Dianos Lukošiūnaitės karpinių magija

Dianos Lukošiūnaitės karpiniuose iš popieriaus – atvirukuose, paveiksluose, užuolaidėlėse – gamtos vaizdai, liaudies meno ornamentai, stilizuoti  augalai, paukščiai, angelai. Pakeri įmantrūs simetriški ir asimetriški menininkės sukurti spalvoti ir vienspalviai karpiniai. Diana užaugo nuostabiame Druskininkų kurorte, tuometėje dailės mokykloje ji baigė tekstilės specialybės mokslus. Vėliau studijas tęsė  Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar J. Vienožinskio menų studijų centras), o 2006 m. studijas Vytauto Didžiojo Universitete vainikavo Socialinio darbo bakalauro diplomas.

Diana dalyvavo daugiau nei per 70 parodų Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje. Surengė 13 autorinių parodų. Ji yra Liaudies meno parodos „Pasaulis – namuose“ dalyvė (2014 m.). Jos karpinių yra „Lietuvos ir pasaulio karpinių meno“ (2009 m.), „Brandumos“ (2010 m.), „Karpinių Kalėdos“ (2015 m.) almanachuose, Tautodailės metraščiuose. Alvyros Grėbliūnienės „Akių ramybės ežere“ (2010 m.) ir Onos Alesiūtės-Bleizgienės „Saulėlydis“ (2015 m.) poezijos knygos iliustruotos jos karpiniais. Kūrinių yra įsigiję privatūs asmenys, keletas iškeliavo į Norvegiją, Angliją, Ameriką, Lietuvos nacionalinį muziejų.

Nuo 2010 metų D. Lukošiūnaitė yra Lietuvos Tautodailininkų sąjungos, Poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacijos „Branduma“ bei Lietuvos Meno terapijos asociacijos narė. 2012 m. jai suteiktas Meno kūrėjos statusas. 2013 m. apdovanota ženklu „Brandumos garbė“, o 2014 m. geriausio metų liaudies meistro konkurse „Aukso vainikas“ regioniniame ture ji pelnė III-ąją vietą.

Šiuo metu Dianos karpinius galima apžiūrėti Viečiūnų bendruomenės centre.

 

D. Lukošiūnaitei karpymas – ir atsipalaidavimas, ir laisvalaikio praleidimo būdas, ir savęs įprasminimas, ir atgaiva širdžiai.
Karpiniuose iš popieriaus – gamtos vaizdai, liaudies meno ornamentai, stilizuoti augalai, paukščiai ir kiti simboliai/Laimos Rekevičienės nuotraukai.

– Kada jūsų gyvenime atsirado karpiniai?

– Ieškojimų keliu ėjau ne vienerius metus, kol nepabandžiau karpinių. Ir taip nuo 1998 metų iš rankų nepaleidžiu žirklučių. Lankiau karpinių parodas ir jie vis labiau patiko, traukė. Kai pamačiau karpinių meistrės Violetos Kasabuckienės parodą Druskininkuose, jos karpiniai tiesiog sužavėjo.

Dar lopšelyje-darželyje „Bitutė“ dirbdama apipavidalintoja, paėmusi popieriaus lapą, norėdavau iš jo išgauti ką nors iškilaus, skulptūriško. Tuomet tiesiog mėginau sluoksniuoti popierių, kurti iš jų ką nors neįprasto. Karpiniai į mano gyvenimą atėjo tarsi savaime. Jie puikiai tiko saviraiškai.

 

–  Ką jums suteikia karpymas?

– Tai ir atsipalaidavimas. Ir tiesiog gyvenimo būdas. Laisvalaikio praleidimas. Savęs įprasminimas.

 

– Pačios karpiniai – unikalūs, sudėtingi, atspindintys įvairiausius siužetus. Kaip jie gimsta? Kas padiktuoja temas?

– Būna įvairiai. Mane visada labai domino filosofinės temos, skaičiau tokias knygas. Man nelabai įdomu karpyti gėlytes ar gyvūnėlius – norisi perteikti gilesnę mintį.

Tarkime, pamąstau, kas yra riba, kas egzistuoja virš žemės, kas – po žeme. Štai ir tema, kurią galima labai įvairiai perteikti. Kartais, naudojant augalų motyvus, kartais – įvairius simbolius.

Tapyboje nuotaiką galima išreikšti spalvomis, o  karpiniuose tai padaryti labai sudėtinga. Beje, mano karpiniai yra spalvoti ir vienspalviai. Man augalai atrodo lyg gyvos būtybės, todėl negaliu jų tik iš juodo popieriaus karpyti.

Žinoma, juoda ir balta spalva – klasikinės, tad ir karpinių parodose dažniausiai būna reikalaujama būtent šių dviejų spalvų karpinių.

Kuriant karpinį, svarbiausia – geras popierius. Jo sudėtinga gauti. O juk nuo popieriaus kokybės priklauso, koks bus karpinys. Mėgau ploną spalvotą popierių. Kuo jis plonesnis, tuo trapesnis, grakštesnis bus karpinys. Galima iškarpyti smulkesnes detales, naudoti ir kelis spalvoto popieriaus sluoksnius, kad išgautum tarsi judėjimo efektą.

Žinoma, tokie spalvoti karpiniai parodoms nelabai tinka. Taigi tenka karpyti ir vienspalvius. Tada idėją bandau išreikšti, naudodama šešėlių efektą. Man įdomus ieškojimo procesas. Turi būti kas nors naujo. Ar kokią knygą perskaitau, ar koks įvykis nutinka, kyla įvairių minčių.

Jas apmąstau, sugalvoju, kaip idėją perteikti karpiniuose, kokiais elementais „užšifruoti“ mintį.

 

Pakeri įmantrūs simetriški ir asimetriški menininkės sukurti spalvoti ir vienspalviai karpiniai/Asmeninio archyvo nuotraukos

 

– Mėgstate netradicinius idėjų perteikimo būdus.

– Man patinka būti kitokiai. Patinka laužyti nusistovėjusias normas. Esu išbandžiusi daug technikų – nuo tekstilės iki mezgimo ir nėrinių. Ką nors naujo pamačiusi, būtinai noriu išmėginti pati. Bet kol kas labiausiai sužavėjo karpiniai.

Štai konkursui „Aukso vainikas“ kasmet kuriu vis naujus darbus. Negaliu tuos pačius eksponuoti. Kartą sugalvojau, kad eksponuosiu du simetrinius ir tris asimetrinius darbus. Nors iš pradžių „Facebook“ tinkle paskelbusi vieno asimetrinio darbo nuotrauką, sulaukiau kolegų kritikos, vėliau eksponuodama visus tuos netradicinius darbus kartu, sulaukiau ir pagyrų, ir puikių vertinimų. Pasirodo, gerai, kad neišsigandau kritikos, nepabijojau kurti kitokius karpinius ir laikytis savo kelio.

Manau, kad kiekvieno kūrėjo darbai yra unikalūs ir turi turėti savitą braižą. Smagu, kad daug kas ir mano karpinius iš karto atskiria.

Aš pati visada norėjau tobulinti įgūdžius. Kartą Kaune surengtoje parodoje pamačiau karpinių meistro iš Mongolijos kūrinius, jie padarė didelį įspūdį. Atrodė, kad jie net ne žmogaus rankomis iškarpyti, o lazeriu išpjaustyti. Karpiniai buvo labai įdomiai pateikti. Ne priklijuoti ant rėmo, kaip įprasta, o laisvai judantys. Dėl tinkamo apšvietimo buvo dar ir šešėlių žaismas. Man tikrai patiko. Įkvėpė ieškojimams.

 

– Per kiek laiko gimsta karpinys?

– Būna įvairiai, priklausomai, ar kuriamas didesnis ar mažesnis darbas. Tarkime, dabar du Piliakalnių metams skirtus karpinius kūriau ilgai – kiekvienam skyriau po mėnesį. Nes pirmiausia reikėjo ieškoti informacijos, domėtis tema knygose, internete.

Kuriant karpinius, užtrunka eskizų kūrimas – jų prisidarau daug. Kartais dvi dienas piešiu vieną piešinuką, kaip įsivaizduoju būsimą karpinį. Eskizai būna abstraktūs, juk galiausiai kūrinys gimsta, tik jį bekarpant. Būna, kad dvi ar tris dienas nuo ryto iki vakaro neatsitraukdama karpau, kol nebejaučiu nei nugaros, nei rankų. O sunkiausias darbas – karpinio priklijavimas prie pagrindo… Jį lengvai galima sugadinti, jis labai trapus, ažūriškas. Antro tokio jau nepadarysi…

 

– Jums tenka dirbti Lietuvos Specialiosios Kūrybos Draugijos „Guboja“ Druskininkų skyriuje. Ką reiškia neįgaliems žmonėms galimybė prisilieti prie meno ištakų?

– Jau 15 metų aš dirbu „Gubojoje“, nuo pat jos įkūrimo. Iš tikrųjų žmones galima pažinti pagal jų piešinius, pasirinktas spalvas, motyvus. Visus mano užsiėmimus lankančius žmones buvau išmokiusi karpyti – vieniems sekėsi geriau, kitiems – kiek prasčiau. Net parodą LR Seime buvome surengę. Teks vėl grįžti visiems kartu prie karpinių.

Stengiuosi drauge su „Gubojos“ vaikais išėjusi į gamtą, prisirinkti, pavyzdžiui, gėlių, kaštonų ar akmenukų. Po to kartu skaitome knygas apie tai, mokau juos pateikti gamtos dovanas kūrybiškai ir išradingai piešiniuose, karpiniuose ar kita technika kuriamuose darbuose. Būna labai gražių kūrinių, nuostabių spalvų – žmonės atsiskleidžia, išreiškia save. Štai Vitalija – siuvinėjimo meistrė, jai nėra lygių. Asta nuostabiai karpo. Jolanta greitai perpranta visas technikas. Rūta susidomėjo originalių drabužių nėrimu. Stengiuosi dirbti su visais, atsižvelgdama į jų norus ir galimybes.

Dalyvaujame įvairiuose projektuose, konkursuose. Esame gavę labai daug padėkų. Veiklos tikrai netrūksta. Išnaudojame visas galimybes. „Gubojos“ nariai labai nori dalyvauti parodose, būti pastebėtiems. Juk kiekvienas žmogus, ar jis sveikas, ar turi vieną ar kitą negalią, nori ir dėmesio, ir pripažinimo.  Jie labai gražiai pristato savo darbus, jiems labai reikalingas menas.

– Kas šiuo metu jus įkvepia karpiniams?

– 2017-ieji paskelbti Piliakalnių metais. Įkvėpta šios temos, jau esu sukūrusi karpinių. Eglė Dvarionaitė-Vindašienė pakvietė į Kaune, Perkūno namuose, rengiamą parodą, kurioje eksponuojama  visų šalies karpytojų darbai, skirti Piliakalnių metams. Beje, ši tema yra labai įdomi ir nelengvai perteikiama. Pradėjusi ja domėtis, atradau labai daug įdomių dalykų apie šalies piliakalnius.

Dar noriu įamžinti karpiniuose Dzūkijos piliakalnius. Norėčiau kartu su Druskininkų tautodailininkais rudenį, manau, Viečiūnų bendruomenės namuose, surengti Piliakalnių metams skirtą parodą. Būtų gražus temos įprasminimas.

 

– Ar jau turite pasekėjų?

– Taip, turiu. Tautodailininkė Lina Kabelkaitė, kuri iki tol siuvinėdavo paveikslus, susidomėjo karpiniais. Jai patiko, ir dabar jau kartu rengiame parodas. Dviese smagiau, nei vienai.

Džiaugiuos, kad mes labai gražiai bendraujame su Druskininkų tautodailininkais. Lankome vieni kitų parodas.  Mus jungia menas, esame tarsi giminės. Mums svarbus bendravimas, keitimasis patirtimi, palaikymas ir paskatinimas.

 

– Ką dar mėgstate veikti? Ar lieka laiko kitai veiklai?

Laisvalaikiu mezgu sau bei kitiems. Ir karpau. Nes viską, ką sugalvoju, skubu padaryti. Dar patinka keliauti, stebėti gamtą. Tai neišsemiamas pažintinių ir kūrybinių idėjų lobynas. Skaitau filosofines knygas. Noriu nuolat tobulėti ir kurti. Svajoju išleisti savo darbų knygą, bet kol kas neturiu rėmėjų.

 

Laima Rekevičienė