Australijos lietuvę sužavėjo Druskininkai ir dzūkų nuoširdumas

Į Lietuvą Australijos lietuvė Viktoria Ruta Stašionienė keletui savaičių atvyko, norėdama padėti Leipalingio progimnazijos A. Volungevičiaus vardo kraštotyros muziejui papildyti bei patikslinti informaciją apie turimus eksponatus, susijusius su savo šviesios atminties tėvo, sporto veikėjo Antano Laukaičio (1926-2014) gyvenimu ir veikla. Pasak Sidnėjuje gimusios ir antrą kartą Lietuvoje, o pirmą kartą Druskininkuose viešinčios V. R. Stašionienės, jos tėvelio, Australijos lietuvių žurnalisto, sporto veikėjo A. Laukaičio valia Leipalingio progimnazijos A. Volungevičiaus vardo kraštotyros muziejui buvo perduotos nuotraukos, įvairūs apdovanojimai, daug knygų bei kolekcinių ženkliukų, sporto atributikos bei jo redaguotų spaudos leidinių. Ir iki šiol muziejuje buvo kaupiama informacija apie A. Laukaitį, tačiau, kaip patikino V. R. Stašionienė, artimiausiu metu ji ketina perduoti muziejui dar ir įvairios dokumentinės medžiagos.

V.R. Stašionienė: „Druskininkuose sveikatai gerą poveikį daro viskas – oras, procedūros, darbuotojų profesionalumas ir žmonių nuoširdumas.“/Laimos Rekevičienės nuotrauka

Kaip teigė muziejuje dirbanti Leipalingio progimnazijos mokytoja-konsultantė Laima Žukauskaitė, šie muziejaus eksponatai pasakoja ne tik apie Lietuvos išeivijos sportinį gyvenimą, tačiau ir apie Lietuvos sportininkų dalyvavimą žaidynėse užsienyje: tarp jų ir 2000-ųjų Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse, kuriose A. Laukaitis buvo Lietuvos atašė: „Australijos lietuvių žurnalisto Antano Laukaičio tėviškė – Leipalingis, jis palaidotas Sidnėjuje. Leipalingyje jo tėvai turėjo privačią vaistinę: vietą, kurioje stovėjo vaistinė, mena ir patys leipalingiečiai, apie tai, savo autobiogarafinėje knygoje „Gyvenimo sūkuriuose“, yra pasakojęs ir pats A. Laukaitis. Yra išlikusių ir nuotraukų, jos saugomos muziejuje. Baigęs Leipalingio pradinės mokyklos šešis skyrius, A. Laukaitis mokslus tęsė Alytaus valstybinėje gimnazijoje, o 1943-aisiais baigė Kauno IV gimnaziją. Likusius karo metus praleido karo stovyklose Vokietijoje. 1949 m. apsigyveno Australijoje. Čia organizavo Sidnėjaus „Kovo“ sporto klubą, bendradarbiavo įvairiuose laikraščiuose. Nuo 1952-ųjų jis buvo laikraščio „Mūsų pastogė“ sporto skyriaus redaktorius, taip pat – „Draugo“ dienraščio korespondentas ir atstovas Australijoje. 1955-1967 metais suredagavo „Australijos lietuvių sporto dešimtmečio ir sporto klubo „Kovas“ leidinius. 1964-1968 metais pirmininkavo Sidnėjaus „Plunksnos“ klubui. A. Laukaitis sportui jautė ypatingą trauką, tad natūralu, kad jam, kaip žurnalistui arba kaip organizacinio komiteto nariui yra tekę dalyvauti net penkeriose olimpinėse žaidynėse: 1956 m. – Australijoje, 1960 m. – Romoje, 1972 m. – Miunchene, 1976 m. – Monrealyje ir 2000 m. – Australijoje, Sidnėjuje. Labai džiaugiamės V. R. Stašionienės apsilankymu – bendromis jėgomis greičiau sutvarkysime ekspozicijos dalį, skirtą A. Laukaičio sportinei bei publicistinei veiklai išeivijoje. Jis mėgo kolekcionuoti įvairius ženkliukus, tad svarbu žinoti, kuriuos įsigijo kaip kolekcionierius, o kurie yra gauti kaip dalyvio. Norime kuo tiksliau pateikti eksponatų istoriją: kas tie žmonės, kurie dovanojo vieną ar kitą daiktą, kuo jie svarbūs, kokia proga dovanoti daiktai? Tai ir yra ta muziejinio darbo dalis, kurioje labai praverčia artimųjų žinios. Kitaip eksponatas „tyli“, nepasakoja savo unikalios istorijos“, – įsitikinusi Leipalingio progimnazijos A. Volungevičiaus vardo kraštotyros muziejaus darbuotoja L. Žukauskaitė.

Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga LR Prezidentas V. Adamkus apdovanojo ilgametį Australijos lietuvių fizinio auklėjimo sąjungos pirmininką A. Laukaitį Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, 2001 m./Asmeninio A. Laukaičio archyvo nuotrauka

Antanas ir Valerija (Karpavičiūtė) Laukaičiai užaugino dvi dukras. Viktorijos sesuo Regina Obeliūnienė gyvena Džilonge, netoli Melburno.

Kaip pasakojo Viktorija, abi, drauge dabar stengiasi prisidėti prie tėvelio atminimo puoselėjimo: „Tokia ir jo valia pagal testamentą. Tėvų žemėje – Lietuvoje – pirmą kartą viešėjau gal prieš 35-erius metus… Tuo metu gyvenau Šveicarijoje, o tėvelis – Australijoje, jis mane pasitiko Frankfurte, ir iš ten abu nuskridome į Lietuvą, viešėjau pas gimines Kaune. Vėliau, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, tėvelis čia atvažiuodavo beveik kiekvieną vasarą. Jis labai rūpinosi lietuvybe. Sportas ir lietuvybė buvo viskas jo gyvenime.“

Viešint Druskininkuose, vienas iš V. R. Stašionienės lūkesčių buvo sustiprinti sveikatą. Anot viešnios, ją labiausiai čia žavi ne tik teikiamų paslaugų kokybė, bet ir darbuotojų, aplinkinių žmonių nuoširdumas: „Jaučiasi, kai žmonės dirba iš širdies. Jau po keletos dienų masažo, vertikalių vonių Gydykloje atgavau jėgas. Čia, Druskininkuose, sveikatai gerą poveikį daro viskas – oras, procedūros, darbuotojų profesionalumas ir žmonių nuoširdumas.“

Parengė Ramunė Žilienė