Ant pozityvumo bangos padeda išsilaikyti ir pomėgiai
Šiemet, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, netrūko šiai sukakčiai skirtų renginių.
Šimtmečio istorijoje – ir kiekvieno iš mūsų gyvenimas. Druskininkiečiui Robertui Šimoniui norėjosi kokiu nors būdu asmeniškai pažymėti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, tad apsisprendė dalyvauti ralyje „Aplink Lietuvą 2018“.
R. Šimonis: „Tikrasis turtas yra šviesios emocijos, prisiminimai iš kelionių, patirti įspūdžiai, meilė artimui, bendrystė su tikrais draugais ir žinojimas, kad esi reikalingas kitam ne dėl savų turtų ar pažinčių“/Roberto Kisieliaus nuotrauka
– Robertai, rugsėjo pradžioje buvo surengtas Lietuvos valstybingumo 100-mečiui paminėti skirtas ralis „Aplink Lietuvą 2018“. Kelintą kartą dalyvavote ralyje ir kuo šis kartas buvo ypatingas?
– Ralio varžybose pradėjau dalyvauti prieš trejus metus. Šiais metais dalyvavau būtent todėl, kad esu iki kaulų smegenų lietuvis, dzūkas, myliu savo kraštą ir Tėvynę. Ir manau, kad toks būdas vyriškai, kartu su savo draugu ir ekipažo šturmanu Roku Dailyde paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, buvo geriausia, ką galėjau padaryti asmeniškai, minint tokią datą. Aišku, galima paminėti tokią sukaktį ir kitaip, pavyzdžiui, sėdint prie televizoriaus su alaus bokalu ar kam nors aiškinant, kad esi patriotas… O galima, pavyzdžiui, imti, ir per keletą dienų apvažiuoti aplink mūsų mažytę Lietuvą, pasijusti didelės šventės dalyviu. Buvo smagu. Beje, manau, ralis man padeda ir neužriesti nosies. Kartais, važiuodamas autostrada ar kokiu keliu, kuriame nėra tokio intensyvaus eismo, pagaunu save galvojant – „na, aš jau geras vairuotojas“. Juk ir važinėju gana daug, po visą Lietuvą, po amatų muges. Tačiau, kai išvažiuoju ralio trasą, labai aiškiai suprantu, kad iki „gero vairuotojo“ dar labai toli – praverstų daug atkaklių, nuolatinių treniruočių. Automobilių sportas yra brangus užsiėmimas, jame dalyvauju tik kaip entuziastas. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad finansine parama prisidėjo Druskininkų savivaldybė, o UAB „Geloma“ ir UAB „Dijorus“ – automobilio eksploatacijai reikalingomis autodetalėmis bei priemonėmis. Be visų rėmėjų geranoriškos pagalbos šis žygis aplink Lietuvą nebūtų toks sklandus. Šiais metais išėjo taip, kad su draugu, R. Dailyde nusprendėme įsigyti raliui labiau tinkamą automobilį – pirkome 1989-ųjų „Audi 80“. Nors visada juokaudavau, kad niekada nepirksiu šitos „pensininkų mašinos“. Bet nusipirkome – „su 2 litrų varikliu“. Paruošėme, neblogai važiavo, tiesa, dabar, po ralio, jau nebevažiuoja… Užtat grįžome ne tuščiomis, o su taure! O pirmaisiais metais ralyje teko važiuoti savuoju minivenu. Jis neskirtas raliui, tačiau jame buvo rankinio valdymo įranga: stabdžio ir akseleratoriaus svirtis juk spaudžiu rankomis.
Ralyje „Aplink Lietuvą 2018“ 3-ąją vietą laimėjusiems R. Šimoniui ir R. Dailydei, taurę įteikė Socialinės apsaugos ir darbo ministras L. Kukuraitis/Aldonos Milieškienės nuotrauka
Smagus R. Šimonio pasivaikščiojimas sostinėje, Užupio respublikoje/Asmeninio archyvo nuotrauka
– Negalia: koks Jūsų pastarasis pozityviausias patyrimas ir koks – negatyviausias?
– Kai esi neįgalus ir turi tą vadinamąjį 20-ies procentų darbingumo lygį – deja, negali, kaip dauguma fiziškai sveikų mano amžiaus žmonių, tiesiog išvykti kur nors į „Norgę“ ar „Londę“ užsidirbti… Jeigu galėčiau išlėkti, gal neapsiribočiau vien Druskininkais. Kai turi 20-ies procentų darbingumą, ir darbdaviui, ir neįgaliajam gali būti iškeliama papildomų sąlygų, tokių kaip pastato ir darbo vietos pritaikymas, ribotas darbo valandų skaičius ir kitų. Daugumai darbdavių nepatogu dėl šių keliamų reikalavimų priimti neįgalius žmones.
Tačiau pabandysiu iš savo pusės pasakyti ir pozityvų dalyką. Mano situacijoje, turint omeny negalią, sveikata tik gerėjo. Tačiau, žinoma, teko ir tenka įdėti pastangų. Dar A. Einšteinas yra pasakęs, kad gyvenimas yra kaip važiavimas dviračiu: važiuoji tik į priekį, ir tik tada, jei mini pedalus. Manau, kur kas sudėtingesnė situacija, kai, pavyzdžiui, žmogus buvo sveikas, atsitiko neganda, ir jam teko sėsti į neįgaliojo vežimėlį…
Tai, mano nuomone, žymiai didesnis išbandymas ir psichologinis kirtis žmogui per jo ego, savimeilę. Tai keičia visą jo asmeninį gyvenimą.
– Prieš penkerius metus įkūrėte įmonę „Šimėją“. Kas dabar labiausiai „veža“ versle?
– Pirmiausia, nevadinčiau savęs verslininku. Esu amatininkas. Ir tikrai ne uždarbis „veža“. Lietuvoje smulkusis verslas, manau, šiandien yra labai sudėtingoje situacijoje: sunku prognozuoti ir tokį stabilumą, kad visada būtų užsakymai, nuolatiniai klientai. Be to, aš juk nesiuvu kiekvienai dienai reikalingų daiktų – siuvu lėles. Dirbame drauge su mama: vienas būčiau nepatempęs tų ketverių metų – ir iš kūrybinės pusės, ir techninės – mugė po mugės, vienas nebūčiau spėjęs pasiūti reikiamo kiekio lėlių. Kita vertus, man ši veikla jau kiek pabodo, bet esu ramus, nes šioje srityje mama seniai mane pranokusi. Be to, dažnai ir mane motyvuoja. Veiklos pradžioje, kai nebuvau susidūręs dar su įvairiomis ataskaitomis ir kitais niuansais, išlaikant savarankiško užimtumo darbo vietą, entuziazmo, žinoma, buvo daugiau. Nutikdavo ir taip, kad kartais tekdavo siūti ne tas lėles, kurias norėčiau, o tas, kurias gali pirkti vadinamasis „statistinis“ pirkėjas. Mus labiau žavi, kai gauname individualių užsakymų, kurie reikalauja kūrybinio žvilgsnio.
Atsisakyti šio užsiėmimo nežadu, tačiau svarstau plėsti paslaugų sferą. Žinoma, „veža“ tai, kad turiu veiklos, užsiėmimą. Kai žmogus turi per daug laisvo laiko, dažniausiai nežino, ką su juo daryti. Prasideda visokios melancholijos, depresijos ir galvojimas, kad gal esi niekam tikęs, nereikalingas ar panašiai. Tad, manau, geriau turėti mažiau laisvo laiko, nei turėti jo per daug, bet nebežinoti, ką su juo daryti. Savirealizacija yra svarbus dalykas. Juk visada galiu siūti lėles, jos valgyti neprašo, kantriai guli ir laukia savo pirkėjo. Beje, yra tokių lėlių, su kuriomis mes lengvai išsiskiriame, kainą nuleidžiame. Bet yra ir lėlės, kurias pardavinėdamas, nenuleisiu nė euro. Tai tokios lėlės, kurias siuvant įdėtas ne vien tik mechaninis darbas. Kiekvieną darbą dirbant keletą metų ir daugiau, atsiranda tam tikras „automatizmas“, kai rankos, regis, pačios juda: nereikia nė galvoti. Tai štai tos lėlės, kurios pasiūtos „ne automatiškai“, o širdimi, man pačiam ypač patinka. Tokias lėles dažniausiai pavyksta pasiūti, kai esu gerai nusiteikęs ir kupinas šviesių minčių.
Robertui džiaugsmo suteikia kiekviena jo pasiūta lėlė/Asmeninio archyvo nuotrauka
– Papasakokite dar ir apie savo pomėgį fotografuoti.
– Yra toks dalykas kaip fotosofija. Šį terminą yra išvedęs mano mėgiamas filosofas Arvydas Šliogeris. Fotosofija, anot jo, – kai fotografuoji specialiai nekomponuotą kūrinį, pirmapradį gamtos ar daiktų grožį. Tai tarsi šviesos išmintis, kuri atsiveria akimirkoje, momente: čia ir dabar. Man patinka ir stebėti, ir fiksuoti tokius kadrus, kuriuose nėra žmogaus prisilietimu, taisyklėmis ir kanonais paremto vaizdo. Fotoaparatą dažniausiai paimu į rankas, apnikus nuotaikai, kai norisi pailsėti nuo visko ir visų. Kodėl fotoaparatas, o ne mobilusis? Todėl, kad fotoaparatu yra kur kas daugiau galimybių ir variantų pamatyti ir atverti autentišką, unikalų kadrą. Fotoaparatas – technika, kurią turi išmokti valdyti, kad galėtumei užfiksuoti ir pateikti kadrą taip, kaip niekas kitas nepamato.
– Tarp paties pomėgių – ir sportas?
– Periodiškai sportuoju, lankausi Druskininkų sporto centro salėje. Dauguma einame nugludinti ten savo „minusų“. Tiesa, turiu garbingą „tinginio“ pravardę – todėl, kad sportuoju maždaug pusmečiais. Kitaip tariant, kai po žiemos mišrainių matau, kad jau virstu į „koldūną“, susigriebiu, kad jau metas eiti į sporto salę. Sporto centro salėje yra viskas, ko reikia treniruotėms. O svarbiausia, žinau, kad ten, prireikus, man visada patars ir padės, kaip geriau, efektyviau treniruotis. Praėjusiais metais, nuo pat rugsėjo, visus metus bent kelis kartus per mėnesį, su draugais nuvykdau į pirtelę: krisdavau net ir į eketę, nesvarbu, koks oras, temperatūra – visada, po antro užėjimo į pirtį atsigaivindavau eketėje. Iš tiesų – stebuklingas jausmas, kai išlipi iš eketės, visas kūnas garuoja… O šiaip, esu kaip ir visi, – mėgstu ir pavakaroti, ir skanaus vyno paragauti, kai yra verta to proga.
– Neseniai savo „Facebook“ paskyroje paskelbėte įrašą: „Tikrasis turtas – visgi apie tai dažnai pamirštam šiais laikais – yra šviesios emocijos, prisiminimai iš kelionių, patirti įspūdžiai, meilė artimui, bendrystė su tikrais draugais ir žinojimas, kad esi reikalingas kitam ne dėl savų turtų ar pažinčių“… Ar pats turite tokį turtą?
– Turiu. Aš džiaugiuosi, kad turiu tokių draugų, kurie, jei ištiks bėda ir reikės, ateis kad ir trečią nakties, išties pagalbos ranką. Lygiai taip pat ir aš dėl jų pasielgčiau.
Parengė Ramunė Žilienė