B. Vanagas: „Profesionalu būti verta!“

Druskininkuose apsilankęs greičiausias Dakaro lietuvis, daugiausia sportinių kilometrų įveikęs Lietuvos lenktynininkas, „ General Financing team Pitlane“ komandos pilotas Benediktas Vanagas su „Ryto“ gimnazijos moksleiviais diskutavo apie profesionalumą, atsakė į moksleivių klausimus įvairiomis temomis. Sportininko vizitas į „Ryto“ gimnaziją yra B. Vanago socialinės misijos ugdyti būsimuosius profesionalus dalis. Susitikimą su sportininku „Ryto“ gimnazija laimėjo konkurso būdu. Konkursas vyko B. Vanago Facebook paskyros profilyje, nugalėtojomis paskelbtos penkios Lietuvos gimnazijos. Per balandį ir gegužę B. Vanagas aplankys ir kitas šalies gimnazijas. Planuojama, kad B. Vanago iniciatyva neatlygintinai vykdomas socialinis projektas „Profesionalu būti verta!“ bus tęstinis ir rudenį lenktynininkas vėl susitiks su gimnazistais.

Susitikimas su lenktynininku B. Vanagu organizuotas, „Ryto“ gimnazistams laimėjus jo inicijuotą konkursą/Ramunės Žilienės nuotrauka

Susitikimo metu B. Vanagas, ne pamokslaudamas gimnazistams, o nuoširdžiai, atvirai, šiltai bendraudamas, kalbėjo apie tai, kaip yra svarbu ne tik teisingai pasirinkti savo gyvenimo, profesinį kelią, bet ir suvokti, kad sėkmę atneša nuolatinis, nuoseklus, atkaklus darbas savo pasirinktoje srityje, papasakojo apie tai, ko pats yra išmokęs, patyręs.
Atsakydamas į klausimą, kuo jis norėjęs tapti, kai buvo mažas berniukas, žymus lenktynininkas šmaikščiai papasakojo, kodėl „buvęs išskirtinis“: „Visi tais laikais kažkuo norėjo būti: mergaitės – gydytojomis, berniukai nežinia kodėl norėjo būti kosmonautais… Aš buvau išskirtinis – norėjau būti didelio sunkvežimio vairuotoju. Mano vaikiška svajonė išsipildė visai neseniai – prieš porą savaičių  teko vairuoti tokį sunkvežimį. Lenktynininku panorau tapti vėliau. Juo tapau, kai man buvo aštuoniolika ar devyniolika metų, kai jau galėjau sau leisti įsigyti sportinį automobilį. Kurį laiką buvau tikras, jog esu pats geriausias vairuotojas. Tačiau greitai supratau, kad tai, ką aš galvoju apie save, nėra teisybė. Ir prasidėjo darbas – didelis, ilgas, teko nuvažiuoti daug tūkstančių kilometrų“.
Pasakodamas moksleiviams apie tai, kas jį paskatino užsiimti sportu, B. Vanagas nedvejodamas patikino: „Svajonės. Manau, kad svajonės yra vienas iš pagrindinių variklių. Kai svajoji ir tiki savo svajones pasieksiąs, nebelieka barjerų jas įgyvendinti. Todėl svajoti reikia atsakingai.“

Vytis daro stebuklus
Susitikimo metu B. Vanago klausta: „Jūsų automobilis papuoštas simbolika, ką Jums ji reiškia?“
„Kai važiavau į pirmąjį „Dakarą“, buvo jausmas, kad reikia atstovauti Valstybei, užsidėti simbolį, pasipuošti. Tačiau „suvokti“ simbolį ir jį „užsidėti“ yra du visiškai skirtingi dalykai. Žmogus gali garsinti savo Valstybę tik darbais, savo srityje veikdamas kaip profesionalas. Nepakanka vien „lakstyti“ su simboliais. Kai prieš ketverius metus aš uždėjau Vytį, man jis buvo tiesiog gražus, negalėjau paaiškinti, kodėl – raitelis, žirgas. Pirmasis mano „Dakaras“ buvo vienas iš didžiausių mano gyvenimo išbandymų, važiavau ryžtingai nusiteikęs parodyti, ką galiu. Tada daug geriau apie save galvojau, negu iš tikrųjų buvo, tačiau atvažiavome iki finišo. O kartu pirmosios Dakaro lenktynės buvo ir laikotarpis, per kurį aš ne tik „susigyvenau“ su Vyčiu, bet ir pradėjau jį matyti visai kitaip. Pradėjau daugiau domėtis simbolika, suvokiau, kad simboliai yra labai stipri jėga, turi savyje tam tikrą žinutę, kurią perduoda. Tai žinutė apie vertybes. Kai žiūrime į Vytį, matome, kad tai yra veržli asmenybė, turinti labai aiškų tikslą ir jo siekianti; matome ir tai, kad tai yra profesionalas, nes, siekdamas savo tikslo, naudojasi profesionalo „įrankiais“: turi žirgą, kalaviją, skydą, šarvus. Besigilindamas, supratau, kad mes su šiuo simboliu gyvename jau daugybę metų, ir su juo susijusi tikroji mūsų tapatybė. Kai, išvažiuojant į lenktynes, mus išlydi Valstybės vadovai, dažnai sako: šaunuolis, rodai Vytį pasauliui. Tačiau Vytį rodau ne pasauliui, o kiekvienam lietuviui – kad įsisąmonintų, kas tai yra, ir kad pradėtų su juo tapatintis. Taip mes savo poelgiais pasauliui parodysime, kas esame. Vytis yra labai svarbus mums visiems. Pagyvenkite su šia nuostata, pamatysite – daro stebuklus.“

Klaida teikia šansą
B. Vanago žodžiais, sunku papasakoti, kas yra Dakaro ralis, reikia ten būti:  „Dakaro lenktynės yra sudėtingiausios lenktynės Planetoje. Pusė startuojančių nefinišuoja. Vienas iš didžiausių laimėjimų man yra tai, kad keturiose iš keturių startuotose lenktynėse pasiekėme finišą. Tai yra vienas svarbiausių dalykų mano gyvenime.“
B. Vanagui „Dakaras“ – unikali galimybė susipažinti su savimi, nes būtent ekstremalioje situacijoje, kai žmogus galbūt jau pervargęs, tačiau atkakliai siekia užsibrėžto tikslo, – gali iš savęs tikėtis visko: „Tokiomis aplinkybėmis ir pamatai, koks esi iš tikrųjų…“

Gimnazistų paklaustas, kokie jo didžiausi laimėjimai, lenktynininkas atsakė apie laimėjimus turįs šiek tiek kitokį požiūrį nei galbūt įprasta: „Dažnai žmonėms atrodo, kad ką nors laimėti yra labai smagu. Tačiau kiekvieną kartą, kai laimiu, viduje mane aplanko tuštuma, nes aš suprantu, kad nieko neišmokau. Visi žinome patarlę: už vieną muštą duoda dešimt nemuštų. „Mušti“ – tai tie, kurie įgijo patirties, ir nebūtinai ką nors laimėdami. Todėl, manau, kaskart, kai suklystame, nereikia, neverta savęs „plakti“, nes kiekvienas suklydimas, pralaimėjimas juk suteikia ir tam tikrą informaciją. Išmintingi žmonės mokosi iš savo, o ne iš svetimų klaidų. Šįkart gal netapai pirmu, nelaimėjai? Tačiau tai ir yra šansas, pamoka, ką dar gali padaryti, kad būtum geresnis, geriausias, kad taptum profesionalas.“

Svarbiausia – pasiruošti
Lenktynininkas prisiminė ir vieną „Druskininkų ralio“ epizodą, patirtą kartu su komanda: „Kai vienais metais greičio ruože sugebėjome įkristi į kažkokį melioracijos griovį, pats Druskininkų meras atvažiavo visureigiu ir mus ištraukė.“
Gimnazistai klausė, ar B. Vanagas norėtų palenktyniauti su meru? Lenktynininkas nesutriko – atsakė, kad po susitikimo gimnazijoje jis kaip tik suplanavęs susitikimą Savivaldybėje, tad būtinai perduosiąs merui R. Malinauskui tokią gimnazistų idėją.
B. Vanagas papasakojo, kad visai neseniai, važiuojant serpantinų keliuku, automobilis apsivertė: „Kuriam laikui dingo sąmonė, todėl neatsimenu tam tikrų fragmentų.
Kai atsitokėjau, pamačiau, kad mes stovime lyg ir ant kelio – bandau važiuoti, automobilis nevažiuoja… Paaiškėjo, kad, apvirtus, automobilis tik per stebuklą nenukrito į prarają, liko kyboti. Galiniai ratai kybo ore, o priekiniai ant kelio… Šiaip ne taip išsikapanojome. Dabar tai pasakoti man kone linksma, bet tada, kai, pravėręs automobilio langus, pamačiau, kad paukščiai skraido ne virš galvos, o apačioje, prarajoje – linksma nebuvo.“
Paklaustas, ar yra prietaringas, o gal turi ir savo talismaną, lenktynininkas atsakė, kad į kiekvienas Dakaro lenktynes jis vežasi  įvairių žmonių dovanotų talismanų: „Kažkodėl visi jaučia pareigą man juos dovanoti… Tačiau nepasikliauju vien talismanais. Pagrindinis mano „prietaras“ yra pasiruošimas“, – patikino lenktynininkas. Kalbėdamas apie „dešimties tūkstančių valandų“ taisyklę, B. Vanagas paragino gimnazistus jau dabar atsakingai apsispręsti, kokią savo būsimos veiklos sritį rinktis, ir nuoširdžiai, nuosekliai ja domėtis, siekiant tapti profesionalais.

– Kodėl inicijavote projektą „Profesionalu būti verta!“?
– Noriu gyventi Valstybėje, kurioje gera gyventi. Visa tai turime sukurti mes, ateities Lietuva – mūsų jaunimas, kuris, užaugęs, įdės savo indėlį į Valstybę. Kiekvienas gimnazistas per ketverius metus turės nuspręsti, kuo nori būti gyvenime, kad, būdami savo srities profesionalais, kurtų mūsų Valstybę ateityje. Todėl noriu būti tiesiog vienas iš pavyzdžių, motyvuodamas jaunus žmones tapti savo srities profesionalais.
– Kas yra profesionalas?
– Profesionalas – tas, kuris geriausias savo srityje. Ir visiškai nesvarbu, kokia tai yra sritis: visos yra svarbios ir gerbtinos. Svarbiausia, kad žmogus, pasirinkęs vieną ar kitą veiklą, pats sau atsakytų į klausimą, ką jis daro ir kur eina. Profesionalo taisyklė pakankamai paprasta: tai „dešimties tūkstančių valandų“ taisyklė. Galima pasakyti ir taip: kai žmogus nuoširdžiai gilinasi į tam tikrą sritį dešimt tūkstančių valandų, jis galiausiai supranta, kad jau „nieko nebesupranta“, bet aplinkiniai jį ima vadinti meistru, specialistu arba profesionalu. Jeigu kiekvieną dieną, septynias dienas per savaitę žmogus bent dvi valandas koncentruotųsi tai veiklai, sričiai, kurioje nori tapti geriausiu, nesunku apskaičiuoti, kada ilgainiui jis taptų specialistu. O specialistai profesionalai yra laukiami Lietuvoje, – jiems nereikės niekur emigruoti.
– Ar dažnai viešite Druskininkuose?
– Druskininkai yra geras taškas Lietuvoje: čia išvystyta visa kurortui reikalinga infrastruktūra. Neturiu laiko ilgėliau viešėti, mėgautis visomis čia teikiamomis paslaugomis, tačiau mielai būnu čia mažiausiai vieną kartą metuose, per „Druskininkų ralį“.

Ramunė Žilienė