jums ir Jūsų šeimos nariams. Kurkite ir žinokite, kad esate laukiamas Druskininkuose“, – kalbėjo Druskininkų savivaldybės vicemeras Linas Urmanavičius

Savo 80-mečio išvakarėse Druskininkuose viešėjęs J. Vaitkus prisiminė čia prasidėjusio savo kūrybinio kelio pradžią. „Čia pažinau M. K. Čiurlionį, kuris yra giminingas visiems menininkams –dailininkams, muzikantams, literatams. Ir tai – M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus ir jo vadovo A. Nedzelskio dėka. Man į Čiurlionį teko remtis daug kartų, jame surasdavau daug improvizacijos, paskatinimo aplink save matyti medžiagą kūrybai, santykiui su gyvenimu. Iš ten atėjo gilinimasis į save, į aplinką, į gyvenimą ir meno svarbą. Jeigu menas yra gyvas, tai tik per atvirumą, atsidavimą jam ir supratimą, kad jis yra ne šiaip sau – jam, reikia atiduoti visą savo gyvenimą, – mintimis dalijosi režisierius. – Aš, tiesą pasakius, viską jau turiu. Gavau viską, ką galėjau pasiimti ir ką man galėjo suteikti spektaklių, kino filmų žiūrovai, klausytojai, susitikimų dalyviai – tikrai ne recenzijos po spektaklių. Tą ir branginu. Tuo pateisinamas visas mano kūrybinio kelias su visais nuopuoliais ir pakilimais, laimėjimais ir pralaimėjimais.

Aš manau, kad viskas, ką gyvenime patyriau, turėjo būti. Ir santykiai, ir išmetimai, ir priėmimai atgal, ir keliavimai per visus teatrus Lietuvoje ir užsienyje, teatro mokyklos Bostone, Stokholme ar Helsinkyje, kuriose visada buvo gyvas teatras ir gyvas santykis su žiūrovu. Man buvo svarbios konfliktiškos situacijos, kurios iššaukia reakciją, kad iš spektaklio „šalta nosimi“ neišeitų nei vienas žmogus. Bandau pastatyti dar vieną spektaklį žydiška tematika pagal Šolomo Zelmanavičiaus pjesę „Ger cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“. Ir ja užbaigsiu savo epopėją teatre.“

J. Vaitkus mielai sutiko atsakyti ir į keletą „Mano Druskininkai“ žurnalistų klausimų.

Jauki susitikimo su režisieriumi J. Vaitkumi akimirka / Rimanto Kvaraciejaus nuotrauka

– Gerbiamas Jonai, kokią vietą Jūsų gyvenime ir kūrybiniame kelyje užima Druskininkai?

– Druskininkai man yra ypatinga vieta dėl to, kad čia daug, daug dalykų įvyko pirmąkart. Pavyzdžiui, aš pastačiau spektaklį su gydytojais „Vilniaus“ sanatorijoje. Tai buvo pirmas mano susidūrimas su režisūra. Tik po to aš išdrįsau išvažiuoti jos mokytis.

Kai pašaukė į kariuomenę, tarnavau tuomečiame Leningrade. Visus trejus metus stebėjau šio miesto teatruose rodomus spektaklius ir supratau, kad man reikia studijuoti režisūrą. Kadangi režisūros kurso Lietuvoje nebuvo, teko važiuoti į Leningradą.

– Kuo svarbus Jums buvo dalyvavimas pirmojoje Lietuvos bigbito grupės „Bassvim“ veikloje?

– Kadangi aš kariuomenėje grojau saksofonu, tai ir grupėje „Bassvim“ juo grojau. Su M. Suraučiumi ketinome pastatyti „Dekameroną“. Jis ir muziką yra parašęs, gaila, kad nesudainavome. Tas scenarijus vis dar neįgyvendintas, o libretas jau yra.

– Anuomet tai būtų neįtikėtinai drąsu…

– Tikrai taip, bet mes norėjome pastatyti. Muziką yra parašęs ir L. Vilkončius, ir M. Suraučius. Yra labai gražių konsonų parašyta. Matau, kad šis kūrinys galėtų būti aktualus dar ilgai.

Ir galbūt jo premjera su kviestiniais aktoriais galėtų vykti naujojoje Druskininkų kultūros rūmų salėje?

– Ar dabar Jūs Druskininkuose dažnas svečias?

– Elvyra kiekvienais metais važiuoja pailsėti, tai ir aš kartu. Dažnai atvažiuoju, susitinku su man brangiais žmonėmis.

– Ką Jums reiškia, kad Druskininkuose Jūsų jubiliejaus išvakarėse „Parko viloje“ atidengta Jums skirta atminimo lenta, bylojanti apie tai, kad šituose namuose gyvenote?

– Manau, kad tai labai gerai. Žmonės žinos, iš kur išėjau. Gal visi atkreips dėmesį į tai, kad gyvenimas nėra lengvas, jis priklauso nuo žmonių, jų santykio. Ir ten, kur tas ta šiluma atsiranda, tai menininkui galima pritapti, pabandyti kažką sukurti.

Šiandieną su vicemeru pakalbėjome apie planus naujiems kultūros rūmams. Galbūt ten pamatysite ir dar nematytų J. Vaitkaus kūrinių?

Parengė Laima Rekevičienė