Druskininkietis pasirinko ekstremalų žiemos sportą

Miglė Krancevičiūtė

Nors žiema jau tirpsta ir užleidžia vietą pavasario šilumai, žiemos sporto mėgėjams tai nė motais. Druskininkuose žiema tęsiasi ištisus metus. O vienas iš slidinėjimo entuziastų, „Ryto“ gimnazijos abiturientas Mantas Točelis, be ruošimosi egzaminams, neužmiršta ir slidžių. Jaunuolis – darantis didžiausią pažangą laisvojo stiliaus slidininkas Lietuvoje. Taigi būtent apie šį sportą, sunkią pradžią, iššūkius, įgytą patirtį ir ateities planus mintimis dalijosi pašnekovas.

Mantas treniruojasi Druskininkuose esančioje slidinėjimo arenoje/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Kada pradėjai užsiiminėti šiuo sportu ir kodėl būtent jį pasirinkai?
– Užsiiminėti pradėjau prieš 3 metus. Tai „Freestyle skiing“, lietuviškai – slidinėjimas laisvu stiliumi. Nors pirmą kartą stojausi ant snieglentės, ne ant slidžių. Kiek pamenu, tai buvo slidinėjimo arenoje per naktinį slidinėjimą. Tačiau vėliau pasirinkau slides, nes sužavėjo „Xgames“ varžybos, nustebino ir triukų atlikimas bei jų sudėtingumas.
– Ar pradžia buvo sunki?
– Buvo labai sunku, nes Lietuvoje nėra tuo profesionaliai užsiiminėjančio žmogaus, taigi teko pačiam ieškoti medžiagos internete, žiūrėjau vaizdo klipus. Susipažinęs su bendravardžiu Mantu, kartu su juo pradėjau gilintis į šį sportą, kartu čiuožiame iki šiol, padedame vienas kitam.

Stovyklos Austrijoje akimirka/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Ar sunku gauti sportinio inventoriaus? Ar jis brangus?
– Gauti nėra sunku, galima viską atsisiųsti, tačiau jis tikrai labai brangus. Slidės, kainuojančios apie 400 eurų, dyla, tenka jas keisti kas sezoną. Apkaustų kaina – apie 200 eurų, batų – beveik 300 eurų, apsaugos ir šalmas – dar tiek pat. Apranga dėvisi šiek tiek kitaip – ji plyšta, atliekant triukus, ypač – atliekant juos nesėkmingai… Tiesa, pati apranga neturi būti profesionali. Svarbiausia – patogi. Beveik visą inventorių teko įsigyti pačiam, tačiau akinius parūpino rėmėjai (Dr. Zipe, švedų kompanija), kurie mane aprūpina slidinėjimo akiniais.
– Minėjai, kad, darydamas triukus, gali susiplėšyti rūbus, tačiau jie nuo traumų turbūt neapsaugo?
– Apsaugos tam ir skirtos, tačiau šiame ekstremaliame sporte jos padeda ne visada. Pirma mano trauma – plyšęs meniskas. Tai nutiko ant batuto (šiame sporte visus triukus iš pradžių dažniausiai atlieku ant batuto, o po to – ant tramplyno. Traumos ilgai gydyti neprireikė, nes lankiausi pas Lietuvos olimpinės rinktinės vyriausiąjį gydytoją Dalių Barkauską. Jis yra tikrai labai geras specialistas, bet vis tiek dėl šios traumos negalėjau užsiminėti bet kokiu sportu pusę metų. Šiais metais Šveicarijoje patyriau mikro traumą – išjudintas iš vietos dešinės kojos mažojo piršto sąnarys. Atliekami šuoliai buvo aukšti, teko „sugerti“ labai didelius smūgius… Dėl to dabar galiu ruoštis tik fiziškai. Tačiau jau po truputį atsigaunu ir balandį planuoju vykti į tarptautinės slidinėjimo federacijos organizuojamą plėtros programos slidinėjimo laisvu stiliumi ir snieglenčių mokymo stovyklą (FIS Development Programme Freestyle Skiing and Snowboard Training camp).

Mantas Austrijoje su Lietuvos Nacionaline slidinėjimo asociacija stebėjo Pasaulio taurės varžybas

– Kuo slidinėjimas sudėtingas ir kuo patrauklus?
– Aš pradėjau dievinti šį sportą, kai pirmą kartą apsilankiau Austrijos kalnuose: kita aplinka, švarus oras, geras sniego parkas, kuriame galima treniruotis, gera kompanija. Šią progą suteikė FIS tarptautinė organizacija, populiarinanti šią sporto šaką Lietuvoje, kurioje slidinėjimas ne itin populiarus. Jie organizavo stovyklą, kurios metu mes treniravomės, padedami profesionalių trenerių.
Pats slidinėjimas patrauklus savo ekstremalumu ir adrenalinu, o kai dar atsiranda triukai ir greitis, slidinėjimas tampa gyvenimo budu…
– Ar pačiam tai vis dar hobis ar jau gyvenimo būdas?
– Slidinėjimas jau tapo gyvenimo būdu, bet turiu ir kitų hobių. Žaidžiu krepšinį (neseniai baigėsi Alytaus apskrities bendrojo ugdymo mokyklų krepšinio varžybos, kuriose mūsų komanda užėmė 3-iąją vietą). Taip pat mėgstu futbolą, tinklinį.
– Kiek dar pažįstamų iš Druskininkų domisi šia sporto šaka? Ar šis hobis praplėtė tavo draugų ratą?
– Kiek žinau, Druskininkuose yra sporto būrelių, kuriuose mokoma kalnų slidinėjimo. Juk yra puikios sąlygos treniruotis „Snow arenoje“. Bet, kalbant apie ekstremalų slidinėjimą, tai šiuo metu nėra. Anksčiau buvo keli žmonės, kurie užsiiminėjo šiuo ekstremaliu sportu. Draugų ratas padidėjo. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Ant kalno susipažįsti su daugybe sportininkų, kurie noriai dalinasi patirtimi bei pataria, kaip daryti vieną ar kitą triuką.

Įspūdingos treniruotės Šveicarijoje/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Kur ir kiek kartų per savaitę teniruojiesi?
– Šiuo metu reabilituojuosi po traumos. Paprastai treniruojuosi „Snow arenoje“. Anksčiau treniruodavausi apie 3 kartus per savaitę ir to užteko. Juk kiekviena treniruotė atima labai daug jėgų, o energijos turi užtekti ir mokslams. Pakanka rutinos: namų darbai, slidinėjimas bei fizinis pasiruosimas sporto klube. Jeigu būna gera žiema – daug sniego – tai važiuoju treniruotis ir į Vilnių.
– Ar tai sezoninis sportas? Ar turi galimybių užsiiminėti juo ir vasarą?
– Kalnuose sąlygos geros visus metus, tačiau galima treniruotis ir Lietuvoje – Druskininkuose yra sniego arena. Vasarą sudėtingiau, kadangi temperatūrų kaita (iš +25 į -4 ir atvirkščiai) kenkia sveikatai, užsiimant slidinėjimu profesionaliai. Visus kartus po tokių treniruočių peršaldavau, todėl vasarą nesitreniravau visai. Tiems, kurie važiuoja tik pramogauti, temperatūrų skirtumas nėra toks svarbus. Šiemet vasarą planuoju važiuoti į kalnus – į ledyną Prancūzijoje, ten galėsiu treniruotis.
– Jau pradėjai dalyvauti varžybose. Kokiose šalyse varžeisi, kokios patirties įgijai? Kokia atmosfera tvyro, dalyvaujant varžybose?
– Pirmos varžybos vyko Estijoje. Į finalą patekti nepavyko, bet supratau, kad, norint gerai pasirodyti, reikia rimtai padirbėti, daugiau treniruotis ir dar bręsti pergalėms. Tai ir buvo ta geroji patirtis. Dabar laikausi „tylenio“ taktikos, daug dėmesio skiriu treniruotėms ir tada žadu varžybose parodyt viską, ką galiu, geriausiai. Varžybose, kaip ir visur kitur, tvyro įtampa.
Kartą, likus dienai iki varžybų, per apšilimą teko pirmą kartą šokti per milžiniškus tramplynus. Tam, kad iš galvos išvyčiau baimę, visą valandą klausiau trankios muzikos, ir viskas susiklostė visai neblogai.
– Ar, žiūrėdamas į ateitį, matai šią sporto šaką savo gyvenime?
– Baigęs 12 klasę, vasarą važiuosiu į kalnus, treniruosiuosi. Manau, turiu daug motyvacijos ir noro siekti aukštumų šiame sporte, tad ketinu drąsiai siekti savo svajonės ir skirsiu tam visas jėgas.