Apie menininką, kuris dovanoja geras emocijas

Gimtajame Druskininkų krašte šiemet besisvečiuojantis JAV gyvenantis ir kuriantis dailininkas, knygų iliustratorius Rolandas Dabrukas šiemet ne tik lanko artimuosius, bendrauja su draugais, bet ir netradiciškai, kviesdamas į spektakliuką, populiarina mažiesiems sukurtą savo knygą „Aš kitoks”. Pamatyti žaismingą pasirodymą „Paslaptis O“ turės galimybę ir Viečiūnų bendruomenės namuos susirinkę vaikai, o mes pasinaudojome proga pakalbinti optimizmo ir originalių idėjų nestokojantį kūrėją, kuris, būdamas toli už Atlanto, ilgisi gimtosios šalies ir netgi kuria planus kada nors čionai sugrįžti visam laikui.

„Į spektaklį persirengęs gandro kostiumu, ateinu ant kojūkų – tas paukštis būna tikrai įspūdingo dydžio!”, – emocijomis dalijosi Rolandas/Asmeninio archyvo nuotrauka

„Aš kitoks“ – mano pirmoji knyga,  pasirodžiusi Lietuvos knygynuose. Ja labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi“, – atviravo pašnekovas/Laimos Rekevičienės nuotrauka

– Esate baigęs vizualaus meno ir iliustracijos magistro studijas JAV, dėstote meno mokyklose Los Andžele, Kalifornijoje. Kaip kilo mintis sukurti knygelę vaikams „Aš kitoks“ ir taip netradiciškai ją pristatyti?
– Aš visą laiką mėgau teatrą, šokį, muziką, knygas ir visa tai sumaniau susieti. Knygą „Aš kitos“ „gimdžiau“ dvejus metus ir kai pagaliau ją išleidau, nusprendžiau sukurti spektaklį. Pagal mano kitas knygas, pavyzdžiui, „Zoolidays“, „Story time extrevaganza“, vienas iš mano herojų buvo Mėlynasis briedis. Su šiuo personažu keliavau į mokyklas, bibliotekas, knygynus ir ten rengiau pristatymus. Nuo tada amerikiečiai ir vadina mane „Mėlynuoju briedžiu“. Dabartiniai veikėjai – gandras Garnys Garniauskas, lapiukas. Gandras, varlės ir keturi gandriukai (tiek, kiek vaikų mano tėvų šeimoje) man asocijuojasi su Lietuva. Tuose vaidmenyse yra šiek tiek paslapties, norint ją sužinoti, reikia ateiti į spektaklį ir pamatyti. „Aš kitoks“ – istorija apie diskriminaciją – varliukas gimė oranžinis, o ne žalias. Manau, ši tema aktuali visais laikais, o ypač giliai ji sminga į mažųjų širdutes. Dabar diskriminacijos apraiškų gausu visur: mokykloje vieni vaikai rengiami geriau, kiti – prasčiau, atvykę į svetimą šalį nemoka kalbos, tampa apkalbų objektu… Aš stengiausi visus aspektus sujungti ir sulipdyti ir sukurti spektaklį. Tiesą sakant, tai padaryti man nebūtų pavykę be mano žmonos – režisierės Editos Kliučinskaitės pagalbos. Šio spektaklio kūrimo procesas buvo ilgas. Istorija buvo rašyta daug kartų, perrašyta, kurtos iliustracijos – įdėta išties daug darbo. Džiaugiuosi, kad pagaliau „gimė“ mano varliukas. Knygelė išleista lietuvių kalba, nors spausdinimui paruošta ir angliška jos versija.
Knygelė ir spektakliukai kol kas pristatomi tik lietuviškai auditorijai, tačiau ji jau spėjo išpopuliarėti ir Amerikoje. Kiekvienoje valstijoje yra lietuvių bendruomenė, mokykla ir net parapija, kuriose aš ir lankausi, pristatydamas savo knygą. Labai malonu sulaukti vaikų reakcijų, kai visi su džiaugsmu sutinka milžiną gandrą, su juo fotografuojasi. Į spektaklį, persirengęs gandro kostiumu, ateinu ant kojūkų – tas paukštis būna tikrai įspūdingo dydžio!
Labai smagu matyt, kai, tėvų dėka, vaikai yra užsidegę, smalsūs, džiaugsmingi ir guvūs. Man pačiam gera, kai matau, kad vaikai nori knygučių, jas skaito, dalijasi mintimis ir geromis emocijomis.

– Kokią istoriją pasakojate knygelėje?
– Šios knygos istorija yra apie mažą varliuką vardu Tutis, kuris savo gimtajame tvenkinyje jautėsi atstumtas ir vienišas, nes gimė oranžinis, o ne žalias, kaip visos varlės. Supratęs, kad jo svajonė tapti žaliu niekada neišsipildys, jis dar labiau nuliūsta, jo dienos tampa vienodai nuobodžios ir beviltiškai vienišos. Liūdna istorija pasiekia kulminaciją, kai varliuką sumedžioja gandrytė vardu Ora. Tik ji negali Tučio suvalgyti, nes oranžinis varliukas jai pasirodo labai gražus. Gyvybę išgelbsti jo išskirtinumas! Užsimezgusi jųdviejų draugystė atveria skaitytojams margaspalvį pievų pasaulį ir supažindina su mielais jų gyventojais. Liūdesį pakeičia džiaugsmas, o nuoširdūs draugai išgydo mažo varliuko širdelę nuo vienatvės. Gyvenimas tampa KITOKS!
„Aš kitoks“ – mano pirmoji knyga Lietuvoje, pasirodžiusi knygynuose. Ja labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Vieną iš tų, kurie nusipirks šią knygą, su ja nusifotografuos ir atsiųs nuotrauką, apdovanosiu originaliu paveikslu. Jau dabar sulaukiu labai gražių ir originalių nuotraukų, dėl kurių man nuoširdžiai gera, kaip kūrėjui, smagu, kad aš uždegu vaikus ta gera emocija.
Vaiko pasaulėžiūra priklauso nuo tėvelių – vaikai juk kopijuoja tėvus. Vaikai natūraliai yra žingeidūs, taigi tėvų darbas yra išlaikyti jų susidomėjimą pasauliu ir aplinka.

– Papasakokite, kaip sekasi pristatyti spektakliuką Lietuvoje.
– Lietuvoje aš norėjau spektaklius ir knygelių pristatymus organizuoti kaimuose – ten gyvenančios šeimos ne visada gali leisti savo vaikams nueiti į spektaklius ar nupirkti knygučių. Aš pats esu kilęs iš kaimiškos vietovės, žinau, kad ten tikrai yra varganai gyvenančių žmonių. Bet vaikai ten labai ypatingi ir nuoširdūs. Jie labai laukia ir su džiaugsmu priima viską, ką jiems duodi. Todėl spektaklius kaimuose organizuosiu ir už dyka.

– Ar spektakliuką „Paslaptis O“ pamatysime ir Druskininkuose?
– Su mažaisiais druskininkiečiais susitiksime rugpjūčio 11 d., ketvirtadienį, 18 val. Viečiūnų kaimo bendruomenės „Versmė“ patalpose. Bus tikrai smagu!

– Kas pačiam yra smagiausia, rašant knygelę vaikams?
– Džiugina galimybė realizuoti save, kaip menininką. Smagi ta gera emocija, kuria galiu dalintis su vaikais. Galbūt dėl to, kad man tėvai atidavė daug meilės, dabar ja dalintis noriu ir pats. Kažkas iš skaitytojų net buvo parašę, kad jie perskaitė savo dukrai mano knygelę, o ši pasakė, kad joje labai daug meilės. Net per daug! Aš nesutinku, kad meilės gali būti per daug. Ir man labai patinka ja dalintis su aplinkiniais, pripildyti ja mažas vaikų širdutes.
Aš visą laiką esu optimistas – jeigu nuotaika gera, vadinasi bus dar geriau. Kažkas buvo siūlęs į varliuko istoriją įpinti „holivudinio“ braižo: su intriga, nelaimėmis ir drama, bet mano stilius kitoks – man patinka, kai visi laimingi ir vyrauja taika.

– JAV Jums dažnai tenka dirbti su vaikais?
– Aš dėstau dailės mokykloje, o ryte mažuosius – penkerių-devynerių metukų vaikučius – mokau „The learning castle“ mokyklėlėje. Būtent mažieji suteikia gerosios energijos ir „įkrauna“ mano baterijas visai dienai – pamokėlėse vyrauja juokas, gera nuotaika ir atsipalaidavimas. Kiekvieną rytą jų nuoširdumas paperka vis iš naujo, kai jie pribėga, šaukdami „Mister Rolandas“, apsikabina, nebijo parodyti šiltų jausmų. Smagiausia, kad nei viena diena neapsieina be nuotykių ir nėra kada nuobodžiauti!
Taip pat dirbu privačiai su studentais, tapau festivaliuose. Los Andžele spalį vyksiančiose „Lietuvių dienose“ dalyvausiu su savo nauju spektakliu. Dar piešiu freskas, dalyvauju gatvės festivalyje, kurdamas „graffiti“ meną.

– Ar likęs noras sugrįžti į Druskininkus?
– Tas noras yra begalinis. Čia visi savi – draugai, artimieji. Juk Amerikoje aš tik su žmona. Ateityje svajoju atidaryti dailės mokyklėlę Lietuvoje. Draugai vis sako – tik grįžk, patikėsime tau vaikus mokyti. Iš tikrųjų galėčiau mokyti, nes gyvenimo patirties sukaupiau nemažai, esu laimingas, kad papuoliau į terpę, kurioje sutikau ir garsių menininkų, aktorių, režisierių.
Iš tikrųjų labai myliu savą kraštą, su juo susieju ir kuriamas pasakas. Būtent gandrai man asocijuojasi su tėvyne – jie parskrenda kiekvieną pavasarį, atsiveda jauniklius, o rudeniop skrenda atgal į Maroką žiemoti. Ir taip kartojasi kiekvienais metais. Šie paukščiai man iš dalies primena mane.
Amerikiečiai labai nekantriai laukia angliškos knygelės, taip pat neužilgo pasirodys spalvinimo knygelė su įvairiomis kūrybinėmis užduotimis. Tikiuosi spėti ją sumaketuoti iki išvykimo, bet sulaukiu labai daug pakvietimų atvykti į įvairius miestus ir ten pristatyti knygelę. Nežinau, kaip reikės viską suspėti.

– Didžiausia Rolando svajonė šiuo metu?
– Galvoje kirba naujos istorijos, reikia tik suspėti viską padaryti. Noriu perduoti žinutę vaikams, kad nebijotų būti kitokie nei visi. Tai parodo ir mano knygelės herojai, ir mano asmeninė patirtis. Juk, kai atvykau į Ameriką, mane varžė ir kalbos barjeras, ir kultūrų skirtumai, ir daug kitų veiksnių. Bet, pasitikint savimi, viskas yra pasiekiama.

Kalbino Laima Rekevičienė

Rugpjūčio 11 d., ketvirtadienį, 18 val. Viečiūnų kaimo
bendruomenės „Versmė“ patalpose – sensacinis ŠOU
ne tik vaikams „Paslaptis O“ su Rolandu Dabruku

Įėjimas – padėka „Išgelbėk varliuką“ – 2 Eur.

Organizatoriai – Neravų kaimo bendruomenė.
Renginys organizuojamas, įgyvendinant Bendruomenės veiklos stiprinimo projektų finansavimą 2016 metais projektą „BŪTI
KARTU“, kurį finansuoja LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.